Mielieji Skaitytojai,
 
     “Laiškai Lietuviams”, pradėdami ketvirtuosius metus, padidėja iki 32 puslapių ir pasipuošia klasikinio meno iliustracijomis. Nors kai kurie pageidauja šį laikraštį gauti du kartu į mėnesi, kad ir plonesnį, bet dabartinėse sąlygose dėl grynai techniškų sunkenybių mums tai yra neįmanoma. Tikime, kad ir iliustracijos bus skaitytojams naudingos, nes kartais yra sakoma, kad geras paveikslas nemažiau turi reikšmės už straipsnį. Kiekviename numeryje duosime keletą žymesniųjų menininkų kūrinių, pridėdami vieną kitą mintį apie patį menininką bei jo kūrybą.
 
     Stengsimės ir toliau vis tobulinti skaitytojų mėgiamus skyrius: “Prie šeimos židinio”, “Jaunimo paslaptys”, “Rūpimieji klausimai”. Įvedėme ir naują “Faktų ir idėjų” skyrių, kuriame kritišku žvilgsniu turėtų būti trumpai perbėgami svarbiausieji krikščioniškojo gyvenimo įvykiai. Laukiame ir šiam skyriui bendradarbių iš mokančių plunksną valdyti skaitytojų. Atsiunčiami dalykėliai turėtų būti įdomūs, aktualūs ir trumpi.
 
     Daugelis skaitytojų pageidauja, kad nedėtume ilgų moksliškų straipsnių, bet aiškiai ir trumpai nagrinėtume visiems naudingus gyvenimiškus klausimus. Toks ir yra mūsų pagrindinis tikslas. Bet kartais negalima išvengti ir vieno kito ilgesnio sunkiau suprantamo rašinio. Pasitaiko ir tokių skaitytojų, kurie kaip tik šitokių straipsnių laukia. Norėdami, kiek galima, labiau visus patenkinti, einame viduriniu keliu, taikydami “Laiškus Lietuviams” vidutinio išsilavinimo žmonėms.
     Kai kam gali atrodyti, kad Redakcija pakeitė savo liniją. Pirmiau pasitaikydavo straipsnių, kai kurių skaitytojų “bombomis” vadinamų, kalbančių apie lietuviškus vardus, apie mūsų papročius, apie įvairius tautybės ir nutautimo klausimus. Dabar tokių straipsnių pasigendama. Šiuo klausimu Redakcija savo nuomonės nepakeitė. Panašius straipsnius ir dabar mielai dėtų, jei kas nors šaltai ir objektyviai tokiomis temomis parašytų. Bet primename, kad neužtenka įsikarščiavus išskaičiuoti eilę blogybių ir neigiamybių, nenurodant priemonių toms blogybėms pašalinti ir neduodant stiprių, kultūringų argumentų, iš kurių kiekvienam geros valios žmogui būtų aišku, kur yra tiesa.
 
     Ateinančiais metais kiekviename numeryje bus po straipsnį apie kitas religijas, ypač apie įvairias protestantiškas sektas. Mūsų tautiečiams, bendraujantiems su kitų tikybų ir sektų žmonėmis, bus naudinga jas pažinti ir aiškiau susivokti, kur yra tikrasis, Kristaus paskelbtasis tikėjimas.
 
     Mūsų užsibrėžtą liniją gražiai parodo viršelyje ir pirmame puslapyje esąs “Laiškų Lietuviams” simbolis — iš Gedimino stulpų aukštyn kyląs kryžius. Teprimena jis kiekvienam, kad mūsų tautiškumas turi būti krikščioniškas, o mūsų tikėjimas lietuviškas. Mums, Marijos žemės ir kryžių šalies vaikams, nėra reikalo gaivinti savo religinius jausmus svetimomis formomis. Kur reikia, mes mokėsime ir prisitaikyti, mokėsime kitus pagerbti ir įvertinti, bet niekam už jokius pinigus neparduosime savo lietuviškosios krikščionybės ir savo krikščioniškosios lietuvybės.