Pirmasis Kristaus palaiminimas, nuskambėjęs nuo kalno, susirinkusiai klausytojų miniai buvo nelauktas ir stebėtinas, nes jis siūlė dvasios neturtą, kaip tikriausią kelią į dangaus karalystę. Antrasis palaiminimas klausytojų nustebimą dar labiau padidino, nes Kristus pareiškė, kad tik romieji, tik kantrieji paveldės žemę. Visi žydai gyveno ta mintimi, kad vieną dieną jiems teks visa žemė, kai Mesijo nežemiška jėga sutriuškins romėnų legijonus ir pagonių puikybę sutryps į dulkes. Bet kuriam iš jų atėjo į galvą mintis, kad kantrumas ir romumas būtų kelias paveldėti žemę? Priešingai, jie aiškiai matė ir suprato, kad tik kardo ašmenys, tik geležinis kumštis gali pavergti ir valdyti žemę. Todėl jiems nelabai patiko mintis, kad romumu ir kantrybe būtų galima atstatyti Izraelio karalystę. Tas žmogus, siūląs romumą, turi būti nepraktiškas svajotojas ir idealistas. Seniesiems buvo pasakyta: “Akis už akį, ir dantis už dantį”. Jis sako: “Nesipriešinkite piktam; bet jei kas tave ištiko per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jūs girdėjote kad buvo pasakyta: “Mylėsi savo artimą ir nekęsi savo priešo”. Aš gi jums sakau: “Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius bei šmeižiančius jus, kad būtumėte vaikai jūsų Tėvo, esančio danguje, kurs leidžia savo saulei tekėti ant gerųjų ir piktųjų ir lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų.”

      Kristus ne tik paskelbė romumo laiminantį mandatą, bet kovojo prieš kumščio ir jėgos teisę gyvu žodžiu ir įspūdingu pavyzdžiu. Kai Jo tautiečiai griebėsi akmenų Jį užmušti,

      Jis nemetė akmenų atgal. Kai kareivis Jam smogė kumščiu į veidą, Jis ramiai paklausė: “Kam mane muši?” Jo įkvepiantis pavyzdys pasiekė pačią krikščioniškojo idealo viršūnę, kai Jo lūpos prasivėrė maldai už tuos, kurie plienu vėrė Jo rankas ir kojas.

      Šimtmečių bėgyje daug kam nepatiko krikščioniškoji meilės ir romumo filosofija, o komunizmas, paskelbęs mirtiną kovą senosioms vertybėms; idealams ir santvarkoms, paskelbė ir savo programą, kuri remiasi jėgos ir neapykantos pagrindais. Pirmą kartą istorijoje neapykanta sistematiškai yra dėstoma mokyklose, tam tikslui rašomi specialūs vadovėliai. Iš vaiko širdies su šaknimis išraunama meilė jį pagimdžiusiai motinai. Jis mokomas išduoti tėvą, brolį, artimiausią draugą, kai jėgos ir neapykantos įstatymas diktuoja paklusnumą komunizmo tikslams.

      Komunizmas tiki, kad vienintelis kelias užvaldyti žemę yra klasių kova, jėgos prievarta ir kruvina pasaulio revoliucija. Sugniaužtas kumštis yra jo ženklas ir simbolis. Žodis “romumas” jam yra lygus silpnumui bei bejėgiškumui.

      Mes turime neužmiršti, kad romumas nėra silpnumas. Krikščioniškasis romumas reikalauja dvasios stiprybės ir disciplinos. Todėl silpnabūdis ir išlepęs žmogus niekada nepajėgs būti romus ir kantrus, nes jis nepajėgia savęs suvaldyti. Krikščioniškasis romumas yra savitvarda ir savo aistrų dominavimas. Būti romiam nereiškia iš vietos nesijudinti, į nieką nereaguoti ir leisti visų kojom save mindžioti. Krikščionybė nėra silpnuolių religija. “Dangaus karalystė kenčia prievartą”, — pasakė Kristus. Bet ta prievarta turi būti vartojama ne prieš tuos, kurie daugiau turi, kurie kitaip galvoja. Prievarta turi būti naudojama prieš mus pačius, mūsų savanaudiškumą, žemesnę prigimtį, ydas, prieš mumyse esantį moralinį supuvimą.

      Fizinė prievarta, jėga ir brutalumas yra dvasios silpnumo ženklas. Žmogus, kuris negali susivaldyti, kuris vartoja kumštį vietoj proto, kuris griebiasi prievartos, parodo, kad jam stinga dvasinio subrendimo ir moralinių jėgų.

      Niekada istorijoje nebuvo sukoncentruota tiek fizinių jėgų, ir niekada neturėta tiek priemonių žmogaus gyvybei sunaikinti. Vakarų pasaulio vadai, stebėdami šios dienos chaotinę situaciją, dažnai cituoja Viešpaties pamokslą nuo kalno ir pabrėžia, kad jis yra kelrodis į šviesesnę ateitį. Deja, tenka suabejoti jų žodžių nuoširdumu, nes jie neatrodo pasirengę praktikuoti Kristaus paskelbtą dvasios neturtą ir romumą. Tiek Rytai tiek Vakarai nori paveldėti žemę ne romumu ir kantrybe, bet sprausminiais lėktuvais ir vandenilio bombomis. Tačiau, kuris griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žūsta. Taip pasaulis artėja prie savo galutinės katastrofos, kuri įvyks tą valandą, kai jėga ir neapykanta užlies visą žemę

      Kai kas sako, kad karai ir krizės yra Dievo siųstos bausmės. Bet karai seka gamtos nustatytą tvarką, — Dievui nereikia šių bausmių specialiai siųsti. Juk po veiksmo seka veiksmo padariniai. Kai žmogus liaujasi valgęs, jis miršta. Pasirodžiusį žaibą seka griaustinis. Taip ir su moraline tvarka: kai ji pažeidžiama, ateina netvarka ir chaosas į žmonių draugiją. Kristus yra pasakęs: “Kur bus dvėselenos, ten rinksis ir vanagai.” Jie pakyla iš savo lizdų, vos tik jų plėšrius snapus pasiekia puvėsių kvapas. Taip ir komunizmo vanagai pirmiausia puola tas tautas ir tuos žmones, kur jie užuodžia supuvimo dvokiantį tvaiką. Vanagai yra reikalingi žemės sveikatai, nes nelaidojami lavonai užteršia orą sugedimu. Kai tautos ir individai nebeturi jėgų išvalyti moralinį puvimą, komunizmo vanagai nutupia ant savo aukos ir tą darbą atlieka kūju ir piautuvu.

      Niekas neįstengs pašalinti supuvimo ir sugedimo, kol jis neprieis prie pačios puvėsių priežasties ir šaltinio. Tol mumyse nebus romumo, kol viešpatauja neapykanta, kol problemas ir nesusipratimus sprendžia kumštis. Niekas nenori atsukti antro žando. Bet tokiu būdu Šv. Steponas nugalėjo savo budelių neapykantą. Kai jis meldėsi — “Viešpatie, neuž-skaityk jiems šios nuodėmės” — jo malda pavergė jaunuolio Sauliaus širdį. kuris saugojo išsivilkusių budelių drabužius. Jei Steponas būtų Saulių prakeikęs, mes nebūtume turėję tautų apaštalo Povilo.

      Civilinio karo metu Ispanijoje, kai šimtai nekaltų žmonių neteko gyvybės, vienas kunigas buvo atvestas prie duobės sušaudymui. Žvelgdamas į atkištus šautuvus, jis tarė: “Atriš-kite man rankas, kad prieš mirdamas galėčiau jus palaiminti.” Kareiviai atrišo virves, bet vienas kalaviju nukirto jam rankas, kai visas būrys kvatodamas sušuko: “Dabar mus palaimink !” Kunigas pakėlė sužalotas rankas, iš kurių čiurkšlėmis pylėsi kraujas, ir bandė laiminti savo budelius.

      Gyvename neapykantos amžiuje. Sugniaužti kumščiai, kurie grūmojo Kristui ant kryžiaus, iš naujo kyla naujos neapykantos ženklan. Tada buvo drąskomas fizinis Kristaus kūnas. Šiandien anų budelių palikuonys plėšo Jo mistinį kūną. Sugniaužtas kumštis, kūjis ir pjautuvas nėra dvidešimtojo amžiaus naujovė. Jau tie, kurie stovėjo ant Kalvarijos kalno, griebėsi plaktuko prikalti Viešpaties laiminančias rankas ir, į tamsų dangų keldami kumščius, šiurkščiais balsais giedojo pirmąjį neapykantos internacijonalą. Bet Kristaus žodžiai dar nemirė. Ir mūsų amžiuje jie aidi sena jėga ir nauja gyvybe: “Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.” Juozas Elijošius, S. J.