Tėvas Donatas Širmys pakėlė ranką, ir mėlynas taxi pradėjo judėti į jo pusę.

—    Illinois Central Stotis, — tarė T. Širmys, grimsdamas į automobilio sėdynę. Jo akys užkliuvo už automobilyje prikaltos lentelės ir žodžių: “Service is my business” — “patarnavimas yra mano biznis.”

—    Puiki diena, — sumurmėjo šoferis.

—    Šilta, kaip bobų vasarą, — atsakė Tėvas.

Tyla. Raudonų, geltonų, žalių šviesų žaismas, ir tūkstančiai automobilių.

—    Žinot, Tėve,, — prabilo šoferis, — aš esu katalikas, einu i bažnyčią, bet negaliu suprasti Bažnyčios ir kunigų laikysenos skyrybų atžvilgiu. Turiu draugą, kurį žmona neseniai pametė ir išėjo gyventi su kitu, gražesniu ir turtingesniu. Po 15-os metų šeimyninio gyvenimo. Ar mano draugas kaltas, kad gamta jam pagailėjo grožio, o aplinkybės — pinigo. Dabar jo žmona patogiai gyvena su kitu, o jis vargsta su vaikais.

—    Bet ką gi kalta Bažnyčia, kad žmonės pasiduoda pagundoms ir sulaužo duotą priesaiką, — tarė T. Širmys.

—    Bažnyčia galėtų leisti naujas vedybas.

—    Bet tai Dievo, ne Bažnyčios įsakymas.

—    Žinau, — sumurmėjo šoferis. — Bet jei žmona pameta vyrą arba vyras žmoną, Bažnyčia galėtu leisti naujas vedybas tokiu atveju.

—    Daleiskim, — tarė T. Širmys, — kad Bažnyčia sutiktų duoti leidimą naujoms vedyboms. Bet kas užtikrins, kad naujos vedybos bus laimingesnės ir tvers ilgiau už pirmąsias.

—    Paprastai antrosios vedybos būna laimingesnės už pirmąsias, — pasakė šoferis, lyg gindamasis.

—    Daleiskim, kad taip būna, — tęsė T. Širmys, — bet naujomis vedybomis mes pakeičiam tik aplinkybes, dažniausiai išorines, o nepaliečiam žmonių charakterio, nusistatymu ir moterystės sąvokos.

—    Jūs esate mokytas žmogus, Tėve, — aiškinosi šoferis, — man gi, paprastam darbininkui, svarbu gyvenimas, o ne filosofija.

—    Aš ir kalbu apie gyvenimą, — spyrėsi T. Širmys, — bet galima kalbėti apie gyvenimą tokį, koks jis yra ir koks turėtų būti. Žmonės ateina pas kunigus, kai jie nutaria susituokti arba kai jų moterystė pradeda byrėti į gabalus, kaip senos pilies sienos.

—    Jūs nenorėtumėt, — įsiterpė šoferis, — kad jie eitų tiesiai į teismą.

—    Žinoma, kad ne, bet jie turėtų žiūrėti į moterystę daug rimčiau.

—    Sutinku, Tėve, — atsiduso šoferis, — bet kai jauni žmonės įsimyli, kai kraujas užsidega, visas pasaulis pražysta pasakiškomis spalvomis, ir atrodo, kad jų laimė tvers per amžius.

—    Jų laimė galėtų ir turėtų tverti per amžius, -—- dėstė T. Širmys, -— jei jie rengtųsi moterystės ateičiai ne tik jausmais ir fantazija, bet protu ir valia.

—    Tai kunigų dalykas, — karštai kalbėjo šoferis. — Aš jau 30 metų einu į bažnyčią ir dar nesu girdėjęs nė vieno pamokslo apie moterystę, išskyrus tą seną, supelėjusią tiesą, kad Bažnyčia nepripažįsta divorso. Bet gyventi reikia. Tiek vyras, tiek moteris, pripratę prie šeimyninio gyvenimo, be jo lengvai išsiversti negali.

—    Tiesa, -— pripažino T. Širmys. — Tiesa, bet atsiminkim, kad žmonės veda, ne kunigai. Kunigai gali išdėstyti ir paaiškinti Bažnyčios mokslą apie moterystę, bet pareiga susipažinti su moterystės reikalavimais, sunkenybėmis ir komplikacijomis tenka vedantiems. Ne kunigų kaltė, kad žmonės automobilį, televiziją, gražius namus ir pinigus banke daugiau vertina negu gryną sąžinę ir gražų sugyvenimą.

—    Bet kas daryti vyrui, — įsiterpė šoferis, — jei žmona jam nuolat kala į galvą, kad jis per maža uždirba, kad Jonaičiai, Petraičiai ir Steponaičiai turi šitą, tą ir aną, o jie dar elektrinio traukinio sūnui nenupirkę, nors vedę jau penkeri metai.

—    Čia ir yra visa nelaimė, — sušuko T. Širmys. Vyras vedė merginą, nežinodamas jos vertės ir tikrojo veido.

—    Lengviau pasakyt negu padaryt, — atsiduso šoferis, tarsi ir jis būtų padaręs tą pačią klaidą.

—    Žinoma, — tęsė T. Širmys. — Todėl mūsų visų tikslas nuolat priminti žmonėms, kad jie neskubėtų, kad susituokę ir susidūrę su sunkenybėmis nesikarščiuotų, bet atsimintų, kad tuokėsi iš meilės ir niekieno nepriversti. Skyrybos nėra problemos išsprendimas, bet nuo jos bėgimas. Neišspręsta problema žmogų pasiveja anksčiau ar vėliau.

—    Tamstai lengva taip kalbėti, — nepasidavė šoferis, — bet kad turėtumėt žmoną, kuri, kaip uodas, dieną ir naktį zirzia, kad tas ir tas negerai, tai nustotumėt kantrybės ir eitumėt, kur kojos neša.

—    Arba kad turėtumėt vyrą, — pridūrė Tėvas, — kuris yra šykštus, kaip milijonieriaus tėvas, arba tinginys ir girtuoklis... Žinau, žinau, tiek vyrai, tiek moterys turi savo klaidų ir ydų. Kai šeimos pradeda irti, paprastai, abu kalti. Tik vieno kantrybė greičiau pasibaigia negu kito. Jei vedusieji savo sunkenybes svarstytų atsiklaupę ant kelių, o ne lėkštes daužydami, tai skyrybų būtų mažiau. Moterystė yra sakramentas. Be nuolatinės Dievo pagalbos ir malonės ji negali išsilaikyti. Ar daug yra vedusiųjų, kurie kartu eina išpažinties ir komunijos, vienas kitam prašo dieviškos jėgos ir palaimos, vienas kitą paremia, stengiasi suprasti ir įkvėpti. Kaip dažnai žmona pasakoja Petrienei savo vargus ir vyro klaidas, o vyras guodžiasi buteliui bare.

— Tėve, mes esame darbo žmonės ir neturime laiko kasdien sėdėti bažnyčioje.

—    Niekas neliepia kasdien sėdėti bažnyčioje, — užsidegė T. Širmys,

—    bet jei žmonės surastų daugiau laiko Dievui, o mažiau pramogoms ir barniams, tai skyrybų nereikėtų. Iš kitos pusės, leisti skyrybas ir naujas vedybas vien dėl to, kad žmonės nėra linkę pataisyti savo klaidų, ydų ir nusileisti savo nuomonėje, negalima. Kas yra savanaudis ir neištikimas vienoje moterystėje, toks liks ir kitoje. Tegul sugriuvusios moterystės būna gyvas paminklas ir įspėjimas kitiems. Dėl eilės užsispyrėlių negalima griauti ir žeminti moterystės idealo.

—    Bet, Tėve, — nepasidavė šoferis, — yra atvejų, kada vyras arba moteris nekalti. Kam bausti vieną dėl kito kaltės?

—    Mielas prieteliau, — tarė T. Širmys, — kokie mes katalikai, jei nuolat galvojame tik apie šią žemę ir užmirštame Dievo amžinybę. Visi turime sunkenybių ir gilių nusivylimų. Ne vienas kenčiame dėl savo tėvų ar draugų klaidų. Bet kančia ir auka yra kertinis Kristaus mokslo akmuo. Žmona, kurios vyras išeina su kita, savo ištverme ir auka išpirks jo nuodėmes ir jam dangų išmelš. Vyras, kuris kietu darbu ir skaisčia ištikimybe rūpinasi vaikų ateitimi, Dievui atlygins už paklydusios žmonos kaltę ir savo gilia, bet mylinčia kančia išgelbės jos sielą iš pragaro. Juk per moterystės stebuklingąją paslaptį jie tapo vienas kūnas. Juos Dievas surišo, ir tegul žmogus nebando priešintis galiai, didesnei už save.

Šoferis tylėjo.

—    Skyrybos, — tęsė T. Širmys, —- didina nelaimingųjų skaičių aritmetine proporcija. Išsiskyrusiųjų vaikai, matydami tokį menką pavyzdį ir tėvų egoizmą, pro pirštus žiūrės į moterystės laimę ir šventumą, ir jų pasąmonėje liks mintis, kad jei tėvai skyrėsi, kas vaikams neleis.

Automobilis perkirto Roosevelt gatvę ir pasuko prie Illinois Central Stoties. Netoliese dunksojo sustingusios dangoraižių eilės.

—    Atsakymą į skyrybų klausimą, — šyptelėjo T. Širmys, — Tamsta turi automobilyje.

—    Kur? Ką? — labai nustebo šoferis.

—    Čia parašyta, — deklamavo T. Širmys — “Service is my business”

—    “patarnavimas yra mano biznis.” Jei vedusieji persiimtų šiuo nusistatymu ir, užuot vienas kitą kankinę, stengtųsi vienas kitam padėti, skyrybų ir naujų vedybų nereikėtų.

Judas Vėtra



 

Kai kurie skaitytojai pageidauja, kad “Laiškuose Lietuviams” rašytų tik kunigai, nes tik jie gali autoritetingai kalbėti apie religinius dalykus. Kiti, priešingai, nori, kad būtų leidžiama dažniau pasireikšti ir pasauliečiams. Mes norime, kad bendradarbiautų ir vieni ir kiti, nes tinkamų temų visiems yra. Tad laukiame naujų bendradarbių. Už vertingus straipsnius bei eilėraščius mokame ir honorarus.


 

     Vaikas nuolatos išgyvena Dievą. Jis atsistoja jo sąmonėje, kaip Sutvėrėjas, dorinės tvarkos ramstis, pagalba, apsauga ir viltis, mylintis Tėvas ir aukščiausias Viešpats. Atimk iš vaiko gyvenimo Dievą, ir tas gyvenimas pasidarys skurdus ir šaltas, grėsmingas, nesuprantamas ir beprasmis.

Kun. Dr. J. Gutauskas

     Visos būtybės yra patenkin j tos savimi, išskyrus žmogų, kas parodo, kad jo buvimas nesiriboja tik šiuo pasauliu, kaip kitų būtybių.

G. Leopardi