—    Na, Algiuk, kelkis, skubėk, lipk iš lovos! — šaukia motina. — Šiandie sekmadienis. Tau reikia eiti į bažnyčią.
 
     Bet Algiukas taip nori miego. Lyg tyčia, tą dieną, kai nereikia eiti į mokyklą, turi eiti į bažnyčią. Ak, taip sunku keltis. Apsiverčia ant antro šono ir miega toliau.
 
     Tėvas, kuris buvo gretimame miegamajame, kiek palaukęs ir įsiklausęs, kad Algis dar nesiruošia keltis, rūsčiu balsu pertraukė įsiviešpatavusią tylą:
 
     —    Kelkis greičiau, tinginio panti ! Nelauk, kol aš ateisiu!
 
     Noromis nenoromis Algis atsisėda ir rąžydamasis nuleidžia kojas nuo lovos krašto. Kaip būtų gera, jei jam dabar nereiktų eiti į bažnyčią!
 
     —    Pasiskubink! — ragina motina. — kitaip pavėluosi. Klebonas nelauks, kol prisistatysi. Išeidamas nepamiršk pasakyti tėveliui labą rytą.
 
     Algiukas paklusniai pildo, ką liepia motina. Pravėręs miegamojo duris, nemažai nustemba, išvydęs savo tėtį tebegulintį lovoje. Patogiai išsitiesęs jis rūkė papirosą, o mama kaip tik jam atnešė prie lovos puodelį kavos.
 
     —    Tėte, argi tu neini į bažnyčią? — klausia sūnus.
 
     —    Tėvelis sunkiai dirbo visą savaitę — įsiterpia motina. — Tegul šiandie pasilsi kaip reikia.
     Po to Algis žiūri klausiančiomis akimis į motiną. Šiek tiek sumišusi ji teisinasi:
 
     —    Ir aš negaliu šiandie eiti sykiu su tavim į bažnyčią. Šiandie ateis pas mus į svečius tavo dėdė, o aš dar nieko neparuošiau pietums.
 
     Pakeliui į bažnyčią Algiukas kažkodėl šiandie tylus ir susimąstęs. Pagaliau sako sau vienas: “Kai aš užaugsiu didelis, ir aš gersiu kavą lovoje, kaip mano tėvelis ir nebeisiu į bažnyčią”.
 
     Tėvelis ir mamytė yra viskas Algiuko gyvenime. Ką jie sako ir daro, tarsi pats Dievas sakytų ar darytų.
 
     Ir taip šiandie Algis negali atsikratyti klausimo: “Dėl ko iš tikrųjų tėvelis ir mamytė nėjo į bažnyčią?”
 
     Jis dar per mažas viską suprasti. Bet ir jo protelis sugeba padaryti išvadą : kai tai daro suaugę žmonės, nėra taip blogai. Kai užaugsiu didelis, ir aš taip darysiu.
 
P. Rabikauskas, S. J.