Daug kas nuklysta nuo Dievo, nes neturi to, kas būtinai reikalinga pragyvenimui, bet nemaža nuklysta ir dėl to, kad per daug turi. Sunkūs rūpesčiai kasdieniniu gyvenimu gali visai užslopinti tikėjimo liepsnelę, bet ji gali užgesti ir prabangoje. Taip yra dėl to, kad pasaulyje yra per maža socialinio teisingumo. Tačiau šitas opus klausimas nėra užmirštas nė Viešpaties maldoje — Tėve mūsų.

      Kasdieninės duonos duok mums šiandien! Pradžioje maldos kalbama apie Dievo vardo šventumą, apie Jo karalystę, apie Jo valios pildymą, bet po to neužmirštama nė mūsų žemiškų reikalų. Kristus liepia pasitikėti Dievu, visus rūpesčius sudėti į Jo rankas, bet reikia pasirūpinti ir žemišku gyvenimu.

      Taigi, tikintis žmogus nepadaro žemiškų gėrybių aukščiausia vertybe, jos yra jam ne tikslas, bet priemonė. Jos turi tarnauti Dievo valios pildymui ir Jo karalystės plėtimui. Jis ramiai žiūri į ateitį, nors būtų ir sunkiausi laikai, nes pasitiki ne tik savo jėgomis, bet ir Dievu.

      Žmogus čia neprašo liuksuso, o tik duonos, tik reikalingiausių dalykų. Jis nemaldauja užtikrinti jam ir jo ainijai visą ateitį, bet prašo duonos tik šiai dienai. Čia vėl yra gražus pasitikėjimas, kad Dievas ir ateityje nesiliaus žmogumi rūpinęsis. Jo prašymas nėra egoistiškas, jis prašo tos duonos visiems. Toks žmogus, be abejo, negalėtų ramia sąžine atimti kitam paskutinį duonos kąsnį. Taip pat jis kartais, tą maldą kalbėdamas, prisimena ir dangiškąją duoną — Šv. Komuniją. Ir čia jo mintys pakyla prie Kristaus, prie Jo mokslo apie artimo meilę.

      Jeigu žmonės kalbėtų “Tėve mūsų” ir pagal kalbamus žodžius gyventų, socialinis klausimas būtų išspręstas, dingtų pasaulyje karai, neteisybės, žmonių išnaudojimai. Nebūtų tiek liūdesio ir nusiminimo, nes ir sunkesnėj valandoj žmogaus neapleistų viltis. Tos rankos, kurios dažnai sudedamos maldai, mokės kantriai darbuotis. Žmogus rūpinsis kasdienine duona, bet tas rūpestis jo neatitolins nuo Dievo, o priartins prie Jo.    P. D.