Senieji katalikai yra įvairios tikybinės grupės, atskilusios nuo Katalikų Bažnyčios. Senaisiais katalikais jie save vadina dėl to, kad mano tik jie vieni išpažįstu senąjį, tikrąjį, nesuklastotą, nuo apaštalų laikų paeinantį katalikų tikėjimą. Jie sako. kad dabartinė Katalikų Bažnyčia įvedė naujų tikybinių dalykų, kurių senovėje nebūta ir kurių negalima priimti. Tokių reiškinių yra ir Rytų Bažnyčioje. Kas nebus girdėjęs apie rusų “starovierus” (sentikius) ? Taigi, ir senieji katalikai yra mūsų Bažnyčios “sentikiai”. Kadangi senieji katalikai turi daug bendra su jansenistais, bus naudinga ir apie juos tarti vieną kitą žodį.

I. Jansenistai

     Dabar nedaug tenka girdėti apie jansenistus, nebent kalbant apie žmones, kurie pasižymi savo pažiūrų griežtumu. Kaip tuos žmones, kurie piktinasi dėl menkniekių ir fanatiškai kovoja prieš šokius, gėrimą ir rūkymą, vadiname puritonais (nuo lotyniško žodžio purus, reiškia skaistus, grynas), taip tuos, kurie iš perdėtos nuodėmės baimės draudžia žmonėms eiti Komunijos ir sako, kad jie tam yra visai neverti, vadiname jansenistais.

     Jansenistų vardas paeina nuo Kornelijaus Jansen, gimusio 1585 m. Olandijoje ir mirusio 1638 m. Belgijoje. Jis yra buvęs Louvain’o Universiteto teologijos profesorius. Sakėsi išpažįstąs gryną šv. Augustino mokslą. Jansen mokė ir rašė, kad žmogaus prigimtis yra visiškai gimtosios nuodėmės sugadinta, kad žmogus visai neturi laisvos valios. Taip pat jis tikėjo į predestinaciją, t. y., kad Dievas vienus išrenka ir paskiria išganymui, o kitus pražūčiai, visai nepriklausomai nuo žmogaus nuopelnų ir gerų darbų.

     Vėliau Jansenas buvo paskirtas Ypres vyskupu. Žymiausias jo veikalas “Augustinus, seu doctrina St. Augustini de humanae naturae sanitate, aegritudine, medicina” sukėlė didelį triukšmą visame anų laikų pasaulyje. Kai kurie istorikai sako, kad gal niekad Katalikų Bažnyčios dieviškumas ir ypatinga Dievo globa tiek nepasireiškė, kaip toje Bažnyčios kovoje prieš jansenizmą. Jansenizmo idėjomis buvo persisunkę didžiausi dvasiškijos sluogsniai. Jos įsiskverbė net į moterų vienuolynus. Katalikų tikėjimui jansenizmas buvo lyg kirmėlė, kuri įlenda į obuolio vidų ir jį graužia, nors iš viršaus tas obuolys gali atrodyti sveikas ir gražus. Popiežiai tą pavojų labai greitai suprato ir smarkiai reagavo.

     Jėzuitų teologai labai stipriai rėmė šv. Tėvą šitoje kovoje prieš klastingąjį priešą, kurs buvo tikras vilkas pamaldžios avelės kailyje. Trumpai sakant, klausimas buvo apie tai, ar tas Kristaus apreikštasis meilingasis gerasis Dievas pasiliks ateity Tėvas, kurs karštai myli savo vaikus, ar tik šaltas ir negailestingas Teisėjas. Tokio jansenistų vaizduojamo žiauraus Dievo žmonės bijojo ir šv. Komunijoje priimti.

     Didžiausią smūgį jansenizmui sudavė Jėzaus Širdies garbinimo praplitimas. Žmonėms buvo sakoma, kad Dievas juos myli. O jeigu Dievas žmogų myli, tai vienintelis žmogaus atsakymas Jam gali būti ne baimė, ne bėgimas nuo Jo, bet vien tik meilė. Kova pasidarė ypatingai arši, kai Popiežius Klemensas XI savo bule “Unigenitus” 1717 m. pasmerkė jansenistų mokslą, išreikštą 101 teze. Prieš Popiežių sukilo kai kurie universitetų profesoriai, vyskupai ir net kardinolai. Kitais metais (1718) Popiežius išleido kitą bulę “Pastoralis officii”, kurioje ragino maištininkus nusileisti ir pasiduoti Bažnyčios mokslui. Nepaklusniuosius atskyrė nuo Bažnyčios.

     Prancūzijoje buvęs vienas kardinolas, 18 vyskupų ir apie du tūkstančiai kunigų, palinkusių į jansenistų pusę. Bet pamažu Prancūzijoje jansenizmas pradėjo nykti, ir šiandien ten nėra nei vyskupų nei kunigų, išpažįstančių jansenizmo idėjas. Blogiau buvo Olandijoje, kur dar ir šiandien jie turi apie 6000 narių ir vieną kitą vyskupą. Tokiu būdu jie palaiko apaštališkąją įpėdinystę. Jie visados praneša Popiežiui apie naujo vyskupo išrinkimą ir konsekraciją, bet Popiežius paskelbia išrinkimą nelegaliu ir naują vyskupą išskiria iš Katalikų Bažnyčios. Vieni tuos vyskupus ir jų tikinčiuosius vadina senaisiais katalikais, kiti — jansenistais. Šitie jansenistų vyskupai aprūpina vyskupiškais šventimais visokių protestantiškų sektų dvasiškius, kurie nori vadintis vyskupais ir prtenduoja į apaštališkąją įpėdinystę, bet dėl savo eretiškų pažiūrų tokių šventimų negautų iš Katalikų Bažnyčios.

II. Senieji Katalikai

     Popiežius Pijus IX ir Vatikano Visuotinis Bažnyčios susirinkimas nutarė ir paskelbė Popiežiaus neklaidingumo dogmą, t. y. kai Romos Popiežius kalba ir nutaria “ex cathedra”, tai reiškia, viešai ir iškilmingai, kaip Kristaus Vietininkas ir Bažnyčios Galva, tikėjimo ir dorovės dalykuose, jis negali suklysti. Susirinkime dalyvavo 744 vyskupai, iš kurių 565 balsavo už, 88 — preš ir 91 susilaikė. Balsavusieji prieš arba susilaikiusieji daugiausia buvo iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Olandijos. Dėl ko jie balsavo prieš arba susilaikė? Iš jų kalbų matome, kad jie nebalsavo už neklaidingumo dogmą ne dėl to, jog būtų manę, kad Šv. Tėvas yra klaidingas, bet tik dėl to, kad jie abejojo, ar tos dogmos paskelbimui buvo tinkamas laikas. Reikia atsiminti, kokie tada buvo laikai. Tai buvo Marksizmo pradžia, Darvinizmo ir didžių politinių kovų laikas. Kai kurie vyskupai manė, kad paskelbus šią dogmą, yra pavojus atstumti nuo Bažnyčios intelektualus. Bet kai balsavimas pasibaigė ir buvo paskelbti rezultatai, visi vyskupai sutiko ir visai nesipriešino nutarimui. Tik vienas kitas teologijos profesorius nenorėjo su tuo nutarimu sutikti. Jie sukiršino žmones ir pasivadino “senaisiais katalikais”. Jų tarpe nebuvo nė vieno vyskupo, todėl buvo išrinktas ir konsekruotas Breslavo universiteto profesorius Reinkens. Jį konsekravo olandas vyskupas, atsiskyręs nuo Katalikų Bažnyčios, priklausąs Jansenistų atskalai. Senųjų katalikų Vokietijoje buvo skaitoma apie 50.000.

Dogmatiniai principai

Jų tikėjimą galima apibūdinti keliais sakiniais:

1.    Jie norėjo ir toliau pasilikti Romos katalikai;

2.    Savo pirmame sinode, įvykusiame Bonn’e 1874 m., nutarė pašalinti ausinę išpažintį; bendrai, jie nepripažįstą, kad gali būti atleistos nuodėmės kunigo išrišimu;

3.    Pašalinti pasninkai;

4.    Į liturgiją įvesta vietoj lotynų kalbos gimtoji kalba;

5.    Panaikintas kunigų celibatas;

6.    Atmesta Popiežiaus Neklaidingumo dogma, dėl ko ir prasidėjo visas šitas ginčas;

7.    Nepriimta Nekalto Prasidėjimo dogma.

Tiesos kriterijus

     Niekas neabejoja, kad žmogus visuomet ieško tiesos. Tam tikslui yra gamtos mokslai, įvairiausi instrumentai, aparatai. Norėdamas pažinti tiesą, žmogus rausiasi archyvuose ir bibliotekose, stengiasi kuo aukščiausiai pakilti nuo žemės arba kuo giliausiai nusileisti į jūros gelmes. Gamtos moksluose tiesą galime surasti ir įrodyti laboratorijų eksperimentais, bet kas mums užtikrins tiesą religijos klausimuose, kuriems eksperimentai nieko nepadeda?

     Protestantai jau 16 šimtmetyje nusprendė, kad religinių tiesų vienintelis šaltinis yra Šv. Raštas. Ko nėra Šv. Rašte, to jie nė nepripažįsta. Ir katalikams Šv. Raštas yra tikėjimo šaltinis, bet ne vienintelis. Visi tą patį Šv. Raštą skaito, bet vieni iš jo išskaito septynis sakramentus (katalikai ir pravoslavai), o kiti (protestantai) tik du, ir tie du esą tik simboliai. Senieji katalikai suprato, kad Šv. Rašto nepakanka, kad reikia ir tradicijos. Bet jiems kilo klausimas, kas galutinai gali nuspręsti, kaip reikia suprasti vieną ar kitą Šv. Rašto vietą bei tradiciją. Jie žinojo, kad iki šiol tai darydavo Romos Popiežius, kurs baigdavo visus tarp teologų kilusius ginčus ir duodavo galutinį autentišką sprendimą tikėjimo klausimuose. Bet dabar, atsisakius nuo Popiežiaus, kas begalėtų būti toks autoritetas? Buvo nutarta, kad ateity toks autoritetas bus teologai. Čia senieji katalikai skiriasi nuo Protestantų. Protestantai kiekvienam žmogui leidžia aiškinti Šv. Raštą, kaip jam patinka, o senieji katalikai šią pareigą paveda tik tos srities žinovams — teologams. Katalikų Bažnyčioje teologai taip pat labai gerbiami ir su jų nuomone yra skaitomasi, bet kiekvienas supranta, kad ir geriausias teologas gali kai kuriuose klausimuose klysti, todėl jis nega

li būti galutinis autoritetas. Tokiu autoritetu gali būti tik Bažnyčia, kuriai pats Kristus davė valdžią spręsti tikėjimo klausimus, sakydamas “kas jūsų klauso, tas manęs klauso”.

Istoriškas vystymasis

     Kai Vatikano Visuotinis Bažnyčios susirinkimas paskelbė Popiežiaus Neklaidingumo dogmą, kai kurie liberališki Vokietijos gyventojai nenorėjo su tuo sutikti. Taip pat kai kurie universitetų profesoriai ir politikai ragino tuos sukilėlius nenusileisti ir eiti pradėtu keliu toliau. Sukilėliai nepaklausė nė Vokietijos vyskupų, kurie 1870 m. susirinkę Fuldoje ragino visus tikinčiuosius priimti Bažnyčios sprendimą. Panašiai Austrijos ir Šveicarijos vyskupai ragino priimti naująją dogmą.

     Senieji katalikai sušaukė savo pirmąjį kongresą Muenchene 1871 m., kuriame dalyvavo apie 300 atsovų iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Olandijos. Ir anglikonų bažnyčia buvo pasiuntusi savo atstovą. Senieji katalikai labai pataikavo valstybei, kalbėjo prieš Popiežių ir prieš jėzuitus. Antrasis kongresas buvo sušauktas Koeln’e 1872 m., kur dalyvavo jansenistai, anglikonų vyskupas, rusų bažnyčios atstovas ir nemaža protestantų dvasiškių. Jie oficialiai kreipėsi į pasaulines valdžias, kad jiems duotų tokias pat teises, kokias turi Romos katalikai. Prof. Reinkens buvo išrinktas vyskupu ir konsekruotas Rotterdame jansenisto vyskupo Heydekamp. Prūsijos valdžia 1873 m. jį pripažino katalikų vyskupu, suteikdama jam 4800 markių ($1200) metinę algą. Tais pačiais metais Pijus IX jį ekskomunikavo.

     Senieji katalikai stengėsi visus įtikinti, kad jie yra tokie pat katalikai, kaip ir visi kiti, kurie klauso Popiežiaus. Vokietijoje 1878 m. buvo 122 parapijos su 52.000 narių. Šveicarijoje buvo apie 73.000 senųjų katalikų, o Austrijoje — 10.000. Jų skaičius vis mažėjo, nežiūrint kad kai kurios pasaulinės valdžios juos rėmė.

Išvados

     Šiandien senieji katalikai neturi beveik jokios reikšmės, išskiriant gal tik tai, kad jie, turėdami apaštališką vyskupystės tęstinumą, perduoda tą tęstinumą ir kitoms sektoms. Taip, pvz., lenkų ir lietuvių tautinės bažnyčios turi vyskupus, pašventintus Olandijos senųjų katalikų vyskupų. Dėl to kai kurie šių tautinių bažnyčių narius vadina senaisiais katalikais. Kartais ir marijavitai yra prie jų priskiriami.

     Senieji katalikai atsiskyrė nuo Bažnyčios, nenorėdami pripažinti Popiežiaus autoriteto tikėjimo klausimuose. Aukščiausio Bažnyčios autoriteto atmetimo pasekmes aiškiai matome. Visi tie, kurie jo nepripažįsta, suskilo į daugybę skirtingų sektų. Tai yra visai suprantama, nes tikėjimo tiesų aiškinimą jie paveda privatiems asmenims. To nedaro nė viena pasaulinė valdžia. Kas būtų, jei pvz. Amerikos konstituciją pradėtų aiškinti privatūs asmenys? O juk konstitucija yra ne Dievo, bet žmonių padaras. Vis dėlto ją autentiškai aiškinti gali tik Vyriausias Tribunolas — Supreme Court. Savo tikėjimo klausimuose ir mes turime tokį Aukščiausią Tribunolą. Tai yra Bažnyčios Galva — Popiežius. Pats Kristus jam suteikė autoritetą neklaidingai mokyti žmones. Tik tie, kurie jo klauso, bus vieningi, nesuskils į skirtingas sektas, nes tikės tą patį Kristų ir tą patį Jo paskelbtą mokslą.

J. Venckus, S. J.