Mielas Brolau,
 
      Tikrai žinau, kad Tau šis mano laiškas nepatiks, gal būt, jausiesi užgautas. Bet aš kitaip rašyti negaliu. Rašau taip, kaip diktuoja mano sąžinė ir širdis.
 
      Būdamas pas Tave svečiuos, ne tik sužinojau, bet ir pats įsitikinau, kad nei Tu nei Tavo žmona neskiriate nė valandėlės savo vaikučių tautiniam auklėjimui. Šių dienų gyvenime, nuolatinis darbas atitraukia mus nuo vaikų visai savaitei. Su jais pasimatyti ir pasikalbėti tegalime tik sekmadieniais, o kartais, bet ne visados, ir šeštadieniais. Todėl sekmadieniai mums turėtų būti ypatingai brangūs. Tik sekmadieniais mes galime atlikti savo religines, tautines ir šeimynines pareigas. Bet matau, kad Tu ne tik šeštadieniais, bet ir sekmadieniais dažai svetimas tvoras, namus ir kambarius. Užtat Tavo Kęstutis ir Birutė ne tik nežino savo vardų reikšmės, bet ir lietuviškai labai silpnai bekalba.
 
      Sekmadienis. Tą dieną Bažnyčia ne tik pageidauja, bet liepte liepia mums švęsti. Žinoma, yra atvejų, kada ir pati Bažnyčia leidžia šventadieniais dirbti, bet juk Tau tas atvejis jokiu būdu negali būti pritaikytas. Tu sekmadieniais dirbi ne iš bado ar skurdo, ne iš būtino reikalo, bet iš gobšumo. Juk turi gražią šeimynėlę, namus, automobilį, abu su žmona turite gerai apmokamą darbą, o prie to dar ir pinigų banke. Esate sotūs ir apsirengę. Tad kogi trūksta Tavo šeimoje? Trūksta dviejų labai svarbių dalykų — Dievo ir Tėvynės meilės. Bent tą vieną dieną savaitėje, sekmadienį, stenkis atlikti savo pareigas Dievui ir Tėvynei.
 
      Ar taip mes sekmadienius ir šventadienius sutikdavome ir švęsdavome Lietuvoje? Manau, prisimeni tuos gražius vasaros subatvakarius. Koks rūpestingas prisirengimas sutikti sekmadienį ar šventadienį! Prisimeni, kaip šluodavome kaimo gatvę, kaip mūsų mamytė ir sesutė iki sutemos triūsdavo daržely ir kieme, ravėdamos, šluodamos, geltonomis, kaip vaškas, smiltimis barstydamos? Žinai, kaip tėvelis, grįžęs iš sunkių lauko darbų, švarindavo visus sodybos kampus ir pakraščius? Ir visa tai, laukdami švento sekmadienio ar šventadienio ryto.
 
      Išaušta šventadienio rytas. Atrodydavo, kad ir saulutė skaisčiau šviečia, vėjelis švelniau pučia, lyg nenorėdamas trukdyti bažnyčios varpų gaudesio. Atrodė, kad visa gamta švenčia, visur tyku, ramu. Jokio triukšmo, jokio bildesio. Jokie sunkesni darbai niekam nerūpi. Tik retkarčiais išgirsti, kaip lankose poilsiui paleisti arkliai suprunkščia ar sužvengia, kaip toli pamiškėje priemenėlių dainos balsas nuskamba.
      Pilnas vieškelis, takai ir takeliai važiuotų, raitų ir pėsčių vyrų, moterų ir vaikų. Visi virtinėmis traukia į bažnyčią. Niekur nepamatysi malkomis ar javų maišais prikrautu vežimu važiuojančio ūkininko. Nesutiksi laukuose nė paklydusio pirklio ar einančio elgetos. Visi švenčia. Visiems ta diena skirta tik maldai ir poilsiui.
 
      Antras blogas reiškinys, taip pat ne mažiau mane sukrėtęs, tai visi Jūsų pasikalbėjimai persunkti materializmu. Esu girdėjęs net kelioliką kartų, kaip Jūs, suėję į būrelį, biauriu žargonu kalbatės tik apie savo “carus”, namus, sklypus, liuksusinius baldus ir kasdieninius nuotykius. Bet nė vieną kartą nesu girdėjęs, kad į savo pokalbius įterptumėte nors vieną žodelį apie pagalbą mūsų kenčiančiai Tėvynei, apie savo vaikučių religinį, tautinį bei kalbinį auklėjimą, kovą su komunizmu ir apie kitus labai svarbius šių dienų klausimus.
 
      Taigi, noriu paklausti Tave ir Tavo kaimynus bei draugus, ar tam jūs pasitraukėte iš Lietuvos, kad svetur susikurtumėte prabangišką gyvenimą? Manau, kad ne. Mes su skaudančia širdimi palikome Lietuvą tam, kad nepatektume į raudonojo slibino nasrus ir ypatingai tam, kad, būdami laisvuose kraštuose, galėtume tęsti Lietuvos išlaisvinimo kovą. Mūsų tėvų, brolių ir seserų nekaltai pralietas kraujas mus šaukte šaukia be jokio delsimo stoti į vieningą darbą gelbėti marinamą ir kankinamą Tėvynę. Mes būtume Lietuvos išdavikai, jei šiandien atsisakytume ištiesti savo broliams pagalbos ranką.
 
      Visiems laisvojo pasaulio lietuviams, o ypatingai mums, naujiems ateiviams, krinta didžiausia atsakomybė ir pareiga kovoti už lietuvių tautos išlaisvinimą. Šiandieninė padėtis mums visiems pastato tris pagrindinius uždavinius:
 
      1)    Griežtai išlaikyti lietuvybę ne tik tarp naujųjų ateivių, bet prie to skatinti ir vietinius lietuvius.
 
      2)    Vesti rimtą kovą su komunizmu.
 
      3)    Neatsisakyti moralinės ir materialinės paramos visoms Lietuvai gelbėti pasiryžusioms organizacijoms (Amerikos Lietuvių Tarybai, Balfui ir kitoms).
 
      Toli gražu ne visi sąžiningai vykdome šiuos uždavinius. Dažnai esame kurti ir nebyliai, turėdami patogų gyvenimą. Esame dezertyravę iš Lietuvos laisvinimo fronto. Taigi, reikėtų sustoti ir pagalvoti. Pagalvoti, ką mes galėtume padaryti, ko dar nepadarėme. Pagalvoti, ar ant mūsų pečių nekrinta tas baisusis nusikaltimas, nusikaltimas prieš Dievą ir prieš Tėvynę.
 
Tavo brolis Jurgis