J. Baltrušaitis
Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,
Dienos belaisvis, ir toliau einu 
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,
Kiek eiti dar likimo saikas leis . . .
 
        Aš daug žiedų radau aušros darže,
        Daug jų sumindžiau eidamas ežia,
        Ir užėjau erškėčiu dar daugiau 
        Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau . . .
 
Ir supratau, skausme ir ilgesy,
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet kurčias, aš jų psalmės negirdžiu . . .
 
        Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,
        Kas — valandai, kas trunka amžinai,
        Kur tu, lašeli jūros vandeny,
        Drebėti siųstas ir iš kur eini . . .
 
Todėl širdis taip alpsta ir todėl,
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,
Ar kas pagalbos ranką man išties 
Nuvokti mįslei ryto ir nakties . . .