(“Dypuko” laiškas “amerikonui”)
 
Mielas Džanai,
 
      Skaičiau Tavo gražų laišką pirmame “Laiškų Lietuviams” numeryje. Tavo jautrūs, pilni meilės žodžiai jaudina mane, išsiilgusį gero žodžio ir žmonių širdies. Taip maža teko jos pajusti paskutiniais metais! Kalbi apie mano didelę Tėvynės meilę. Ir aš apie tai noriu kalbėti, nes pats sakai, kad tai vienintelė mano brangenybė.
 
      Besibastant po pasaulį, teko matyti nepaprastų gamtos grožybių, daug technikos stebuklų, bet visa tai buvo svetima, nedžiugino, nes žinojau, kad tai skirta ne mums. O, jeigu tai būtų Lietuvoje, tada mokėtumėm visa tai gerbti ir branginti, tai suteiktų mums džiaugsmo, o dabar į visa tai žiūrime abejingi ir šalti, lyg tas avinas į naujus vartus. . . Lietuvos bakūžė mums yra mielesnė už Amerikos dangoraižius, Lietuvos miškų ir kalnelių mums neatstos nei amžinai snieguotos Alpių viršūnės.
 
      Tėvynės meilė yra didelė Dievo dovana, kurią turime branginti ir saugoti, kad, ją praradę, netaptume toki, kaip tas Lermontovo poemos demonas, kurs Dievo atstumtas, visų apleistas, visiems svetimas ir viskam abejingas beviltiškai klajoja visatos erdvėse, niekur nerasdamas nei prieglaudos nei užuojautos. Niekas negali tyčiotis iš mūsų Tėvynės meilės, niekas negali reikalauti, kad jos atsižadėtume.
 
      Atvykome čia pas savo kraujo brolius ir seses, pas savo tautos sūnus ir dukras. Atvykome pavargę, iškankinti. Atvykome neilgam — tik palaukti ir pailsėti. Ausyse mums skamba reikšmingi didžio mūsų tautiečio žodžiai, ištarti, išleidžiant mus iš Europos: “Kur tik benukeliausit, kur tik begyvensit, atsiminkit, kad visur būsite tik svečiai, sustoję poilsiui didžioje savo kelionėje — atgal į Tėvynę”. Tai mūsų Credo.
 
      Gražus čia kraštas ir geri čia žmonės. Daug širdies ir daug gražių jausmų čia rodoma mums. Pavargęs kūnas atsigauna, širdis pajunta šilimą, bet visa tai nenuramina ilgesy besiblaškančios sielos. Gal Tu, mielas Džanai, ir supranti visa tai, bet kiek daug Tavo brolių to nesupranta! Kai apie tai aš pradedu su jais kalbėti, dažnai nutrūksta musų kalba. Tvartais jie ant manęs net užpyksta, kai aš sakau, kad mano Tėvynėje yra gražu. Jie stengiasi mane įtikinti, kad ten tik badas ir skurdas. Iš jų kalbos supratau, kad jie, vadindami mus tamsuoliais, patys nėra skaitę nei vienos knygos apie mano kraštą, nes jis jiems svetimas ir neįdomus.
 
      Lyg savo pasiteisinimui jie mėgsta pridurti, kad jie čia gimę ir todėl lietuvybė jiems nereikalinga. Man tada lyg traukia už liežuvio paklausti: “O kaip būtų, jei kuris nors žmogus būtų gimęs arklidėje, ar jis jau būtų arklys?” Pažvelk į kitų tautų žmones: kinietis per tūkstančius metų lieka kinietis, nesvarbu kuriame krašte jis begyventų. Žydai, per du tūkstančiu metų išsklaidyti po visą pasaulį, visur pasilieka žydai ir dabar, sukūrę savo valstybę, visi stengiasi ten patekti arba bent ją aplankyti. Airiai ir čia lieka airiai. Jie laiko sau švenčiausia pareiga nenutraukti ryšių su savo tėvų žeme. Dažnai yra organizuojamos ekskursijos aplankyti tą šalį, kur gyveno jų tėvai. Tad kodėl tik lietuviams turėtų pakakti 30 40 metų visiškai užmiršti savo tėvų kraštą? Kodėl tik lietuviui užtektų gimti kitur, kad jau skaitytų save atitrūkusiu nuo savo kamieno, nuo savo tautos, lyg iš kitos planetos iškritusiu?
      Štai ko aš nesuprantu, mielas Džanai, štai kas mums kliudo rasti bendrą kalbą. Reikia pašalinti tą kliūtį, bet kaip? Man atrodo, kad tai priklauso nuo Tavęs. Neapgaudinėk savęs barškančių Fordukų idilijomis. Pasakyk man, kad Tu esi lietuvis, mano kraujo brolis. Tai nedarys Tau gėdos. Tu esi ainis garbingos, jokiais nusikaltimais žmonijai nesusiteršusios tautos. Tu esi jos mylimas sūnus, kaip ir aš. Neniekink savo tėvų krašto, bet didžiuokis juo. Tavo tėvų žemė daug skriaudų pakėlė praeity ir žiauriai kenčia dabarty. Nedidink jos kančių, nuo jos nusigręždamas. Štai ko as noriu iš Tavęs, štai ką aš Tau norėjau pasakyti ir štai kur kliūtis mūsų nuoširdžiam draugiškumui, o visai ne tai, kad Tu kalbi šio krašto kalba, kad myli šį kraštą ir nori būti geru, naudingu piliečiu.
 
      Ir man jis patinka, ir aš noriu būti jam naudingas, o ne vien naudotis jo gėrybėmis.
 
      Ir aš džiaugiuos jo pasisekimais ir sielojuos jo rūpesčiais. Jei reikės jį ginti nuo priešų, mudu abu petys petin stosime į kovą, nes čia gyvena geri žmonės, pilni kilnių jausmų ir gražių idėjų, čia žmogus jaučiasi žmogumi, o ne medžiojamu žvėrimi ar visų ujamu gyvuliu. Ir dėl šių žmonių, dėl šių idėjų verta aukotis. Bet, kai mano ir Tavo tėvų žemė, mūsų Lietuva, bus laisva, mes vyksime ten kartu. Tada Tu pamatysi, kokia ji graži! Ją pamilsi iš pirmo pažvelgimo.    
Tavo Tremtinys Andrius