Praėjusių metų 2-me numeryje buvusios anketos 9-tame klausime buvo teiraujamasi, ar mūsų jaunimas yra atviras, spręsdamas savo amžiaus problemas. Atsakymai labai įvairūs. Vis dėlto iš jų matyti, kad reikiamo atvirumo gerokai trūksta. Greičiausiai čia bus kalta klaidingo auklėjimo įtaka, nes daugelis senosios kartos auklėtojų manė ir tebemano, kad visos su jaunuolių brendimu surištos problemos yra blogos, todėl ir apie jas kalbėti yra nedora, pavojinga. Juo griežčiau tylėsi ir viską nuo vaikų slėpsi, juo bus geriau. Tai yra pasenusi visiškai klaidinga “prieštvaninės epochos” nuomonė. Teisingai modernioji pedagogika ją be pasigailėjimo smerkia. Visiems, kurie šiuo klausimu domisi, patartumėm pamatyti dabar Amerikoj rodomą italų pagamintą filmą “Tomorrow is to late” Tikrai, jeigu tėvai ir auklėtojai šiandien vaikams nenurodys tikrojo kelio ir nepadės savo atviru žodžiu atsakyti į juos varginančius klausimus, rytoj gali būti jau per vėlu, liūdnos pasekmės jau gali būti nepataisomos. Šis filmas yra labai naudingas tėvams bei auklėtojams, kurie užmiršo, kad ir jie buvo jauni, kurie neturi drąsos atvirai su jaunuoliais pasikalbėti jiems rūpimais klausimais. Jis yra naudingas ir jaunimui, kurs nedrįsta, susidūręs su neaiškumais, kreiptis į tėvus, į auklėtojus, į kunigą, bet leidžia “apšviečiamas” klaidingai išauklėtų draugų arba menkos vertės knygpalaikių .

Jaunuoliai apie save

     Pažiūrėkime, ką sako patys jaunuoliai apie savo atvirumą. Jų atvirumas mums paaiškėja ne tik iš atsakymų į 9-tąjį anketos klausimą, bet ir iš kitų atsakymų. O dar geriau apie tai galime spręsti iš viso laiško. Jau tik tas faktas, kad jie atsakė į anketą ir šį tą apie save parašė, kalba apie jų atvirumą. Visiškai savyje užsidariusių nė su kuolu nepriversi ką nors apie save parašyti ar pasisakyti.

     Buvo nemaža tokių, kurie sakosi esą labai neatviri, su niekuo apie savo problemas neturį drąsos kalbėti, bet laiške į visus net ir į labai intymius klausimus kuo atviriausiai atsakė. Ką tai reiškia? Manome, kad jie yra atviri, tik labai nedrąsūs. Rašyti jie gali, bet jeigu reikia akis į akį su kuo nors kalbėtis, atrodo, kad staiga dingsta visas atvirumas. Tas jaunatviškas nedrąsumas, ta perdėta, jokio rimto pagrindo neturinti baimė yra neabejotinai blogas dalykas, tikrai neigiama būdo ypatybė, kurią reikia nugalėti. Bet, norint nugalėti, reikia kovoti. Visų pripažintas ir išbandytas geriausias kovos metodas yra ofenzyva. Geriausios tam priemonės : “agere contra” — pasipriešinti, vartoti priešingas priemones ir atsiminti, kad “consuetudo consuetudine vincitur”—paprotys nugalimas tik kitu, priešingu papročiu. Todėl žinodamas, kad esi nedrąsus ir bailus, turi stengtis, pasitaikius progoms, tą savo nedrąsumą ir baimę nugalėti, o kartais ir pats ieškok progų. Dalyvauk organizaciniame gyvenime neatsisakyk, jei tave kviečia kur nors viešai pakalbėti, padeklamuoti, scenoje vaidinti. Gal iš pradžių bus labai sunku: kraujas muš į veidą, klius liežuvis, lūpos drebės, o širdis daužysis, lyg varpas bokšte. Stenkis į tai nekreipti dėmesio. Jei kartą išdrįsai — laimėjai ! Antrą kartą jau bus lengviau, tik vis pirmyn, tik vis stenkis nugalėti, tik nepasiduok tai vaikiškai baimei. Nebėk nuo žmonių, bet drąsiai eik pas juos. Jei nuo jų bėgsi — baimė tave vysis, o jei prie jų artinsies — baimė bėgs nuo tavęs.

     Iš visų laiškų matyti, kad jaunuoliai yra atviriausi su sau lygiais, su savo draugais. Tik su jais jie daugiausia sprendžia visus klausimus. Bet juk ir draugai ne daugiau už tave žino, todėl nė patenkinančių atsakymų į savo klausimus negausi. Teisingai patarlė sako, kad “aklas aklą netoli tenuves”, greičiausiai jie abu į duobę įkris. Ieškok pagalbos ten, kur tikrai gali ją rasti.

     Beveik visi pasisako, kad nedrąsiausia jiems yra kalbėtis su tėvais. Bet pasitaiko vienas kitas berniukas ar mergaitė, kurie nuo tėvų nieko neslepia ir visas pasitaikiusias sunkenybes tik su jais sprendžia. Tačiau reikia pripažinti, kad tokių vaikų skaičius labai mažas. Daug mažesnis, negu patys tėvai mano. Kartais tėvas ar motina džiaugiasi, kad jų sūnelis ar dukrelė iki šiol dar viską jiems pasako. Bet vaikas, tai girdėdamas, savo širdyje pamano: “Taip, aš viską jums pasakau, išskiriant tai, ko nesakau”... Visa tai, žinoma, priklauso nuo auklėjimo. Kartais patys tėvai ne mažiau už vaikus gėdijasi apie kai kuriuos klausimus kalbėti. Tai yra pasenusių papročių ir klaidingų tradicijų vaisius. Bet dabar pasitaiko vis daugiau ir daugiau tėvų, kurie supranta tinkamo ir tinkamu laiku atlikto vaikų apšvietimo reikalą. Mergaitei nuolatinė patarėja turėtų būti motina, o berniukui tėvas. Vaikai turėtų daugiau tėvais pasitikėti, nuo jų nieko neslėpti. Kartais atrodo, kad tėvai yra griežti, kad jie vaikų nesupranta, kad jų problemų neatjaučia. Bet dažniausiai taip būna tik dėl to, kad vaikai nepakankamai jiems yra atviri, kad su jais aiškiai neišsikalba apie savo problemas bei sunkenybes.

     Be abejo, gali atsitikti ir neretai atsitinka, kad tėvai šios srities auklėjimui neturi reikiamos drąsos. Tada reikia kreiptis į mokytoją, kuriuo pasitiki, arba į kunigą. Iš atsakymų matyti, kad jaunuoliams kalbėtis apie šios rūšies sunkenybes yra lengviausia su kunigu išpažinty. Taip, tai yra tikrai lengva ir patogu. Kunigui, užsidariusiam klausykloje, išdrįsta savo paslaptis atskleisti net ir nedrąsesnieji. Bet ir čia vienam kitam ima ir pritrūksta drąsos, neateina tinkami žodžiai, negali surasti atitinkamų išsireiškimų. Bet dėl žodžių ir išsireiškimų neverta jaudintis. Nemanyk, kad kunigas užsigaus, jei pavartosi kokį nors natūralesnį žodį ar vulgariškesnį išsireiškimą, norėdamas geriau išaiškinti, apie ką eina kalba. Į atskirus žodžius kunigas daug dėmesio nekreips, bet bus patenkintas, kad esi atviras ir stengiesi viską aiškiai pasakyti. Gera, kai ir pats kunigas paklausinėja, padėdamas penitentui geriau viską prisiminti ir susiorientuoti.

     Nors išpažintis yra labai patogus ir tinkamas būdas apie savo problemas su kunigu išsikalbėti, bet vis dėlto nebūtų gera tik tuo ir pasitenkinti. Kartais kunigas labai skuba, negali vieno asmens prie klausyklos ilgai laikyti, nes mato, kad dar laukia savo eilės ir kiti. Todėl būtų labai naudinga ir patartina kada nors užeiti pas kunigą ir asmeniškai su juo pasikalbėti. Nors tai nebus išpažintis, bet kunigas vis tiek apie tai, ką su tavim kalbėjo, niekam nesakys, nes tai yra jo profesijos paslaptis.

     O štai dabar pora citatų iš pačių jaunuolių atsakymų. Vidalija (pasirašius taip pat ir tikrą savo pavardę; sako: “Gimnazijoj buvau pamilus savo kapelioną, su nekantrumu laukdavau jo pamokų, jaudindavausi, dažnai galvodavau, norėdavau jam atverti visas savo paslaptis. Retkarčiais, užėjus sunkioms valandoms, neišrišdama daugelio klausimų, rašydavau jam laiškus, norėdama, kad man būtų viskas paaiškinta. Bet nedrįsdavau paklausti to, kas mane labiausiai kankino.”

     Toliau iš laiško matyti, kad tie ją labiausiai kankiną dalykai lietė paties kapeliono jai nesuprantamą elgesį su kai kuriais asmenimis. Žinoma, apie tokius klausimus rašyti pačiam kapelionui jai galėjo būti labai nedrąsu. Vis dėlto būtų buvęs labai girtinas jos elgesys, jei tą nedrąsą būtų nugalėjusi ir atvirai paklaususi. Gal būtų tikrai pamačiusi, kad savo sprendimuose klydo. Geriau yra su žmogum atvirai net ir apie ne labai malonius dalykus išsikalbėti, negu širdyje blogai apie jį manyti, o gal net ir su kitais apie tai kalbėti.

     Rita: “Atviriausia būdavau su kunigu išpažinty, paskui su savo drauge, pagaliau su tėvais. Niekam nepasakodavau, išskyrus draugę, kad myliu ką nors. Tai man būdavo smagu ir įdomu, kad niekas nežino, net nė tas pats asmuo, kurį mylėjau. Vis dėlto jeigu pasakydavau draugei, man atrodydavo lengviau. Jokiu būdu nesakydavau tėvams. Slėpdavau dėl to, kad nepasijuoktų.”

     Panašiai elgiasi beveik kiekviena mergaitė. Nors jau tokio būtino reikalo ir nėra kalbėti su kitais apie savo platonišką meilę, bet nereikia manyti, kad vyresnieji iš to pasijuoks, jei pasakysi. Galėtų juoktis tik nerimti žmonės arba kurie užmiršo, kad ir jie buvo jauni. Jeigu jau tik pasikalbėjus su drauge, tapdavo lengviau, tai dar labiau galėtų palengvėti, jei gautum protingų patarimų iš prityrusio auklėtojo.

     “L. L.” skaitytoja, kuri maža būdama nuo draugių išmoko negražių veiksmų ir kuri su vyresniaisiais nebuvo atvira, štai ką rašo: “Su tėvais niekad apie šiuos dalykus nekalbėjau, nes būtų buvusi perdaug didelė gėda. Suprantu, kad esu labai nusidėjusi prieš skaistybę ir dvasiniai pažeista ar net iškrypusi. O pagaliau kokia iš to kalbėjimo nauda, jei aš nė maldoj nerandu suraminimo? Ši nuodėmė išplėšė bet kokią meilę iš mano širdies ir manyje paliko tik “aš”, kurį taip sunku valdyti. Dažnai galvoju, ar tai nėra motinos meilės stoka, kad vaikas drįsta daryti ką nors slapta, žinodamas kad nusikalsta.

     Eidama išpažinties, nebuvau visiškai atvira. Savo nuodėmes paminėdavau tik labai bendrais žodžiais, kaip “negražius darbus”. Nežinau, ar kunigas suprasdavo. Dabar nesijaučiu verta eiti prie sakramentų, kol nedarysiu kokios nors atgailos. Bet atgailai taip pat reikia tvirto pasiryžimo ir valios. Taigi, stengiuosi ryžtis susitaikyti su Dievu ir žengti kita kryptimi. Turėjau progos kalbėtis su vienuolėmis, bet tai nepalengvino. Tos neskaisčios mintys tapo lyg ir liga, amžinai atsikartojanti, kur mažiausiai numatoma.

     Kai ryžtuosi kilti aukštyn, kažkokia jėga stumia žemyn ir sako: “Tik tamsa ir nuodėmė šiame gyvenime tau skirta, nejaugi tu bandysi keltis? Juk tai būtų juokinga!” Baisu, bet jėgų veržtis pirmyn nebėra. Kartais kyla kilnūs troškimai, bet neturiu valios jų įvykdyti. Esu linkusi svajoti, bet ne dirbti. Esu užsidariusi savyje, nors žinau, kad tai negera. Dažnai nedarau to, kas man patinka, kas pakelia dvasią, nes galvoju, kad vėl grįšiu į tamsybę, tad kam dar šokti aukštyn? Kartais nė nepajuntu, kaip atstumiu ranką, norinčią man padėti, ir sakau, kad man nėra vilties. Daug absurdiškų dalykų išplaukia iš sielos, neapšviestos aukštesnių idealų ir nesusijungusios su Dievu. Vis dėlto Jo pagalbos prašysiu, kad visai nesunyk-čiau.”

     Laiškas truputį per daug persunktas pesimizmu, vis dėlto matyti, kad noro kilti yra. Tai sveikintinas reiškinys, kurs duoda vilties laimėti. Kiekviena kova, nors joje bus ir pralaimėjimų, duoda mūsų gyvenimui prasmę. Jei stengsiesi kilti — pakilsi, nors kartais dar ir paslysi. Kai puoli, kuo greičiausiai kelkis. Puolimas nenuvertina žmogaus, bet jei pasiliksi gulėti purve, niekas tavęs žmogum nevadins. Sakoma, kad klysti yra žmoniška, jeigu tik nepasilieki klaidoje, bet stengiesi pažinti tiesą. Patarčiau atlikti viso gyvenimo išpažintį, jeigu dėl praėjusių išpažinčių abejoji ir nerandi dvasinės ramybės. Ant praėjusio gyvenimo kartą reikia uždėti antspaudą ir daugiau apie jį negalvoti. Jeigu Dievo meilės nuoširdžiai ieškosi, tikrai ją rasi. O Jis nežiūrės, kokia buvai praeityje, bet džiaugsis tik tavo dabartiniu pasiryžimu. Tad drąsos! Esu tikras, kad laimėsi, kad rasi ramybę ir tikrą meilę.

Atvirumas sau pačiam

     Ar galima būti neatviru su savimi? Žinoma, kad galima. Jei geriau pagalvosi, tuoj pamatysi, kad nekartą sau buvai neatviras, stengeisi apgauti patį save. Taigi, norėdamas būti atviras su kitais, neužmiršk, kad reikia atvirumo ir su savim. Sąžinė yra geriausia tavo draugė ir patarėja. Kiek kartų ji tave atvirai perspėjo, o tu ją stengeisi apgauti! Ji sakė, kad skaityti tą knygą yra pavojinga, bet tu apgaulingais žodžiais ją raminai, sakydamas, kad ją skaitai, tik norėdamas praturtinti savo žinias, pažinti žmones, jų papročius, gyvenimą. Ar neatsimeni, kaip ji tave draudė vartyti tuos paveiksluotus žurnalus? Padorūs tie paveikslai nebuvo, nes juos žiūrinėjai, pasislėpęs nuo mamos, tavo veidas raudo, bet vis dėlto stengeisi įtikinti savo sąžinę, kad tai darai, tik studijuodamas meną. Kiek kartų ji tave įvairiose aplinkybėse perspėjo, rodė dulkes, nešvarumus, pavojus, bet visa tai tu stengeisi pridengti nekaltu meilės vardu! Meilė yra šventas dalykas, nenaudok jos blogam! Sąžinė yra Dievo balsas, tad klausyk jos! Ar gali būti kas nors labiau neprotinga, negu stengtis apgauti Dievą?

Juozas Vaišnys, S.J.



 

IŠ SKAITYTOJŲ LAIŠKŲ

     Paduodame iš dviejų tą pačią dieną atėjusių laiškų ištraukas.

     Skaitytoja: “Jūsų leidžiamas žurnalas man labai patinka, tik nesmagu, kad per daug giriate vyrus. Reikia žinoti, kad ir moterys turi gerų ypatybių.”

     Skaitytojas: “Esu labai patenkintas “Laiškų Lietuviams” linija, tik noriu pastebėti, kad nereikėtų taip į padanges kelti moterų ir su purvais maišyti vyrų.”

Kurio klausyti?