Kaip ir kiekvieną sekmadienį, klebonas kalbėjo savo parapijiečiams, tačiau jam atrodė, kad šiandien yra kitaip: jis negalėjo baigti, jis tiesiog nenorėjo su jais išsiskirti.
 
      — Gal būt, — galvojo jis, — gal būt, tai yra paskutinis kartas. — Ir tuojau jis sau sakė: — Juk šitaip man atrodo kiekvieną pamokslą, bet Viešpats yra malonus man, aš vėlei pamatau juos ir galiu tarti jiems suraminimą.
 
      Ir todėl jis nuolatos kalbėjo žodžius, kurie gaivina ir rimdo, jis pats stebėjosi, kaip šitose baisumo dienose jis sugebėjo rasti tokių tvirtų ir džiugių pasakymų. Ir tuojau jis sakė sau:
 
      — Argi tai aš kalbu? Tai Dievo angelas stovi už manęs, kaip jis yra priskirtas čia ir iškeltas ant šitos sakyklos viršūnės. Tiktai, kai jis yra prie mano šono, nepučia gąsdinančiai trimito, kuris sušauks iš viso pasaulio kraštų gyvus ir mirusius, ne — jis yra ramus, kaip sėjėjas, ir iš savo sėtuvės beria žodžius, atgaivinimo ir atgimimo sėklas, būtinas gyvenimui. Tai jis, o man atrodė, kad tai mano varginga burna taria juos. Tai jis.
 
      Ir kad klebonas taip galvojo, kad galėjo atiduoti šitą atsakomybės galią pačiam dangui — jis kalbėjo savo žmonėms karštai ir mylėdamas kiekvieną. Jis juos regėjo visus priešais save ir pažino veidus, raukšlėtus, kurie seno drauge su juo, ir galėjo vardais išskirti jaunuolius, nes buvo juos krikštijęs ir matęs jų augimą. Tačiau jį taip begaliniai ėmė baimė už tas vietas, kurios po sakykla ir visuose bažnyčios šonuose buvo tuščios. Tuščios, ir ne dėl to, kad jie likosi namie šitą šventą dieną saugoti turtų, ar susigundė dideliu uždarbiu — jis matė, kaip kas kartas plėtėsi tos tuščios vietos, ir tie, kurių nebuvo po jo akimis, per anksti, ne savo laiku, gulė į kapus, buvo išvežami, arba uždaryti į kalėjimus, arba slapstėsi, ir tiktai po lietumi ar žvaigždėmis galėjo pasimelsti, tiktai miško pamokslų klausėsi.
 
      — Taip, taip, šventą dieną ir paprastą nyko jie, — galvojo klebonas, — vieną kartą jūsų beliks tiek mažai, kad aš visus apkabinsiu vienu glėbiu.
 
      Bet tą pačią minutę jis kalbėjo jiems, kurie čia klausėsi, atgręžę galvas aukštyn, tarytum į juos, ištiktus kaitros, krito palaiminanti rasa. Jis kalbėjo apie begalinį pasitikėjimo reikalą, apie tai, kad niekas neprivalo pamesti vilties dangaus pagalba. Tą viltį reikėjo saugoti savyje taip pat atsargiai, kaip savo nemirtingą sielą, kalbėjo klebonas ir staiga jį pervėrė mintis:
 
      —    Ką aš jiems pasakoju? Argi tai yra tiesa? Ar danguje yra kas nors, kad kaip vandens lašelį, pagal pasakojimą apie vargšą, kaip vandens lašą nuo piršto galo, numestų malonės į mūsų pavargusią žemę? Mano Dieve, — išsigando jis, — atitolink nuo manęs tas nedoras mintis Kaip aš išdrįsau!
 
      Ir jis kalbėjo tiems, kuriuos mylėjo, kad jie neturi niekuomet nusiminti, nes tiktai velnias pažįsta liūdnumą, kuris nėra nuraminamas.
 
      —    Jūs esate tvirti, — kalbėjo jis. — Ir jaunuolis silpnas sąnariais, ir senelis, kuris vos bepaneša savo kūną. Jūs visi parodėte, kad kiekvienas esate uola, galinti išlaikyti Bažnyčią, kaip Viešpats yra taręs savo apaštalui.
      Ir jis galvojo:
 
      —    Bet ar gi tai yra teisybė? Ar aš negundau jus į tuštumą?
 
      Jis pajuto, kad jį verčia baimės prakaitas, jis galvojo:
 
      —    Kaip aš galiu kalbėti taip, kaip kalbu? Šituos taikius vargšus aš vadinu į mirtį, aš atimu vienintelį, ką jie turi, natūralią baimę mirti atimu, vadindamas juos nenugalimais. Aš čia sakau žodžius, kuriais nešini jie išeina, kaip skydu dengiasi jais ir nežino, kad tai tiktai sauso medžio lapai —- aš apgaunu juos. Viešpatie, pasigailėk manęs, — šaukė jis viduje ir tuo tarpu kalbėjo žmonėms Jis kalbėjo su ašaromis, ir kaip tiktai, kad tarėsi apgaunąs juos, jis kalbėjo apie drąsos palaiminimą, apie ištvėrimą ir atpildą, ir pamažu jį apėmė tokia neviltis, dėl to, kad taip galvoja ir ne taip kalba. Jis norėjo sušukti garsiai, jis norėjo iškelti rankas ir pasakyti: — Atleiskite ! — Pasakyti: — Mes žūsime. Atleiskite, kad savo padrąsinimais aš mokau to, kas nebuvo niekuomet leista — mirties. Nedarykite to, eikite, gyvenkite, kaip išmanote, išpirkite bet kokia kaina tiek savo dienų, kiek galite, pabūkite saulėje, pajuskite vėją ant savo veidų — nes tai yra viskas. Nes daugiau nieko nebus. Juk ar galėtų dėtis taip, kaip yra, jeigu tie, kurie numirė už mūsų šventus reikalus, nebūtų amžinai išnykę?
 
      Jis drebėjo iš siaubo dėlei tokio traukimo šitaip šaukti į juos, savo parapijiečius, jis žvalgėsi po bažnyčią, tyliai maldaudamas, kad ateitų Dievas ir išgelbėtų jį patį, kad jisai gelbėtų kitus. Tačiau jis nematė Dievo. Ramiai ir nesikeisdama degė amžinoji liepsna, šventieji lubose ir altoriuose buvo apdulkėję ir aptriušę nuo metų, jie tebelaikė palmes ir kankinimo įrankius, nuo kurių buvo mirę, bet jie buvo bejėgiai, jie nebuvo jokie šventieji: gipsas, molis ir drobė. Iš viso nebuvo šventųjų, nebuvo nieko, viskas buvo išnykimas ir niekas. Ir klebonas staiga tarė: — Amen! — Jis nežinojo, kur, ties kokiu grasinimu ar žadėjimu buvo sustojęs, jis nežinojo nieko daugiau, jis galėjo ištarti tiktai šitą paskutinį maldos žodį — ir jis išėjo iš bažnyčios.
 
      Jis vėl grįžo tenai, kai buvo vakaras. Naktis jau buvo. Nė vienas žmogus nevaikščiojo čia nei aplinkui — teisieji slėpėsi, nedorieji vykdė savo baisius darbus, klebonas vienas ėjo per tamsų šventorių. Jis nežinojo, ar kenčia, jam atrodė, kad jam yra atimta siela, kad jis net numirti negali, tačiau jis atėjo vis tiek atgal, į savo bažnyčią, kurioje meldėsi dešimtimis metų su žmonėmis, kuriuos pats išmokydavo tikėjimo — meldėsi su jais, už juos. Dabar jis nežinojo pats, ko atėjo, tai buvo tiktai neaiškus, silpnas jausmas vaiko, kuris netiki, kad motina mirė, ir ieško jos. Gal iš tikrųjų Dievas buvo tiktai pasislėpęs? Ir jis atidarė bažnyčią, ir matė, kad ji yra dar tuštesnė, nes iš jos jau buvo pasitraukę, kas yra tikra — žmonės.
 
      O kaip baisiai tuščia — pajuto jis — nes nebuvo ir amžinosios šviesos, ir kai jis iškėlė ranką su žvake aukštyn, jis matė, kad ir tie šventieji buvo netekę, ką turėjo — matomos medžiagos. Jie buvo išnykę, liko tiktai tamsios mūro sienos ir jose jis, senas žmogus, prispaustas prie žemės savo galvojimų: — Mes nežinome, kam gyvename, nes nežinome, kodėl ginamės, kodėl užmušame save ir kitus — kam? Viskas krenta į nieką.
 
      Ir jis vėlei išėjo, jis sustojo tarpduryje bažnyčios ir nežinojo, į kurią pusę eiti — buvo tamsa bažnyčioje ir tamsa lapkričio vidurnaktyje, vėjas ir lietus krito, žvarba ir nykuma begalinė.
 
      Ir staiga padvelkė pavasaris, staiga.
 
      — Kaip čia yra? — pamanė klebonas ir atsisuko. Argi tai yra jo bažnyčia, nuo kurios slenksčio jis dar nebuvo atitraukęs kojų? Yra neišseikėjama šviesa ir toksai kvepėjimas, ir nuo alsavimo, rodos, auga sparnai, bet nematai nė saulės, nė žvaigždžių nėra, ir jokio medžio, nė mažiausios gėlės. Tas viskas gražu atrodė dėl to —- mato jis — kad čia stovi nesuskaitomos eilės šventųjų. Tikrai, kas kitas jie gali būti, jeigu ne šventieji? Ir dabar jis atsiminė: argi ne šitoji diena buvo, kad žemėje jie žmonių kartu pagarbinami visi, žinomais ir nepaskelbtais vardais, visi iškarto? Ir štai, žiūrėkit, ir danguje taipgi švenčiama. — Gražu — pagalvoja klebonas — bet jo širdis dabar pasidarė dar kietesnė. — Matai — pasakė jis sau, ir jam atrodė, kad jis dar tebesako pamokslą. — Matai, jie vis tiek tikrai yra, ir kiek daug, ir jie nieko nenori padėti mums. Jie čia sau susirinko per amžius, atsiskyrėliai ir karaliai, vienuoliai ir vyskupai — jie visuomet savo širdimi buvo tolimi pasauliui — ką mes rūpim jiems? Ir ne mums pakliūti į šitą tobulų išrinktųjų buveinę.
 
      Ir jam taip buvo liūdna, kad jis norėjo pasitraukti — reikėjo tiktai pasisukti į lapkričio naktį, ir jisai vėl bus su savo žmonėmis, kurie buvo apleisti ir užmiršti, palikti priešams ir visiškam išnykimui. Tačiau, kai jis pakėlė kojos pėdą eiti, jis išgirdo, kad giesmės ir Dievo liaupsinimai aptilo, nes tarė balsas, kuris negalėjo būti niekieno kito, kaip tiktai paties Viešpaties, balsas tarė:
 
      —    Kurgi tie mano šventieji vaikai, kurie atėjo į Namus per šių žemiškųjų metų dienas? Atverkite vartus, kad jie prisijungtų prie savo laimingųjų brolių garbės, lygūs šviesoje ir laimėje.
 
      Į šitą Viešpaties balsą angelai nubėgo prie vartų, tačiau tarp jų ir dangaus atsistojo kitas angelas. Jis buvo tamsus šioje šviesoje ir baisus tarp šito grožio. Ir kai jis atsiliepė, šventieji pajuto baimę, nes kalbėjo jis įžūliai ir grėsmingai:
 
      —    Jie nepriklauso jums: ten yra užmušėjai ir savižudžiai, ten yra melagiai ir kaliniai, ten stovi motinos, kurios išsigina savo mirusiųjų vaikų, ten rasi davatkėles, kurios pačios nusisuko sau galvas — jie yra mano, pagal įstatymus ir teisybę.
 
      —    Žiūrėk, — galvoja klebonas, —- aš esu pasmerktas, nes velnias kalba mano mintis: niekas negali išgelbėti mūsų, nei tų, kurie mirė, nei kurie laikinai esame žemėje.
 
      Bet jis klausosi, nes tuo tarpu vėl prabyla balsas:
 
      —    Kas išdrįsta savintis mano šventuosius?
 
      —    Ne, balsas negalėjo būti kieno kito, kaip paties Dievo, — galvoja klebonas, — nes ar gali tikėti, kad kas būtų dar malonesnis ar galingesnis?
 
      Ir balsas sako:
 
      —    Jie yra palaiminti, nes nugalėjo maloniausią pagundą — gyventi.
 
      —    Ar tai yra daug? — kalba velnias. — Visi šventieji kankiniai darė ne kitaip. Bet šitie miršta tokiu būdu, jog negali priklausyti niekam kitam, kaip man.
 
      —    Jie miršta sunkiau, negu anie mano kūdikiai, kurie žuvo nuo paprastų laukinių žvėrių arenose, — sako balsas, ir ar galėtų kas kitas taip sakyti, jeigu ne patsai mūsų Viešpats.
 
      Sako balsas:
 
      —- Šitų kraujo niekas nesurenka, ir pasaulis yra užsidengęs akis ne dėl to, kad gailėtųsi, bet kad sakytųsi nematęs jų nukankinimo. Jie yra šventi dėl to, kad jų mirtis yra nutylėta.
 
      —    Kas gali pakeisti nuodėmę į dorybę? — šaukia velnias. — Jie stačiai laužiasi į mirtį, o argi žmogus nėra sutvertas gyventi ir saugoti gyvenimą?
 
      —    Mano Sūnus mirė, kad gyventų kiti, nes mylėjo juos, — tarė balsas, ir tikrai niekas kitas negalėjo taip sakyti, kaip tik mūsų maloniausias Tėvas.
 
      Balsas sako:
 
      —    Šitų kankinių žygiai yra meilė. Pasitrauk, tamsybės ir silpnumo dvasia, neužstok kelio mano šventiesiems prieiti mano akių šviesybę ir tikrojo gyvenimo džiaugsmą.
 
      Ir velnias pats savo neapykantos ir pavydo buvo nutrenktas į amžinąsias tamsybes, ir prasivėrė vartai, ir naujos begalinės eilės šventųjų prisiartino, klaupėsi prieš Visagalio sostą ir garbino Jį.
 
      — Kokie gi jie kitokie šitie nauji šventieji, — neatsistebi klebonas, — visiškai kitokie: jie nežibėjo, jie buvo kaip žemė, kaip pavasaris, jie buvo Dievo kūrybos dienų liudijimas, dvelkiąs dirvomis ir miškais. Jie atrodė aprengti žiedais ir žolėmis, ir kaip rasa švitėjo jų apdaras krauju ir ašaromis. Niekuomet, — galvoja klebonas, — niekuomet dangus taip iš arti nebuvo susitikęs žemės, kaip šitų šventųjų atėjimu.
 
      Jis žiūrėjo į juos neatsižiūrėdamas ir juto, kaip jį persmelkia laimė, tarytum jis pats būtų palietęs dangaus slenkstį. Ach, taip ir buvo, nes jis pamatė, kad niekas nebuvo žuvęs: jis čia regėjo savo tėvynės žmones, savo parapijiečius, tuos, kurių vietos po sakykla pasidarydavo tuščios ir kūnai nežinomi dingdavo. Jie buvo, jie gyveno. Ne, kad jie mirė ne laiku, jie nebuvo nieko nustoję — jie gyveno savo žemėje, jie gyveno šalia kiekvieno iš savo žemės likusiųjų, kaip dangaus parama, viltis, ištesėjimas ir liudijimas, kad byla yra teisinga.
 
      Ir kai kitą rytą klebonas žvalgėsi savo bažnyčioje, jis matė, kad mažoji altoriaus liepsna niekuomet negali užgesti, jis matė -— šventieji lubose yra tiktai gipsiniai, medžio ir drobės pavidalo, bet jie yra tikrai gyvi. Ir jis sakė vėlinių pamokslą taip šviesiai, tarytum tai buvo Velykos, nes jis regėjo, jog bažnyčia yra pripildyta, lyg visos vėlės būtų suėjusios ir užėmusios vietas, kurios priklausė joms esant žemėje. Jos supo savo artimuosius, ir gyvieji pro savo liūdesį ir gedulą jautė prisikėlimą. Ir klebonas žinojo, kad sako teisybę, skelbdamas savo parapijiečiams, kad kiekvienas turi būti tvirtas, tarytum jis vienas savo rankomis neštų žemę ir iškeltų dangų.
 
Nelė Mazalaitė