Tiesa yra viena. Žmogus turi įgimtą norą pažinti visą tiesą. Bet ar kiekvienas prieina prie pilnutinės tiesos? Ar iš karto, vienu žvilgsniu permato visą tiesos gelmę? Dažnas mūsų artinasi prie Tiesos Visumos pažingsniui ir palaipsniui.
 
Paslaptis — ne šios žemės duktė.
 
      Religinė tiesa — dieviškame apreiškime — mums patiekiama visa. Vadinasi, tiek, kiek žmogui reikia pažinti Dievą ir Jo reikalavimus, kad žmogus galėtų prisiartinti prie amžinybės vartų, apsivilkęs vestuvių rūbais. Kadangi religinės tiesos turinyje mes susitinkame su paslaptimis, kurios žemėje buvo ir liks paslaptimis, mes pasišauname manyti, kad mums ne visa tiesa perstatoma, užmiršdami, kad paslaptis nėra tuštuma arba beprasmė mįslė, bet begalinė gelmė, kurios žmogaus dvasia neįstengia pasiekti.
 
      Moderni pažiūra, kuri tiki tik tai, ką rodo statistikos, mikroskopas, ką nosis užuodžia ir fantazija įstengia įsivaizduoti, nemėgsta paslapčių. Nepajėgdama perkąsti kieto paslapties kevalo, ji atmeta paslaptį, kaip nesąmonę. Žinoma, šitokia pažiūra nėra moderni. Senieji graikų empiristai ir stoikai ranka numojo į paslaptis ir susikūrė minties pasaulį, kuriame viešpatavo ranka apčiuopiamas natūralizmas, o skeptikai, visiškai susimaišę pavargusio proto labirintuose, skelbė, kad net medžiagos pasaulis esąs Sacharos miražas.
 
      Utilitarizmas, prisiekęs ištikimybę patogumo, pelno ir pilvo dievui, nori pastatyti savo stabą ir religinės tiesos pasaulyje. Jam nepakeliui su paslaptimis, kurios liudija dvasios pasaulio buitį. Už tai jis sąmoningai sumaišo paslapties ir pasakos sąvokas. Ir modernus utilitarizmo atstovas greičiau priims hinduizmo sielų migraciją, kur viena siela keliaudama pereina daugelio savininkų rankas, kol ji galiausiai paskęsta beasmenės dievybės amžiname vandenyne, negu šv. Sakramento paslaptį, kur Dievas gyvena tarp žmonių po duonos ir vyno pavidalais. Priėmus hinduistinį sielos keliavimo supratimą, atpuola asmeninė atsakomybė. Kaip gi aš atsakysiu už savo darbus, jei siela, kurią aš dabar turiu, gyveno šunyje ir hienoje, priklausė Jonui. Petrui ir Barborai, o galų gale įsikūnys karvėje. Priėmus šv. Sakramento paslaptį, kur Kristus gyvas su savo kūnu ir krauju, nebeįmanoma pateisinti nevykusi laikysena bažnyčioje, Mišių apleidimas ir sąmoningas Komunijos vengimas.
 
      Tiesa yra labai tampriai surišta su paslaptimi, nes ji, būdama dieviškos kilmės, perviršija žmogaus galias. Kaip žmogaus kūnas nepakelia stratosferinio spaudimo, taip ir žmogaus dvasia paskęsta ir pasimeta begalinėje tiesos gelmėje. Todėl žmoguje, gal būt, nesąmoningai, kyla savotiškas nepasitenkinimas, kaip vaike, užsimovusiam tėvo kepurę ir batus. Ir kepurė ir batai — per dideli. Vadinasi, paslaptis liudija begalinį tiesos dydį viršijantį tiek praktinį tiek abstraktųjį žmogaus protą. Todėl prieš paslaptį žmogus turėtų nusilenkti. Kaip didingoje ir triuškinančioje kalnų aukštumoje žmogus staiga pasijunta nykštuku, taip ir susidūręs su paslaptimi, grumdamasis su tiesos didžia jėga, kaip Senojo Testamento Jokūbas su angelu, žmogus turėtų pagarbiai nusilenkti šventai tiesos paslapčiai.
 
      Paslaptis reikalauja ir laukia iš žmogaus kuklaus nusižeminimo ir subrendusio objektyvumo. Sunku žmogui pasakyti: nežinau ir nesuprantu. Dar sunkiau gyventi pagal tokios tiesos reikalavimus, kuri apvilkta paslapties nepermatomu šydu. Todėl išdidi modernizmo dvasia siūlo filosofinę ir religinę tiesą, kurioje nėra paslapčių, kur viskas išaiškinama anketų atsakymais, instinktais, nenormalumais ir laboratoriniais eksperimentais. Deja, atmetus paslaptį, idealas nustoja aukščio. Vietoje svaigaus katedros bokšto aukščio prieš mus iškyla vištininkas. Nėra paslapties, nėra gylio ir pločio. Atmesk paslaptį, ir švenčiausi dalykai nustos pagarbos didumo. Išsižadėk paslapties, ir mistinė šventovės atmosfera pavirs į pigią ir nešvankią šokių salę.
 
      Kartą Nietzsche pasakė dievažudžiams retai girdimus žodžius: “Jūs dar patys nežinote, kokią jūs bedugnę atvėrėte ir kokią šviesą užgesinote.” Paslapties atmetimas ir išsižadėjimas yra didelio akmens paleidimas į pakalnę. Paleisti — ne per sunkiausia, bet kas jį sulaikys ir kas savo galvą pakiš, pasiaukodamas už tūkstančius nekaltų protų.
      Paslaptis liudija amžinybės ir aukštesnės buities esimą. Dievo ir žmogaus susitikimas vyksta po paslapties neatspėjamu ženklu. Nors Dievo buities tiesa yra aiški ir suprantama, bet Jo asmeninis ir intymusis gyvenimas, Jo visagalė prigimtis ir trejybinė prigimties architektūra žmogui yra amžina paslaptis. Įveskime primityvų Ugnies Žemės gyventoją į atominių tyrinėjimų laboratoriją. Jis žiūrės ir nematys, girdės ir nesupras. Tik atominis sprogimas jam bus aiškus faktas, o atomo prigimtis ir konstrukcija jam ir liks paslaptimi.
 
      Religinė tiesa, kadangi ji atskleidžia Dievo buities pasaulį, negali išsiversti be paslapties. Net medžiagos pasaulyje, stebėdami grožio ir gyvybės kategorijų stebuklus, mes susiduriame su paslaptimis. Todėl nesistebėkime, kad, prisiartinę prie Dievo, mes atsistojame prieš amžiną ir begalinę paslaptį. Mozė, matydamas degantį krūmą, kuris degė ir nesudegė, suprato, kad Dievas jam nori parodyti vieną iš savo buities paradoksų. Jei Mozė būtų buvęs modernus nihilistas, jis būtų degančio ir nesudegančio krūmo epizodą mėginęs pavadinti nesąmone ir miražu. Bet žilstąs Dievo pranašas — pagarbos ženklan — nusiavė kojas ir, puolęs ant kelių, nusilenkė šventam paslapties momentui.
 
      Paslaptis — ne šios žemės duktė. Ji, kaip mėnulio nebylė jėga, judina vandenynus; kaip mėnulio šalta ir nematoma šviesa nuplieskia tamsią naktį stebuklingo grožio vizijomis. Paslapties, kaip žvaigždės, ranka nepasieksi, jos amžiaus ir kelių neatspėsi. Bet ji, kaip marių žvaigždė, veda paklydusį laivą į saugų tiesos uostą.
 
Paklydę Paukščiai.
 
      Žmogui įprasta klaidžioti. Kadangi jis gyvena medžiagos ir dvasios jungtiniame pasaulyje, apsuptas paradoksų ir paslapčių, ir daugelis vertybių bei idealų nėra ranka pasiekiami, tai žmogui tenka ilgas kelias ir klaidus miškas pereiti, kol tarp įvykių, teorijų ir faktų pradeda ryškėti tikrosios ir nepadalinamos tiesos miglotas veidas. Ilga eilė žmogaus gyvenimo metų praeina, beklaidžiojant tarp dviejų polių: laimės ir tiesos. Retas mūsų supranta didįjį gyvenimo paradoksą, kad “tiesa jus padarys laimingais.” Žmogus turėtų žengti į laimę tiesos keliu. Deja, daugelis pasirenka priešingą įvykių raidą — per laimę į tiesą. Kadangi laimė konkrečiuose atvejuose yra reliatyvesnis dalykas negu tiesa ir dažnai sumaišoma su medžiaginiu gėrybių apstumu, tai nemaža žmonių neranda nei laimės nei tiesos.
 
      Yra žmonių, kurie laimę supranta, kaip kažką medžiaginio, ir jos ieško žemiškų gėrybių apstume. Tai, atrodo, bus daugumos kelias. Žymiai mažesnis procentas laimės ieško, daugiau ar mažiau, sudvasintose srityse, kaip menas ir kūryba. Bet ir šitas laimės ieškotojo tipas labai dažnai, bent vidurinėse ar galutinėse fazėse, pasiduoda populiarei nuomonei, kad laimė yra fizinių gėrybių apstume. Taigi ir šita grupė laimės ekspepdicijos gale prisijungia prie didžiosios daugumos, kuriai laimė ir turtas yra du skirtingi žodžiai, bet tas pats dalykas.
 
      Tam tikras procentas išeina į visuomeninį veikimą. Kai jų veiklos ir pastangų tikslas nukrypsta į medžiaginį elementą, ir jie prisijungia prie daugumos. Sena ir liūdna tikrovė, kad politinis ir visuomeninis veikimas medžiaginių vertybių neniekina ir pamatęs lengvai prieinamą pinigą, iš idealizmo koja jo nepaspiria. Gal ir tiesa, kad šitų darbuotojų skaičius būtų mažesnis už trapistų ir kartūzų, jei fizinių gėrybių šaltiniai užsidarytų arba esmingai sumažėtų.
 
      Garbė ir garsus vardas ne vieną suvilioja. Pasileidę į gyvenimo sėkmės masinančią areną, jie pasijunta žmonijos toreadorais ir, pamatę priešo kraują lašant ant pasisekimo smėlio, juo pasigeria ir trokšta svetimos mirties. Drąsia ranka ir be skrupulų jie pradeda statyti savo laimę ant kitų griuvėsių, kol stipresnis už juos pasirodo kovos arenoje, ir jų garbė ir laimės mūras subyra į dulkes.
 
      Kūryba — plačiausia žodžio prasme — daugeliui pasirodo, kaip bedugnės laimės kasyklos. Jie puolasi prie darbo ir laikiną pasisekimą sumaišo su pačia kūrybos vertybe. Pradėję kurti vertybei, bet susidūrę su sunkenybėmis ir nesulaukdami objektyvaus įvertinimo, jie pradeda kurti pinigui. Laimė žūva su idėjos mirtimi. Ir šį kartą Mefistofelio himnas skamba klaikiai, bet teisingai: “Vien tik auksas valdo mus.”
 
      Pasiskaičius mūsų dailiąją literatūrą, prieš akis vingiuoja idealizmo ir vertybių laidotuvių procesija, kurioje keliauja visų luomų nuasmenėję ir beveidžiai atstovai. Kai verti knygas — puslapį po puslapio — matai daugelį atvirų kapų, kuriuose guli leizgyvės, bet daug žadėjusios asmenybės. Jaunystėje degė širdis, ir protas veržėsi tiesos linkui. Argi tiesa būtų praradusi įgimtąjį ir dieviškąjį grožį? Argi laimės ieškotojas būtų išdavęs idealizmo mesiją už tris dešimtis sidabrinių? Nejaugi tiesa būtų buvusi palaidota kartu su jos duobkasiais? Kas užmušė sielą, kuri nuo duonos ir vyno dar labiau alko ir dairėsi erdvės, neužkrėstos žemės purvu ir puvėsiais? Kai anais laikais Pilotas, prisiklausęs nusiplepėjusių graikų filosofų, paklausė, kas yra tiesa, tai šiandien ne maža intelektualų dalis panagrinėjusi savo įsitikinimus ir veiksmus, turėtų pasakyti, kad tiesa yra melas. Gal todėl mums gerai žinomas autorius, pristatęs mums liūdnų charakterių tamsią galeriją, nerado geresnio ir tikslesnio vardo, kaip “paklydę paukščiai.”
 
Laimės Ekspedicija.
 
      Žmogus — paklydęs paukštis — kasdiene ir apokaliptine prasme. Jo kelias, atrodo, trumpas — nuo lopšio iki kapų duobės. Bet kartu ir ilgas, nes tęsiasi ir tęsis tūkstančius metų. Žmogus klaidžioja, vingiuoja, tiesos ir laimės ieškodamas. Nuo patrijarchalinės sistemos iki absoliutinės monarchijos. Nuo respublikos iki revoliucijos. Nuo demokratijos iki diktatūros. Nuo laisvųjų miestų iki tironijos. Jis smaugs žmones, kuriuos jis pagal reikalą vadins liaudimi ir vergais, ir sodins ant karalių sosto. Paskui karalių ves prie giljotinos ir, lenkdamasis liaudžiai, žadės jai aukso kalnus. Jis ves karus, kad pasaulį užkariautų, o bebaigiąs savo darbą verks, kaip Aleksandras Didysis, kad erdvėj daug tokių pasaulių, o jis dar nė vieno neužkariavęs.
 
      Laimės ekspedicijoje žmogus persimeta į naują sferą ir bando surasti tiesą. Bet jis nemoka tiesiai eiti, ir nieko nepadeda tiksliausios formulės nei fizikos dėsniai. Pervargęs nuo akademinių ginčų ir spekuliacijų, jis ranka numoja į visa. Girdi, tiesos niekas nepajėgs rasti, nes jos nėra. Aš tik tiek žinau, kad gyvenu. Tik tą tikiu, ką matau, ką girdžiu. Vieną dieną žmogus pasivadins stoiku. Štai jis jau nominalistas. Rytoj pozityvistas. Užvakar idealistas. Šiandien subjektyvistas. Teorijos gimsta ir žlunga, nes žmogus jau panteistas. Dievas, girdi, yra pasaulyje ir manyje. Jis žydi lelijoje ir noksta rudens vaisiuose. Jis kūdikio švelniame balselyje ir liūto išalkusiame kriokime. Dievas — tai pasaulis, o gal žmogus... dievas? Bet jis jau pesimistas. Viskas juoda : kontingencija ir visuotinoji mizerija. Pasaulis — laidotuvių procesija — nes visa pasmerkta mirčiai. Bet žmogus nusigąsta per daug pasakęs ir bando ieškoti atsakymo mirties problemai, nusikreipdamas prieš Dievą. Pradėdamas naujos ateities tezę, jis cituoja Nietzsche: “Nežinomasis Dieve, tu puoli mane, slėgi mane ! Tu jau perdaug arti! Šalin! Šalin !”
 
      Žmogus išvijo Dievą... Pasmerkė Jį mirtį... Kartuves pastatė. Uždraudė tikėti Jį. Į kapinių kryžius šaudė. Ant Atlanto milžino “Titaniko” užrašė: “Jo nei Dievas nenugalės”. Paskiau, rišdamasis ant drebančios krūtinės gelbėjimosi ratą, liepė orkestrui groti: “Dievas — mūsų prieglauda ir stiprybė.” Jis tyčiosis iš senos davatkėlės nudilusio rožančiaus. Sutryps į purvą teisę ir dorovę. Dievo įsakymų lentas viešai degins, o savo vaikus mokys tiesos ir draus vogti. Duos auklėti švelnioms seselėms. Mokys piliečius dorovės, kilnumo, tiesumo, o pats nešiosis penkias kaukes ir keis jas pagal reikalą ir pagal asmenį. Reikalaus logikos, o pats visą gyvenimą skelbsis bedieviu ir mirties valandą pasikvies kunigą.
 
      Štai žmogaus — paklydusio paukščio — kelias. Vingių vingiai, kai kiekviena gėlė ir vabzdys tiesiai eina. Daug jo stabų guli ant žemės be galvų, bet iš senų plytų nauji stabai kelia galvas. Žmogaus istorija — griuvėsiai visų buities frontų ir kruvinų kaukuolių krūvos. Kokios katastrofos reikės, kad žmogus galutinai suprastų, jog Dievas turi antrąjį raktą į žmogaus laimės dviraktę spyną.
 
Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
 
      Tiesa ir laimė yra surišta neišardomais priklausomybės ryšiais. Kadangi pastovios tiesos ir laimės šaltinis gali būti tik pastovi ir nesikeičianti buitis, tai žmogaus kontingentinis esimas turi remtis absoliutine buitimi. Žmogaus įgimtas troškimas rasti pastovią tiesą ir pastovią laimę liudija, kad jis ieško transcendentinio pastovumo absoliutinio gėrio formoje. Jėzaus Kristaus žodžiai — “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” — siūlo žmogui vienintelį šios problemos išrišimą. Iš šių žodžių aišku, kad kelias į tiesą eina per Dievo širdį, ir tiesos ieškančiam kito kelio nėra. Jeigu sakoma, kad kas ieško tiesos, tas ieško Dievo, tai lygiu tikslumu galima sakyti, kas surado Dievą, tas rado ir tiesą dievybės turinyje. Viešpats Jėzus laimę vadina gyvenimu, tuo išreikšdamas ir laimės ir gyvenimo pilnybę.
 
      Žmogus, norėdamas pastovios tiesos ir laimės, jas randa Dievuje. Bet kad tiesos ir laimės pastovumas būtų užtikrintas, žmogus turi pasilikti Dievuje. Kitais žodžiais, žmogaus buitis turi esmingai tapti religine buitimi, kurios pati giliausia ir veikliausia šaknis yra žmogaus nuolatinis ryšys su Dievu. Šis ryšys turi būti kasdienis. Kol žmogaus širdis plaka kiekvieną momentą, tol žmogus gyvas. Bet jei širdis pavargsta plakusi, pulsas lėtėja ir silpnėja, visas žmogaus gyvenimas pakimba ant plauko. Jei žmogus gyvena Dievo malonėje, jis yra gyvas kūnu ir dvasia, jis semiasi jėgos ir švento gerumo iš malonės, kuri žmogų jungia su Dievu. Bet jei žmogus nebegyvena Dievo malonėje, jei jis laisva valia apsisprendė nutraukti gyvybinį religinės buities ryšį su Dievu, jis save pasmerkia mirčiai ir tampa nokstančiu laukų derliumi, nesulaukiančiu lietaus. Maža žmonių supranta šią begalinės svarbos tiesą. Mat, neužtenka kartas nuo karto užsukti į bažnyčią ir dirbtinai susigraudinti dėl negražios ir negeros praeities. Tik išpažintis ir tobulas gailestis turi galią sujungti žmogų su Dievu. Bet tai yra vienkartinis reiškinys, kurį, dėl žmogaus kasdienės silpnybės, reikia palaikyti nuolatiniu Dievo malonės veikimu žmogaus dvasios pasaulyje. Medis tol gyvas, kol šaknų syvai jį maitina. Bet nulupk žievę, ir medis pradės džiūti, nes šaknų syvai nebepasieks medžio kamieno, šakų ir lapų. Nutrauk ryšį tarp Dievo ir žmogaus, ir malonės syvai nebepasieks žmogaus širdies. Žmogaus dvasia pradės džiūti, ir visas jo gyvenimas kęs sausrą ir bado grėsmę.
 
      Ryšys tarp žmogaus ir Dievo turi perimti visą žmogaus gyvenimą. Lygiai, kaip syvai turi maitinti visą medį, kaip kraujas turi tekėti visu kūnu. Todėl religinė buitis ir jos žmogų pašvenčiąs elementas turi persunkti visą žmogaus gyvenimą. Gaila, kad mes, paklydę religinių ir dažnai nesuprastų formų miške, formą sumaišę su turiniu, gyvojo tikėjimo pasireiškimus priskiriame tiems momentams, kada mes esame bažnyčioje arba skubotai meldžiamės lovoje, išsitiesę nakties poilsiui. Bet juk Dievui priklauso visas žmogus ir visas jo gyvenimas. Kur visi tie momentai, kuriuose žmogus silpnas, beširdis, neteisingas, nesiskaitąs su svetima garbe ir nuosavybe? Kur tos gundančios minutės, kai žmogus klumpa, slysta, susitepa? Žmogus turi būti geras visą dieną, kiekvieną dieną. O kaip būsi geras, jei negyveni malonėje, bet kūno silpnybėje ir sugedime. Kaip būsi geras, jei neturi jėgų atsispirti blogiems darbams. Neatsispiri, pasiduodi, nes malonės neturi.
 
      Viešpats Jėzus save vadina tiesa, o laimę — gyvenimu. Jis nesako, kad laimė glūdi medžiaginių gėrybių gausume ar pertekliuje. Jis nė iš tolo nesutinka su mintimi, kad žmogaus buitis, sutverta amžinai laimei Dievuje, šią laimę galėtų rasti fiziniame buities elemente ir jos produktuose. Jis laimę supranta, kaip dvasinių vertybių nuolatinį veiklumą, kuris žmogų kilnina, daro geresnį ir artimesnį Dievui.
 
      Prisikėlęs Kristus nusiminusiems ir subankrutavusiems apaštalams pasiūlė ne naują Izraelio karalystę, ne ministerių kabineto portfelius ir ne aukso prigrūstus maišus, bet Savo ramybę, kurios pasaulis duoti negali, ir kuri yra pirmutinis ir besąlyginis žingsnis į laimės pilnybę.
 
      Kieno sąžinė yra tyra, kaip kūdikio širdis ir akys, kieno širdis pilna Dievo, kieno tikėjimas toks didelis, kad jis gali kalnus perkelti iš vienos vietos į kitą, tas jau žemėje pradeda džiaugtis amžinosios laimės preliudija. Tokio žmogaus gyvenimas stovi ant uolos, ir kai griūna žemiškosios buities kortų nameliai, jam atsiveria vartai į amžinąjį gyvenimą. Toks žmogus bus, kaip šimtametis ąžuolas, kurio šaknys siekia žemės širdį, o viršūnė — patį dangų.
 
Bruno Markaitis, S. J.