J. Baltrušaitis
Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,
Dienos belaisvis, ir toliau einu
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,
Kiek eiti dar likimo saikas leis . . .
Aš daug žiedų radau aušros darže,
Daug jų sumindžiau eidamas ežia,
Ir užėjau erškėčiu dar daugiau
Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau . . .
Ir supratau, skausme ir ilgesy,
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet kurčias, aš jų psalmės negirdžiu . . .
Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,
Kas — valandai, kas trunka amžinai,
Kur tu, lašeli jūros vandeny,
Drebėti siųstas ir iš kur eini . . .
Todėl širdis taip alpsta ir todėl,
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,
Ar kas pagalbos ranką man išties
Nuvokti mįslei ryto ir nakties . . .