Vienam vyrui kalbėjo Dievo Sūnus: “Nebūk netikintis, bet tikintis!” Vyrams dažnai atrodo, kad tikėti yra labai nevyriškas dalykas, savotiškas proto ir valios pasidavimas silpnumui, aukštojo žmogiškumo pažeminimas, švelniajame danguje ir antgamtinėje tikrovėje prieglobsčio ieškojimas, norint pamiršti kietąją gamtą ir išvengti gyvenimo kovos.

     Bet apaštalas Jonas kitaip supranta tikėjimą. Jam tikėjimas nereiškia pasidavimo, bet — pasipriešinimą, kovingą pergalę. Viename savo laiške su šventu išdidumu jis rašo: “Mūsų tikėjimas — tai pergalė!” (1, Jono 5, 4).

     Ką gi jis laimi toje pergalėje? — Pasaulį. Apaštalas Jonas sako: “Mūsų tikėjimas, tai pasaulio užkariavimas.”

     Pasaulis, t. y. regimųjų ir liečiamųjų dalykų visuma, su didele jėga traukia į save mažąjį žmogų. Savo traukiamąja jėga jis supančioja netgi žmogaus dvasią. Kodėl daugeliui taip sunku yra įsivaizduoti, kad gali būti kitokių dėsnių, negu gamtos dėsniai, aukštesnių jėgų, negu gamtos jėgos, antgamtinis pasaulis — virš gamtinio? Gal ne vienas norėtų visa tai suprasti, gal ilgisi tikėjimo, kaip didžiausios gyvenimo prasmės ir paguodos, bet niekaip jo neįgyja, nes jo vaizduotėje netelpa, kad gali egzistuoti siela. Dievas, nemirtingumas ar stebuklai. Materializmas ir monizmas, racionalizmas ir pozityvizmas — tai moksliškieji pavadinimai jo ligos, kuri atsirado patekus jam į regimojo — medžiaginio pasaulio Įtakos sferą; jis klajoja tenai, kaip lunatikas, nepajėgdamas pakeiti akių ir širdies, nepajėgdamas pažvelgti savo protu ir širdimi į dangų.

     Tačiau kiekvienas kurs įstengia išsiveržti iš žemės pančių, prasiveržti anapus medžiaginio pasaulio ribos, ir, kaip laisvas žmogus — laisvoji siela, pakilti virš žemės, toks žmogus gali tarti: “Aš pergalėjau pasaulį!”

     Viena prasme jis tikrai bus pasaulį pergalėjęs. Pasaulį sudaro nevien negyvieji daiktai, bet ir žmonės, kurie jame gyvena. Šitaip suprastas pasaulis neturi tikėjimo ir nenori, kad kiti tikėtų. Iš kur kyla tas nenoras? Iš paslėpto pavydo, iš fanatiškumo mele, iš žmogiškojo aklumo, ar velniškojo piktumo? Kiekvienu atveju, pasaulis stengiasi atimti žmogui tai, ką dangus yra įžiebęs jo širdyje; jo kovos ginklai — ne kardas ir skydas, bet sofizmai, racionalistiškos žodinės formulės ir žmogaus sugestyvumo piktnaudojimas.

     Pasaulis kalba apie tikėjimą su didžiausiu “moksliškojo” įsitikinimo tikrumu ir atlaidžiai bei kantriai šypsosi į tikinčiuosius, kaip į naivius atsilikėlius. Gi savąjį netikėjimą demonstruoja išdidžiai, kaip savaime suprantamą dalyką, tartum tikinčiųjų tebūtų likę maža, nuskurdusi, išnykimui pasmerkta saujelė.

 

    Silpnadvasis žmogus aplinkos antpuoliams bei įrodinėjimams nepajėgia atsispirti. Tartum smogtas į galvą, po nevikraus ir bergždžio bandymo gintis, pasiduoda nelaisvėn. Ypač greitai toks, kuris turi silpną valią. Svetimoms sugestijoms lengvai pasiduodąs žmogus, netikinčiųjų įtakon papuolęs, tuoj pradeda nebepasitikėti savimi pačiu ir savo tikėjimu, ima savo tikėjimo gėdytis, vėliau — gintis, ir taip ji visiškai praranda. Kaip gi toks mažas, silpnas žmogus priešinsis aplinkai, jei ten iš tikro visi aliai vieno kitaip tiki ir kitko siekia, negu jis!

     Pasidavimas aplinkai yra labai suprantamas, bet ne labai garbingas. Jei žmogui lengviau yra patikėti nesąmonėmis, kuriomis kiti tiki, negu pasilikti prie savo paprastos ir aiškios tiesos, kurią kiti atmeta, tai reiškia, kad jis varganai nesavarankiškas, nevyriškas ištižėlis, negarbingas miniažmogis.

     Stipriojo tikėjimas — ne vėjo rodyklė. Ne pagal vėją jis kelio ieško, bet pagal žvaigždes; ne pagal dienos madą ir aplinkos nusiteikimus, bet pagal Dievo mintį, kurią jis stengiasi pažinti. Dievas vienas jam reiškia daugiau, negu milijonai mažų žmonių, knibždančių ant žemės paviršiaus.

     Viešpatnus atrodo toksai žmogus, stipriai stovįs ant savo kojų, vieningas su savo Dievu ir savimi pačiu, nebijąs pasaulio, nepaisąs, ką minios, ką laikraščiai, ką madingosios knygos besakytų. Tokį vyrišką pasaulio ir jo sugestijų nugalėtoją Kristus yra pavadinęs palaimintuoju, kurs tiki, nors nemato. Palaimintuoju stiprume, savarankiškume ir nepriklausomume.

     Bet argi iš tikro netikėjimas yra silpnybė? Nejaugi nėra netikėjimo rūšies, kurs kiltų iš dvasinių žmogaus jėgų ir valios atsparumo?

     Netikintysis pasaulis turi stiprų sąjungininką: tai — liguistasis dvasinės nepriklausomybės ir savarankiškumo siekimas. Juo sergąs, kai kuris žmogus, nors jam ir visas pasaulis savo argumentais tikėjimo neišplėštų, dažniausiai pats jį pražudo savo griaunančiuoju veikimu, t. y, kritiškuoju, suvereniuoju bei objektyviuoju protavimu. Dažniausiai tai atsitinka su vyrais — ne su moterimis. Dėl to daug daugiau vyrų negu moterų praranda tikėjimą.

     Sakoma, kad moterys neturi logikos. Kad moterys, protu ieškodamos tiesos, protu ją ir suranda, bet — su širdies pagalba. Taip, kaip ieškančiajai rankai akis sako, ką toji turi daryti, taip moters ieškančiajam protui vadovauja jausmas. Tuo būdu moteris dažnai prieina išvadų, kurių niekad neprieitų vyras.

     O gražu atrodo galėti visai bešališkai protauti, kaip vyras. Jis protauja be jokios sąmoningos ar nesąmoningos tendencijos pasiekti koki nors tikslą, ar ką nors įrodyti, tiktai ieško tiesos dėl jos pačios. Jis čiumpa kiekvieną klaidą už pakarpos ir grūda ją lauk be gailesčio, nors būtų jis buvęs su ja visai maloniai susigyvenęs, nors būtų tai jo pamėgtoji mintis, ar Įprastinis prietaras. Jis plačiai atidaro duris teisybei, nors tai ir būtų skaudu. Jis eina jos ieškoti, kur tik ji bebūtų. Šitokiu laisvu savo proto veikimu, šituo tiesos ieškojimu dėl jos pačios jis labai didžiuojasi; bet tai gali būti ir didžiu pavojumi jam pačiam. Nes beieškodamas, dažnai žmogus ir tiesos neranda, ir kelią pameta, kuriuo reikia grįžti atgal į save patį, kai jo protas vienų vienas, širdies nelydimas, klaidžioja ir klysta. Yra nežmogiškas, prigimčiai priešingas dalykas leisti protui pačiam vienam eiti vis tolyn ir tolyn, nebedalyvaujant visam žmogui, jo valiai, instinktui ir širdžiai. Aišku, protas turi vadovauti, bet kai tik instinktas ir širdis ima priešintis, jis turi sustoti, kad anie neatsiliktų. Nes, verždamasis vis pirmyn pats vienas, protas ima prarasti savo objektyvumą, ima darytis šališkas, beširdis, nenatūralus, spręsdamas apie laiką, amžinybę ir pačią tiesą. Jis atskiria, atpalaiduoja ir paleidžia nebūtin visas sąvokas: laiko ir erdvės, garbės ir sąžinės, tautos ir žmonijos, Dievo ir savojo aš, kol pagaliau, apkvaitęs, kaip vaikas, pasijunta bestovįs prieš nuolaužų krūvą su amžinuoju Piloto klausimu lūpose: “kas gi yra tiesa?”

     Liepsnojančio, šviesiai akinančio protavimo pabaiga, tai nihilizmas: pelenų krūvelė. Nietzsche buvo toks vienašališkas, besikarščiuoiąs protautojas. Jis apie save yra pasakęs: “Aš žinau, kas esu: besotis, kaip ugnis, save naikindamas degu. Ką paliečiu — tas suliepsnoja, ka palieku — tampa anglim”... Nedaug yra žmonių, kurie eina šiuo naikinimo keliu, paskui save palikdami prakeikimą, pelenais paversdami visa, kas buvo geriausia — net religiją.

     Ir vis dėlto, tie abejojantieji ir neigiantieji protai kaip tik atrodo drąsiausiais ir vyriškiausiais. Ar tikrai taip yra? Ar tikrai jie tokie jau yra stiprūs, kaip kad kitiems ir sau patiems atrodo? Ar amžinasis jų abejojimas nėra dvasios silpnumo ženklas, savotiškas nepajėgimas išeiti iš klaidžiojimų ir laikytis tikrojo kelio? Savotiškas savęs kankinimas ir tuštumas drauge? Demoniškas išdidumas? Visa tai skamba     Nietzsches dainoje, klaikioje, kaip prakeiktojo riksmas. Jis ir pats yra pasakęs, kad skepticizmas — tai psichologinio silpnumo atspindys dvasioje. Gi pamėgimas abejoti — tai jau tikroji dvasios menkystė. Juk ne tas yra sveikos, tvirtos dvasios žmogus, kurs beabejodamas nusivilia, susivokia ir įgauna tikrą, tvirtą įsitikinimą.

     O kaip, jei tas įsitikinimas yra nebetikėjimas? Ramus, aiškus ir šaltas netikėjimas — paskučiausioji proto išvada? Ir žmogus tada jaučiasi, kaip koks Prometėjus: drąsus ir šaltas antgamtinio pasaulio neigėjas?

     Modernusis žmogus, pajutęs savyje jėgą, dažnai pagalvoja, kad jis ir be Dievo galėtų išsiversti. “Kas man padėjo su titanais grumtis? Kas mane gelbėjo iš vargo ir mirties? Tik tu viena, liepsnojanti širdie!” (Nietzsche) .

     Taip, tegulgi lieka tikėjimas silpnosioms moterims ir vaikams, bet vyro stiprybės — argi tikėjimas nenusilpnins ir nepažemins?

     Ne! Ją tikėjimas tiktai išaukštins, o netikėjimas — apsunkins ir išstatys į pavojų. Nesgi žmogaus jėga nėra taip didelė, kad jis galėtu atsižadėti Dievo pagalbos nors vienai akimirkai. Dievas yra mūsų kūnų ir sielų stiprybė. Ką gali tas, kurs Jį praranda? Nebent pūstis, tuščiai didžiuotis. Bet koks jis menkas prieš savo likimą. Dailininkas S. Schneider pavaizdavo tokį žmogų, kaip nuogą ir beginklį, pririštą prie milžiniškos žvėries — baidyklės. Tikrai, prieš savo likimą žmogus atrodo bejėgis, kaip vaikas, vis tiek, ar būtu jis drąsus, ar bailus. Tiktai tikėjimas padaro jį likimo viešpačiu, tikruoju laimėtoju. “bazilisko ir gyvatės nugalėtoju” (Ps. 90, 13), “likimo slibiną pačiupusiu už gerklės” (Bethoven). Tiktai tikėjimas bejėgį vaiką paverčia stipriu žmogum. “Ėmęs tikėti, tapau tikru vyru” — sako apie save Carlyle.

     Pasaulį pergali žmonės, kuriuose susijungia gamtinės ir antgamtinės jėgos: drąsa ir tikėjimas. Tikinčiajm gyvenimas nėra nei per didelis, nei per sunkus. Tikrai tikintis — religingasis žmogus yra panašus i milžiną Atlasą, nešanti žemės rutulį ant savo pečiu. Nes jis už žemės ribos yra atradęs ta Archimedo tašką, iš kurio veikdamas jis gali pajudinti žemę. “Mes galime pajudinti žemę dangaus vardu!” (Amiel). Žmogus be Dievo yra likimo vergas. Su Dievu — jis pergali likimą pilnąja to žodžio prasme. Tad nenuostabu, kad stiprieji — herojiškieii žmonės, pasaulio istorijos kūrėjai, dažniausiai turėjo tvirtą tikėjimą. Jų laimėjimams galima pritaikyti apaštalo žodžius: “Kas gi pergalės pasaulį, jei ne tas, kuris tiki?” (Jono, 5, 5).

     O mes? Juk ir mums reikia įsijungti į šią pergalę, kovoti su savimi pačiais, su likimu ir su blogybe. Laimėjimo karūna jau paruošta. Telieka klausimas: “Ar tu tiki?”

     Jei tiki, o tikėjimas — pergalė, tai būk toks, kaip dera pergalėtojui būti. Nebūk prislėgtas, kenčiantis, nedrąsus ir bailus. Išsilaisvink iš menkavertiškumo jausmu. Nebūk įsivaizdavęs ir išdidus pagyrūnas, tačiau — drąsus, linksmas, vyriškas tikintysis. Toks, kuris pasitiki savimi pačiu.

B. Woehrmueller