Aleksandras Šatas
 
Ar žinote, erškėčiai dygūs,
Į smilkinius įsmigę,
Išsunkdami po lašą kraują 
Iš gęstančios gyvybės;
 
        Ar jaučiate, kaip miršta žemė, 
        Kaip tyliai blėsta pulsas...
        Į kokią prarają aptemę 
        Ir jūs drauge nupulsit?...
 
Kas vasarai parodys kelią,
Kai kelrodį užpūsit;
Kur suks lizdus pilki ereliai,
Kada kalnai ims griūti?...
 
        Ar vis dar tyčiosis bepročiai, 
        Po kryžiumi sustoję,
        Kai pasileis nuo saulės žemė 
        Nežinomon kelionėn?...
 
Nežinote, erškėčiai dygūs, 
Į smilkinius įsmigę, 
Nežinote, kad gęsta pulsas 
Visos, visos gyvybės !...