Tu žmones mylėjai,
Tu ir mane myli.
Girdi mano maldą.
Nors paslėptas tyli.

Lietuvių religinė giesmė

Mielas Karoli,

      Kitą kartą, ėjo sekmadienį senutė į bažnyčią. Pakeliui pasivijo jaunikaitis. Paklausė, ar galįs eiti kartu. Senutė sutiko, ir abu besišnekučiuodami traukė toliau. Sumos metu jaunikaitis ir sako:

      —    Pažvelk, senut, per mano kairįjį petį.

      Senutė pažvelgė ir nustebo: bažnyčia ką tik buvo pilna žmonių, o dabar matė tik kunigą, laikantį Mišias, ir keletą besimeldžiančių vyrų ir moterų.

      —    Tiktai šitie, kuriuos matai, tikrai meldžiasi, — paaiškino jaunikaitis. — O dabar pažiūrėk per mano  dešinįjį petį.

      Išsigando senutė, pažiūrėjusi: vieni bažnyčioje arė, kiti už stalų susėdę gėrė, dar kiti lošė kortomis, daugelis šoko, keletas barėsi!..

      —    Ką dabar matai, — aiškino jaunikaitis, — tai tų žmonių mintys: vieni šiuo metu galvoja apie ūkio darbus, kiti — ką šiandien popiet veiks, trečių galvose vėl kas kita.

      Atsipeikėjusi iš nustebimo, senutė norėjo paklausti jaunikaičio, kas jis per vienas, tačiau jo jau nebebuvo. Ir suprato senoji, jog tai angelo būta.

      Ši graži trumputė pasaka prisiminė man, perskaičius Tavo laišką. Sakai jau ne kartą padaręs pasiryžimą kovoti su išsiblaškymais maldoje, tačiau nieko iš to neišėję. Turiu pasakyti, kad su išsiblaškymais maldos metu ir aš pats turiu vesti nuolatinę kovą, ir nežinau, kiek kartų mūsų senutė, pažiūrėjusi per kairįjį angelo petį, būtų manęs nemačiusi, arba būtų užtikusi ką kita maldos metu beveikiantį, žvilgtelėjusi per dešinįjį!

      Keista, mums taip sunku, kad ir trumputėje maldoje, susikaupus kalbėti su Dievu, nors žinome, kad Jis mus myli ir mumis kasdien rūpinasi daugiau negu geriausi ir išmintingiausi tėvai žemėje yra kada nors mylėję savo vaiką ir juo rūpinęsi. Jo mums sutvertos naktį sužibančios žvaigždės ir jų neišmatuojami toliai, Jo duodama galia pražysta gamta pavasarį ir vasarą noksta javai laukuose mūsų valgiui; tačiau kai ateina maldos metas, mūsų mintis dažnai tokia sunki nuskristi ir pabuvoti pas Jį. Malda turėtų būti sielai atgaiva, o dažnai esti nuobodžiavimas. Keista, bet taip yra. Tuo dalyku domėdamasis, esu skaitęs nevieną knygą ir radęs įvairių, visos eilės žmonių išbandytų patarimų, kurių svarbiausius suminėdamas, manau geriausiai galėsiąs atsakyti į Tavo laišką.

Dvi pagrindinės sąlygos kiekvienai gerai maldai

      Pirmoji — gyvas, įsitikinęs tikėjimas, jog Dievas maldą girdi. Visi žino tikėjimo tiesą, jog nuo Viešpaties joks žmogaus veiksmas nėra paslėptas, tačiau tik nedaugelio malda tos tiesos persunkta. “Tikėjimas yra maldos šaltinis. Tam šaltiniui išsekus, jo maitinama maldos srovė nebeteka”, gražiai yra pasakęs šv. Augustinas. Yra gi didelis neišauklėjimas, kieno nors užkalbintam ar paklaustam, neatkreipti dėmesio. Kiekvienas žmogus, paklaustas kelio, mielai parodo; jei kas pagiria, pasako ačiū; pasveikintas visada atsako sveikinimu. Juo labiau Dievas negali būti nemandagus ir nekreipti dėmesio, mums rytą Jį pasveikinant ir vakarais malda tariant labąnakt, kai Jo ko prašome pareiškiame savo padėką arba žavimės Jo didybe, galia, gerumu. Dar daugiau. Tarp Jo ir žmogaus, kurio sielą puošia pašvenčiamosios malonės dovana, yra labai glaudus giminystės ryšys: Jis tampa mūsų Tėvu, o mes — Jo įsūnytais vaikais. Ar ne kiekvieno gero tėvo širdis ir siela atvira sūnaus balsui? Aišku, ne visa, ko meldžiame, Viešpats mato būsiant savo vaikui naudinga ir gera, ir todėl kartais norėtų dalykų negauname. Tačiau niekad nepamiršk, mielas Karoli, kad maldos prašymas pavedė Tavo bylą gabiam ir išmintingam Advokatui, ir kad reikalas dabar bus Jo tvarkomas! Ir kiek kartų, tai prisiminus, savo širdyje jaučiame pasitikėjimą ir džiaugsmą, tiek kartų meldžiamės, nors mūsų lūpos ir nieko nesakytų. Tai labai vertinga ir graži malda!

      Antroji sąlyga yra Dievo didybės ir savo mažumo prisiminimas. Daugelis vaizduojasi Dievą, kaip kokį už debesų gyvenantį senelį; save pačius laiko labai svarbiais ir vertingais. (Pažvelgę į savo vidų, dažnai pamatytume save pačius irgi tokių žmonių tarpe!). Nenuostabu, kad maža tejaučiame pagarbos Viešpačiui. Labai sveika todėl paklausti savęs: ar daug kas mano gyvenamojoje vietoje pastebėtų, jei mirčiau? Tikrai nedaug; gyvenimas ir toliau eitų, kaip ėjęs.

      O kas ta mano gyvenamoji vieta, palyginus su žemės rutuliu? Nežymus taškelis! O visas žemės rutulys, palyginus su dangaus žvaigždynais? Dulkelė, skriejanti per erdves! O kas ta bekraštė visata, palyginus su Dievu? Nulis! Tvėrėjui pakako tarti vieną žodį, ir tie milijonai žvaigždžių atsirado iš nieko! Maldoje kalbuosi su tuo amžinu, visagaliu Kūrėju, viso grožio, gėrio ir išminties šaltiniu. Kaip galima būtų nejausti Jam pagarbos ir šventos baimės!

      Be tų dviejų pagrindinių geros maldos sąlygų — įsitikinimo, kad Dievas maldą girdi, ir Jo didybės prisiminimo — norėjau dar suminėti tris vertingus patarimus, kurie Tau nekartą padės.

1. Atsimink, kad Tavo dvasia neturi durų.

      Kai norime, kad kiti netrukdytų, nueiname į savo kambarį ir užsirakiname. Tačiau mūsų viduje nėra durų ir užuolaidų, kuriomis galėtume atsitverti nuo matytų vaizdų ir turėtų išgyvenimų. Sakai, jog dažnai, vos pradėjus melstis, į Tavo vaizduotę atlekia šimtai visokiausių paveikslų, lyg būrys juodvarnių, ir supuolę sulesa visus tuos susikaupimo grūdus, kuriuos buvai pradėjęs sėti! Brangus Karoli, nenorėk stebuklų! Mūsų dvasia nemėgsta staigių šuolių; nuo vieno dalyko prie kito eina pamažu, ne ūmai. Yra didelė klaida pradėti maldą be jokio pasiruošimo, tuojau pat po kokio nors užsiėmimo, kurį visu dėmesiu atlikome. Daugelis apsigauna, manydami, kad vos bus atsiklaupę, jų širdis tuojau pakils prie Dievo ir mintys skris į dangų! Padaryk mažą pertraukėlę tarp darbo ir maldos, kurios metu Tavo dvasia pradėtų atsiplėšti nuo turėto užsiėmimo ir pereiti į maldos nuotaiką. Ir savo dėmesiui duok už ko nusitverti: prisimink kada nors matytą gražų paveikslą, statulą ar gamtos vaizdą. Be tokio, kad ir trumpo, pasiruošimo maldą draskys išsiblaškymai. Aišku taip pat, kad pradėjus maldą dėl ko nors susinervinus, susikaupimas bus vertas nuliui. Ir nuvaryti vaiką melstis, kaip bausmę, ką padarius, (kai kuriose šeimose arba net mokyklose tai praktikuojama), yra labai nepedagogiška. Tuo galima lengvai įsitikinti iš jų pačių pasisakymų, kaip tokios bausmės metu jautėsi.

2. Venk monotoniškumo.

      Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jai tas pats dalykas greit nusibosta; jai reikia įvairumo. Kaip greit kiekvienam įgrįsta vienodas, neįvairuojąs valgis! Ir su malda yra panašiai. Dėl to Bažnyčia, gera psichologė, stengiasi įnešti į mūsų maldos gyvenimą kiek galima daugiau įvairumo. Metus yra padalinusi į skirtingus laikotarpius, kurių kiekvienas turi kitokį charakterį: Adventas žadina mūsų dvasioje Kristaus ilgesį, Kalėdos — džiaugsmą, Gavėnia — atgailos nuotaiką, Velykos veda mus prie prisikėlusio, garbingo Išganytojo. Paskui kiekvienai dienai ji yra paskyrusi skirtingą šventąjį. Liturginių drabužių spalvos irgi įvairios: šventųjų kankinių dienomis kunigas apsirengęs raudonai, išpažinėjų — baltai, Mišiose už mirusius — juodai, kitomis progomis — žaliai ar mėlynai. Tikrai daug įvairumo. Vengdamas vienodumo, pastebėsi, mielas Karoli, kaip Tavo malda taps gyvesnė ir daug labiau atgaivins Tavo dvasią. Vieną kartą, pavyzdžiui, ta pati malda gali būti prašymas, kitą kartą — dėkojimas, trečią — permaldavimas; vieną dieną gali atsiklaupęs melstis, prisiminti šalia Tavęs stovintį Angelą Sargą, kitą — į Tave žvelgiantį dangiškąjį Tėvą... Man nėra reikalo visa išskaičiuoti: Tu pats esi pakankamai sumanus išrasti, kaip savo maldą galėtum paįvairinti.

3. Kaip kovoti su išsiblaškymais

      Faktas liks faktu, kad niekad nebūsime laisvi nuo kovos su jais. Tiek kovodami su išsiblaškymais, tiek norėdami atsikratyti blogų minčių, daugelis daro vieną stambią klaidą: nori juos išprašyti laukan, nieko kita nedarydami. Toks negatyvus metodas nesėkmingas ir varginąs. Kadangi, kaip matėme, mūsų dvasia neturi durų, išstūmus tuos neprašytus svečius pro vieną pusę, nelabieji sugriūna atgal pro kitą! Kovok pozityviai: ne mesk lauk iš savo dėmesio, bet dėk į jį. Jei mesi, visvien nebus tuščias; tokia jau jo prigimtis. Dėk į savo dvasią gražių, patraukiančių paveikslų; tuokart nepageidaujamoms mintims nebeliks tenai vietos. Neseniai minėjau, kad Bažnyčia yra gera psichologė. Ir čia ji vėl pasirodo, kaip mūsų prigimtį suprantanti Motina. Mūsų bažnyčių vidus nėra vien keturios nuogos sienos, bet apstatytos statulomis, išmargintos ornamentais, papuoštos paveikslais ir gėlėmis; jų skliautai dažnai aidi vargonų muzika ir giesmėmis. Visa tai turi vieną tikslą — pripildyti mūsų dvasią gražiais vaizdais ir tokiu būdu padėti pakilti prie Dievo. Taip pat ir Tavo sielos šventovėje testovi keletas gražių paveikslų. Pamatęs gražią statulą, paveikslą ar gamtovaizdį, išgirdęs gražią mintį pamoksle ar radęs knygoje, mano brangus Karoli, leisk tam vaizdui. tai gražiai minčiai įsigerti į savo vidų. Tikėk man, tai palengvins kovą su išsiblaškymais, kuriais savo laiške nusiskundei. Ir Kristus juk mus to paties mokė: liepė žvelgti į gamtą, lauko lelijas ir paukščius ir per juos pakelti savo mintis į Kūrėją. Kardinolas Robertas Bellarminas, S. J., tau žinomas šventasis, yra pasakęs: “Nerasime kitų laiptų, kuriais galėtume užkopti prie Dievo, kaip Jo tvariniai”. Tie gražūs vaizdai, statulos, paveikslai Tavo sielos šventovėje taip pat labai pravers, kai būsi gundomas daryti ką bloga. Nevienas jaunuolis yra prisipažinęs, jog tyros ir žavios mergaitės prisiminimas yra daug padėjęs kovoje už skaistybę.

      Baigdamas dar norėjau perspėti, kad maldos gerumo ar blogumo nematuotum klaidingu mąstu. Gražūs paveikslai vaizduotėje yra vien priemonė, bet jokiu būdu ne neklaidingas geros maldos pažymys. Vargonininkas ir chorvedys sumos metu savo galvoje turi ne gražius vaizdus, bet žiūri, kad muzika ir giesmė būtų darni ir skoningai atliekama. Tačiau kas drįstų sakyti, kad jie neišklauso šventųjų Mišių?! Priešingai, jų atliekamas darbas yra labai gera ir nuopelninga malda. Ir malonus, pakeltas jausmas nėra maldai būtinas. Dievui svarbu ne mūsų jausmas, bet valia. Išganytojas Alyvų Darželyje juk nejautė jokios paguodos, bet vien kartojo: “Tėve, tebūnie ne mano, bet Tavo valia”. Jam svarbu ne kiek kartų buvome išsiblaškę, bet kiek kartų nuoširdžiai stengėmės pakelti prie Jo savo sielą ir širdį.

      Turėdamas laiko, pabrėžk porą eilučių. Jei kartais turėtum kokių kitų klausimų, man bus miela, malonu į juos atsakyti.

Tavo

A. Tamošaitis, S. J.