D. Mickutė-Mitkienė
 
Jei tu skaitei, nakčia išėjęs, 
Padangėj žvaigždžių milijonus, 
Įsiklausei, ką kalba vėjas,
Ką mąsto žydinčios aguonos.
 
Jei tu jautei, kaip sidabrinė 
Gaili rasa ant pievų krito, 
Girdėjai paukščių sutartinę 
Jaunam pavasary iš ryto.
 
Jei tu džiaugeis, kai vasarėlę 
Pasaulis — žydintis gėlynas,
Ir nuliūdai, kada įšėlę 
Rudens siautimai grožį skina —-
 
Tai tu suprasi, kas įsakė 
Saulutei leistis ir tekėti,
Bučiuot gėles margai plaštakei, 
Mėnuliui žemę palydėti...
 
 
Tai tu pažinsi nematuotą 
Kūrėjo išminti begalę,
Ir pamylėsi nemeluotą 
Tiesą, Gyvenimą ir Kelią.