Nuo seniau ar naujai įsikūrus Amerikoje ar kitur, noris Tau, mielas tautieti, geriau įsitaisyti, šiek tiek pinigo susikalti, savarankišką gyvenimą ar kokį biznelį susikurti. Ir galimybių — švarių ir mažiau švarių — netrūksta. Ir niekas nevaržo, nes laisvė viskam! Ir niekam nereikia apyskaitos duoti. Užtat kyla pavojus taip pat ir prieš savo sąžinę ir prieš Dievą jokios apyskaitos neduoti. Kyla pagunda pasinaudoti tomis galimybėmis, tvarkyti savo finansinius, ūkinius reikalus, visiškai nesiskaitant su doros dėsniais, tuo labiau, kad ir kiti panašiai elgiasi. Tu gal nekartą pagalvoji, kad tų dėsnių laikantis, būtų sunku ūkiškai prasimušti, konkurencijoje atsilaikyti. Pagaliau Tau atrodo, kad nėra tokių doros dėsnių, kuriuos galėtum tuo atveju pritaikyt, nors mintimis perleki visą savo doros kodeksą. O vis dėlto Tu norėtum turėti švarią sąžinę bei Dievo palaimą taip pat ir šiuose ūkiniuose reikaluose. Taigi, čia ir noriu Tau padėt susivokti, kaip suderinti ūkinius klausimus su doros reikalavimais.
 
Ūkinė santvarka — žmonių padaras
 
      Ūkiniuose reikaluose daug kas nepaiso doros dėsnių arba net tvirtina (liberalai), jog ūkiškasis gyvenimas nepriklauso nuo doros įstatymų, jog reikia pripažinti, anot ekonomisto Sombarto, tas ūkinio gyvenimo formas, kurios yra ekonomiškai pajėgios ir našios. Tačiau kiekvienas, sveikai galvojąs, supras, kad tai yra prasilenkimas su tikrove.
 
      Ūkinis gyvenimas nevyksta kur nors žvaigždynuose. Tik žvaigždės ir dangaus kūnai yra tvarkomi pagal mechanikos dėsnius, į kuriuos žmonės neturi jokios įtakos. Ūkinis gyvenimas vyksta žemėje. Ekonomija yra laisvų žmonių veikimas, siekiąs kiek galima tobulesnio medžiaginių reikalų pagerinimo turimais turtais. Ūkinė krašto santvarka yra pačių žmonių sukurtas veikalas. Visi laisvojo žmogaus veiksmai yra tvarkomi pagal normas, kurios jo neverčia nepakeičiamu cheminių ar fizinių įstatymų būtinumu, bet tik įpareigojančiu privalomumu. Nors šios normos reiškia spaudimą bei saistymą, bet palieka žmogaus valią visiškai laisvą. Todėl visi laisvi, sąmoningi žmogaus veiksmai, — o tokie yra ir ūkiškieji veiksmai — gali ir turi paklusti šioms įpareigojančioms normoms arba, kitais žodžiais tariant, doros dėsniams. Doros įstatymų jie yra sprendžiami ir teisiami pagal tai, ar jie sutinka su objektyvios tikrovės santvarka ir žmogaus prigimtimi ar eina prieš ją.
 
Laisvė ir ekonomija
 
      Gal pasakysi, kad ūkinių gėrybių gamyboje dalyvauja ne tik laisvasis žmogus, bet ir gamta: žemė, saulė, oras. Žmogus turi būtinai patenkinti savo gyvybinius reikalavimus. Iš dalies ir tiesą sakai. Tikrai šie veiksniai priklauso ir nuo fizinių dėsnių. Bet, pavyzdžiui, nors žmogų ir riša vadinamojo mažėjančio žemės našumo įstatymas, jis gali savo darbu ir įvairiomis priemonėmis daug ką pakeisti ar išplėsti savo veiklą dar į mažai kultivuotus ar visai nedirbamus plotus. Tas pat ir su ekonominiu paklausos ir pasiūlos įstatymu. Jis neverčia žmogaus fiziniu būtinumu, nes, pav., jei kvietinės duonos pasiūla tiek menka, jog žmogus arba visai jos negauna ar nepajėgia įpirkti, tai gali maitintis rugine, miežine duona arba net visai kitu maistu ją pakeisti. Taigi, ir ekonominiai įstatymai turi tik moralinį priverčiamumą bei tikrumą. Taigi, jie neatima žmogui laisvės ir atsakomingumo. Užtat kiekvienas ūkinis žmonių veikimas gali ir turi būti dorinių dėsnių saistomas. Dabar tai pripažįsta ir žymūs ekonominių mokslų šulai: Keynes, J. Marchal, A. Weber.
Ar pateisinami prieštaravimai?
 
      Ne, nes negali būti tarp doros ir ekonominių įstatymų gilesnio esminio prieštaravimo. Juk doros dėsniai nėra kažkieno taip sau išgalvoti ar kažkieno — kad ir Dievo — savavališkai užmesti žmonėms. Jie išplaukia iš žmogaus prigimties ir jam tarnauja pasiekti savo tikslą bei nustatyti šiam tikslui tarnaujančias priemones. Šie dėsniai yra arba protu išskaitomi arba žmogaus sąžinės, Dievo ar kurios teisėtos vyresnybės mums paskelbti. Lygiai taip ir ekonominiai įstatymai yra ir tegali būti iš tos pačios žmogaus ir daiktų prigimties bei jų tarpusavio santykių nustatomi ir iš jų išskaitomi. Užtat kas tarnauja žmogaus ūkiniam gerbūviui, tas galų gale tarnauja ir doriniam jo pakėlimui bei paskutiniam tikslui pasiekti, jei tik ekonominis gerbūvis nesuprantamas vien tik kaip akimirksnio nauda!
 
      Vykstą tarp ekonomijos ir doros susikirtimai išaiškinami arba kaip žmonių blogumo ir egoizmo apraiškos arba, kad ekonomistų paskelbti “moksliški patvirtintieji ekonominiai įstatymai” buvo tik nepagrįstos hipotezės, prileidimai, schemos, modeliai, idealiniai tipai (M. Weber), neaprėpią visos tikrovės. O gal ir doros dėsniai buvo per bendrai statomi, nepritaikyti naujoms ūkinio gyvenimo sąlygoms, pav., anksčiau vyravęs palūkanų neleistinumas.
 
Vergystė ar savarankiškumas?
 
      Gal Tu, mielas skaitytojau, susidarei sau įspūdį, jog visą ūkinį gyvenimą tvarko, ar bent turėtų tvarkyti, vien tik doros dėsniai; ekonominiai įstatymai yra tik antraeilis dalykas. To aš visai netvirtinau. Tik sakiau, kad ūkiškų gėrybių gamyboje, kur tik prisideda laisvo žmogaus veikimas — o tai yra mūsų laikais visoje gamyboje — turi būti atsižvelgiama ir į doros dėsnius. Juk žmogus gali gerai ar blogai veikti, savo veiksmu gero ar blogo tikslo siekti. Bet kokios priemonės tam veiksmui pasirinkti, kaip ūkinių gėrybių gamybą organizuoti, kokių prekių pirktis — tai moko ne doros dėsniai, o ekonominiai įstatymai. Visa tai yra tvarkytina pagal ūkinio tikslingumo normas ir pagal reikalingumo saiką. Čia ūkinė sritis yra autonomiška, savarankiška. Čia ūkinio tikslingumo normos yra aukščiausios ir paskutinės, kurių negalima į kitas suvesti. Bet ūkinė sritis, rūpindamasi medžiaginiais žmogaus reikalais, turi derintis su kitomis žmogiškojo gyvenimo sritimis bei tarnauti paskutiniam žmogaus tikslui — Dievo garbinimui. Taip pat ir šią sritį tvarką ekonominiai įstatymai turi būti derinami su kitų sričių įstatymais ir ypatingai su doros dėsniais, kurie yra absoliutiški, galutiniai ir aukščiausi.
 
      Dabar, tur būt, bus aišku, kodėl katalikų socialinis mokslas pripažįsta ūkinio gyvenimo savarankiškumą, ūkinę sritį laiko pilnai autonomine, bet jos nelaiko absoliutiškai nepriklausoma, suverenine respublika. Todėl katalikai nepritaria nei liberalams, norintiems ūkinę sritį padaryti nuo niekieno nepriklausomą ir tokiu būdu privedusiems žmoniją prie dabartinio chaoso, proletarizmo ir vergavimo kapitalui; nei socialistams, komunistams bei įvairaus plauko fašistams, visiškai panaikinantiems ūkio savarankiškumą, o drauge ir žmogaus laisvę ir paverčiantlems žmogų valstybės vergu.
 
Išvados
 
      Gal Tau, brangusis skaitytojau, buvo nelengva suprasti šiuos teoretiškus samprotavimus, bet dabar bus lengviau suprasti iš jų plaukiančias išvadas. Štai jos:
 
      1.    Ūkinis gyvenimas bei ūkiniai reikalai turi tarnauti aukščiausiam žmogaus tikslui, į kurį viskam kelius rodo doros dėsniai.
 
      2.    Apžvelgdami visą žmogiškojo gyvenimo plotį, jie įspėja ar draudžia, kai ūkiniai keliai veda žmogų nuo paskutinio tikslo ir eina prieš jo prigimtį. Tai yra neigiamieji doros įsakymai.
 
      3.    Jie rodo (teigiamomis normomis) tik didžiuosius kelius, kuriais turi eiti ūkinių priemonių pagalba; mažuosius kelius turi nurodyti dorovės dukra — ūkinė arba ekonominė etika, pasiremdama ekonomijos mokslų daviniais.
 
      4. Kelelį iš savo namų, sodybos ar verslovietės turi pats savarankiškai susirasti, naudodamasis savo ūkine nuovoka, savo užsiėmimo profesine etika ir sąžinės balsu.
 
      Tik pats žmogus savarankiškai gali spręsti, ar dabartinėje būklėje šis jo ūkinis veiksmas yra doras ar ne. Užtat yra labai svarbu pažinti Kat. Bažnyčios socialinį mokslą, skaitant popiežių enciklikas ir atitinkamas knygas bei straipsnius, susipažinti su savo darbo ar profesijos ūkiniais ir doroviniais pagrindais ir susiformuoti teisingą sąžinę. Ji turėtų būti ne per plati, bet ir ne per siaura, kuri yra taip būdinga mums lietuviams. Mat, Lietuvoje buvo susidariusi žydiškojo pirkliavimo akivaizdoje nuomonė, kad prekyba nėra visiškai doras amatas. Karo metais pergyventa spekuliacija daug kam šį įspūdį dar labiau sustiprino.
 
      Be abejo, kiekvienam tenka pergyventi doros ir ūkinių reikalavimų susikirtimų. Tų susikirtimų priežastis dažnai yra dabartinė neteisinga ūkinė santvarka, netvarkoma konkurencija. Atskiras žmogus čia beveik nieko arba labai maža gali padaryti. Tenka protingai prisitaikyti, nepažeidžiant savo sąžinės. Tačiau mes nesutinkame, kad tokia padėtis ar santvarka yra nepakeičiama. Reikia prieš ją veikti spaudoje, susirinkimuose, draugijose. Ir mes lietuviai čia turėtume pasižymėti, kaip pasižymėjome kovoje prieš komunizmą. Savo darbu ir pavyzdžiu turėtume prisidėti prie naujos santvarkos sukūrimo. Jei ekonominėj srity neprasilenksi su doros dėsniais, Tavo sąžinė bus rami, teikianti Tau pačiam džiaugsmo, bet ir kitiems būsi šviesus pavyzdys. Tai bus Tavo svarbus įnašas į Tėvynės ir žmonijos išlaisvinimo kovą.
 
P. Daugintis, S. J.