Dažnai gyvenime atsitinka, kad nežinai net paprasčiausių, kasdien vartojamų dalykų kilmės. Panašiai yra ir su kalendoriumi: mes jį gal nuolat nešiojamės kišenėje, turime savo kambary ant stalo arba ant sienos, bet jo istorija tikriausiai ne visiems yra žinoma, todėl bus ne pro šalį bent trumpai su ja susipažinti.

     Kai kuriems laiko perijodams skaičiuoti pradžią davė pačios gamtos reiškiniai. Mėnesiui — mėnulio keitimasis nuo jauno iki delčios, metams — gamtos keitimasis nuo pavasario iki žiemos. Diena yra įvairiai skaičiuojama. Žydai dieną skaičiuoja nuo saulės nusileidimo iki kito nusileidimo. Kai kur buvo skaičiuojama nuo saulės užtekėjimo. Mes dabar dieną skaičiuojame nuo vieno iki kito vidunakčio. Šį laiko perijodą vadiname ir para. Tik savaitė nėra gamtos reiškiniais pagrįsta. Kai kurie mano, kad ji atsirado Mozės laikais, kuris liepė žydams švęsti kas septintą dieną. Kiti sako, kad savaitė yra įvesta, kiekvienai dienai paskiriant vieną iš septynių planetų. Dar ir dabar kai kurios tautos, pvz. italai, ispanai, savaitės dienas vadina planetų vardais.

Senovės tautų kalendoriai

     Tikslus metų ilgis yra 365 dienos, 48 minutės ir 46 sekundės. Pirmiau žmonės to tiksliai nežinojo, bet ir tada, kai sužinojo, nebuvo lengva sugalvoti sistemą, kuri be pakeitimų tiktų visiems laikams. Egiptiečių metai turėjo 365 dienas. Jie buvo skirstomi į 12 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo 30 dienų. Gale metų dar pridėdavo 5 dienas. Jie nekreipdavo dėmesio į mėnulio pilnatis: metai ėjo sau, o mėnulis sau.

     Žydų metai buvo padalinti taip pat į 12 mėnesių, bet suderinti su mėnuliu. Kad neatsiliktų nuo mėnulio, įsprausdavo dienas mėnesio viduryje, dažniausiai 13-tą dieną. Taigi, vieni jų mėnesiai turėjo 29 dienas, kiti — 30. Žinoma, ir tai dar nebuvo tikslu, reikėjo ir kitokių pataisų, kad metai derintųsi su gamtos reiškiniais.

     Ir graikų metai dalinosi į 12 mėnesių, turinčių kartais 29, kartais 30 dienų. Romėnai metus dalino į 10 mėnesių, bet vėliau ir jie prisitaikė prie graikų, pridėdami dar du mėnesiu.

    Romėnų mėnesių vardai buvo: Martius, Aprilis, Maius, Junius, Quintilis, Sextilis, September, October, November ir December. Vėliau, norint pagerbti Julių Cezarį ir Augustą, Quintilis buvo pavadintas Julius, o Sextilis — Augustus. Senovės Romoje, kai dar rašytų kalendorių nebuvo, Vyriausias Kunigas kiekvieno mėnesio pradžioje paskelbdavo, kada bus nonae ir idus bei mėnesio šventės. Tarp gruodžio ir kovo įsprausdavo sausį (Januarius) su 31 diena ir vasarį (Februarius) su įvairaus skaičiaus dienomis. Tas skelbimas lotyniškai buvo vadinamas calare — skelbti, šaukti. Nuo to kilo žodis calendae, t. y. pirmoji mėnesio diena. Iš šito žodžio yra kilęs ir žodis kalendorius. Graikai neturėjo calendae, todėl ką nors atidėti ad calendas graecas reiškė ir dabar tebereiškia niekados nedaryti.

     Jau sakėme, kad calendae yra pirmoji mėnesio diena. Idus (vidurys) reiškia 15 arba kitų mėnesių 13 diena. Devintoji diena prieš idus vadinama nonae. Taip pvz. Calendis Octob-ris reiškia spalių pirmą dieną, Idibus Maii reiškia gegužės 15 dieną ir t.t. Taigi, romėnų mėnesiai nebuvo dalinami į savaites, bet į dekadas, pavadintas : calendae, nonae, idus.

Juliaus kalendorius

     Visi šie suminėti kalendoriai, be abejo, nebuvo tobuli. Julius Cezaris, pasikvietęs graikų mokslininkus, nutarė pravesti kalendoriaus reformą (46 m. prieš Kristų). Buvo taip sutvarkytas kalendorius, kad susilyginimas dienos su naktimi būtų visados tą pačią mėnesio dieną. Tai pataisai įvykdyti reikėjo prie tų metų pridėti du mėnesiu, todėl 46 m. prieš Kr. turi 14 mėnesių. Metai turėjo turėti 365 dienas ir dar ketvirtadalį dienos. Iš tų ketvirtadalių per ketverius metus susidarydavo viena diena, kuri būdavo pridėta tarp vasario 23 ir 24 dienos. Taigi, kas ketvirti metai turėdavo 366 dienas ir vadindavosi keliamieji.

     Vis dėlto ir čia dar nebuvo tikslumo, nes ir taip sutvarkyti metai dar buvo 11 minučių ir 14 sekundžių per ilgi. Iš tų minučių ir sekundžių per 400 metų susidaro trys pilnos paros. Tokiu būdu 16 šimtmetyje buvo susidarę apie 10 dienų skirtumas. Reikėjo dar kokios nors reformos, kurią atliko Popiežius Grigalius XIII.

Grigaliaus kalendorius

     Popiežius, Bažnyčios susirinkimų prašomas, pravedė kalendoriaus reformą, pirmiausia išmesdamas iki to laiko priaugusių 10 dienų. Šiam tikslui 1582 m. spalių mėnesio 5 diena buvo pakeista į 15. Juliaus keliamieji metai buvo palikti, bet kad kas keturi šimtai metų neprisidėtų trys naujos dienos, buvo nutarta, kad ateityje tie šimtiniai metai, kurių pirmieji skaičiai dalinasi iš keturių (1600, 2000, 2400 ir t. t.), pasiliks ir toliau keliamieji, o tie, kurių pirmieji skaičiai nesidalina iš keturių (1700, 1800, 1900, 2100), bus paprastieji metai. Tokiu būdu kas 400 metų trys paros esti išmetamos. Vis dėlto ir šitie grigališki metai yra 26 sekundėm per ilgi. Bet iš 26 sekundžių viena para susidarys tik per 35 šimtmečius.

     Naujas Grigaliaus kalendorius buvo tuoj katalikiškų kraštų priimtas. Protestantai dar delsė. Lenkai ji priėmė 1586 metais, Vengrai — 1587 m., Vokiečiai — 1700 m., Anglija —- 1752 m., Sovietų Sąjunga — 1918 m., Graikija — 1923 m. Pravoslavai ir Unitai dar ir šiandien Velykas švenčia pagal Juliaus kalendorių. kurs dabar skiriasi nuo Grigaliaus kalendoriaus 13 dienų. Amerika sekė Angliją. Prie datų būdavo pridedamos raidės O. S. (Old Style). Taigi, nors kai kurie ir nenorėjo prisitaikyti prie Popiežiaus reformos, bet pamažu nusileido, ir dabar jau visame pasaulyje įsigalėjo Grigaliaus kalendorius,

J. Venckus, S. J.