1953 m. Spalių (October) mėn. Vol. IV, No. 10

      Pernai Vėlinių proga buvo “Naujienose” (No. 259) P. Višnos straipsnis, pavadintas “Prie nežinomybes angos”. Artėjant šių metų Vėlinėms, norėčiau pacituoti keletą to straipsnio minčių ir padaryti atitinkamas išvadas. Štai kokios liūdnos, skeptiškos ir pesimistiškos autoriaus mintys:

      “Kur tik pasižvalgytume aplinkoje, visur matome: kas turi pradžią — seka pabaiga, kas gimsta, turi mirti! Erdvėje judėjimas, kitimas, gimsta ir vėl nyksta. Tai jaučiame penkiais jutimo organais, šių patyrimu darome sprendimus. Kitas protavimo išvadas, kurios nesiremia realiuoju aplinkos pažinimu, vadiname svajonėmis ir fantazija.”

      “Žmogus, laikydamas save žemės karaliumi, didžiuojasi tuo aplinkos pažinimu, išradimais, turima technika, o tikrumoje jis žino tik lašą nežinomybės okeane.”

      “Koks skausmas turi apimti žmogų, kai mirtis jam išplėšia iš glėbio mylimą gyvenimo draugą, nuo kūdikystės ji prižiūrėjusius tėvus ar jo gyvenimo džiaugsmą — sūnų ar dukterį! Ar jis gali prileisti, kad šie. taip jam brangūs asmenys, atnešti prie duobės ar laužo, daugiau jau niekad neprakalbės į ji, netars meilaus žodžio, nebepaglostys pavargusios galvos, bet supus, ar sudegs, virs dūmais. Ne, to jis nenori suprasti, kaip pačios mirties. Juk tai taip žiauru! Jam ateina į galvą jo lakioji fantazija, diktuojama jausmų. Jis kuria fantastiškiausius prileidimus, kurie su laiku net jį patį ima įtikinti, kaip ir kiekvienas kartkartėmis kartojamas melas. Save apgaudinėdamas, net kitus ima įtikinėti: vis tiek niekas nepatikrins, baisi paslaptis, niekeno neatskleidžiama! Iš tenai niekas negrįžta, niekas neprakalba, niekas neduoda nei mažiausio ženklo: duobe viskas baigiasi. Toliau už kapo gyvybė nebenukanka, o protas bejėgis. Šiapus slenksčio lieka tik kūnas, darbai ir mumyse atsiminimas.”

      “Ir mes per Vėlines einame atlankyti kapų, degame žvakes, tą simbolį. Tam metų laikas pasirinktas tinkamas. Medžių lapai pageltę, netenka gyvybės, krenta ar jau nukritę, beprasmiškai vėjo nešiojami. Žemė (Lietuvoje) stingsta, primindama mūsų artimųjų šaltą ir bejausmį paskutinį atsisveikinimą su mumis. Kartais net snaigės ima leistis iš aukštybių, lyg norėdamos sustiprinti ryšį tarp iškeliavusių į amžinybę ir dar čia esančių. Sieloje dažnai graudu, liūdna. Pasijunti vienišas, klaidžiojąs tarp dviejų gyvybės ir mirties paslapčių. Prisimeni gerus darbus, išvykusiųjų į anapus slenksčio, ir žiūri į vėjo blaškomas liepsneles”.

Kaip liūdna be tikėjimo!

      Tikrai yra ko liūdėti žmogui, neturinčiam tikėjimo, kad su šiuo gyvenimu viskas nesibaigia, kad yra amžinas gyvenimas. Liūdna, kad yra tokių žmonių, kurie filosofuoja, remdamiesi klaidingu mokslu — skepticizmu, kuris neigia žmogaus protui galią viršyti pojūčius, pakilti į abstrakciją — iš patirtų reiškinių protavimu padaryti tolimesnes išvadas. Jie pripažįsta tik tai, ką apčiuopia penkiais jutimo organais. Tiktai jausmais “protaują” žmonės nepajunta prieštaravimo patys sau: nepripažįsta protui galios pakilti nuo medžiagos bei apčiuopiamų reiškinių prie metafizinių tiesų ir vis dėlto daro protines išvadas, kad nėra antgamtinio pasaulio!

      “Kas gimsta, turi mirti... gimsta ir vėl nyksta... Tai jaučiame penkiais jutimo organais, šių patyrimu darome sprendimus.” Tiesa, padedami jutimo organų, darome sprendimus, nes jie yra pažinimo pradžia. Bet protas, gavęs pažinimo pradžią, pažinimą gali išplėsti. Jausmais patiriame įvairius gamtos reiškinius, bet protu susekame gamtos dėsnius. Suprasdami jų nuostabų tobulumą ir tikslingumą, logiškai prieiname prie aukštesnės išminties, esančios virš gamtos, kuri turi būti tų tobulų dalykų kūrėja ir tvarkytoja. Tokie tobuli dalykai negali atsirasti be tobulos priežasties. Kadangi šių dalykų priežastis negali būti neprotingoje gamtoje, tai turi būti antgamtiniame pasaulyje. Taigi, viskas dar nesibaigia prie kapo angos.

      Netikintieji mėgsta tvirtinti, kad visas regimas pasaulis, visa jo nuostabi tvarka, tobuli egzistencijos dėsniai bei įstatymai atsirado patys savaime, iš nieko. Tai yra tvirtinimas be jokių įrodymų ir be pagrindo, prieštaraujantis tam, ką realioje aplinkoje pastebime: kas yra, turi, be jokių išimčių, savo buvimo priežastį.

      Ką galime logiškai tvirtinti apie antgamtinio pasaulio buvimą, stebėdami aplinką, tą galime dar daugiau daryti, stebėdami patys save. Argi psichologijos mokslai nepriklauso prie realiojo aplinkos pažinimo? Nejaugi ir jie tik svajonės ir fantazija? Stebėdami patys save ir kitus žmones, galime pastebėti, kad mumyse yra siela, kuri yra ne medžiaga, bet dvasia, nes esmėje nepriklauso nuo kūno.

      Jeigu mumyse nebūtų sielos, kuri yra dvasia, mes, kaip gyvuliai, galėtume perimti tik daiktų paveikslus be jokio jų pažinimo. Tačiau mes, pojūčiais perėmę paveikslus, juos lyginame, apie juos sprendžiame visai nepriklausomai nuo daiktų, kas yra abstraktaus proto veikimas, kuris jau nepriklausomas nuo medžiagos ir kurio gyvuliuose net žymių nėra. Reflektuodami į save pačius, pastebime savyje gimstančias idėjas, galėjimą vertinti nematerialinius dalykus: tiesą, gėrį, grožį. Visa tai viršija medžiagą: nėra proporcijos tarp minties veikimo ir smegenų veikimo. Iš aplinkos reiškinių pastebime, kad jokia atsiradimo ar veikimo priežastis nepagimdo už save tobulesnio efekto. Kaipgi tad smegenys — medžiaga gali būti priežastis tokių tobulų dvasinių efektų, kaip mūsų proto sprendimai?

      Kadangi dvasia savo esme nepriklauso nuo medžiagos, negali jos likimas būti lygiai toks pat, kaip ir kūno. Kūnui mirus, ji turi pasilikti, nes ji ne esmingai, o tik sąlyginiai priklausė nuo kūno. Nyksta tik tai, kas yra sudėta iš dalių, kaip kiekvienas kūnas. Dvasia yra vientisa (simplex), iš nieko nesudėta, todėl ji nenyksta, yra amžina.

Tikroji tiesaDievo žodis

      Kaip kiekvienas daiktas šioje žemėje, taip ir mūsų protas yra ribotas. Nors galime protauti ir daryti logiškas išvadas, bet vis dėlto dažnai ir suklystame. Kai kurių labai aukštų dalykų mūsų protas nepasiekia. Ir mūsų įsitikinimas antgamtinio pasaulio buvimu nebūtų toks tikras, jeigu apie tai neliudytų pats Dievas savo Apreiškimu. Tad netiesa, kad “iš tenai niekas negrįžta, niekas neprakalba, niekas neduoda nei mažiausio ženklo”. Kristus kaip tik atėjo iš ano pasaulio mums paliudyti apie tai ir pagelbėti mūsų netikrumui, išsklaidyti mūsų abejojimus.

      Bet kai kuriems visas Kristaus gyvenimas yra tik legenda. “Tai gražios fantazijos, svajonės, pagrįstos jausmais”. Bet šitokius pasakymus smerkia autentiški dokumentai, pirmoje vietoje evangelijos. Jų autentiškumas remiasi daugybe istorinių dokumentų, daugybe bendraamžių liudininkų. Argi nepagalvojame, kad didžiausia moralinė negalimybė būtų buvęs krikščionybės gimimas ir išsiplatinimas, jeigu Kristus nebūtų atsikėlęs? Jeigu Kristus nebūtų prisikėlęs, jo likimas būtų buvęs lygiai toks, kaip ir kitų, kurie save pasiskelbė mesijais. Jų mokslas pasibaigė su jų mirtimi.

      Nekalbant apie kitas tiesas, gal bus naudinga trupučiuką pažvelgti į Kristaus prisikėlimo faktą, kuris yra svarbiausias Jo dievystės įrodymas. Kristaus mokiniai, kaip ir visi žydai, laukė žemiškosios karalystės — žydų imperijos įkūrimo. Nors Kristus darbais ir žodžiais įspūdingai mokė apie dvasios karalystę — apie žmogaus išsivadavimą iš nuodėmės vergijos, apaštalai neįstengė pakeisti nuo pat jaunystės jiems į galvą įkaltų žydiško mesijanizmo sąvokų. Todėl, Kristui mirus, visos jų viltys sudužo, lyg stiklinis žaislelis. Po Kalvarijos tragedijos jo sekėjai tuoj pradeda skirstytis į savo namus (pvz. mokytiniai iš Emaus). Netrukus panašiai būtų pasislėpę ir visi apaštalai, jei Kristus nebūtų prisikėlęs ir jiems pasirodęs. Apaštalai nebuvo lengvatikiai, tai matyti iš Tomo žodžių: “Kol neįdėsiu rankų į Jo pervertą šoną ir nepaliesiu Jo perdurtų rankų, netikėsiu.” Tad jeigu Kristus nebūtu prisikėlęs ir jam pasirodęs, iš kur jis gavo tiek jėgų drąsiai mirti už Kristų Indijoje, kur ir šiandien jo kūnas tebeilsisi? Panašiai galime pasakyti apie kiekvieną apaštalą.

      Apaštalai buvo giliai religingi žydai, užtat, jeigu nebūtų buvę tikri, kad Kristus savo prisikėlimu įrodė savo mokslo dieviškumą, nebūtų Jo skelbę, nebūtų kalbėję prieš savo sąžinę ir prieš savo tikėjimą, nebūtų už tą “klaidingą” mokslą paaukoję savo gyvybę. Širdis perverta - ietimi, užantspauduotas kapas, apaštalų mirtis už Kristaus mokslą, daugelio kitų jų bendraamžių liudijimai ir toks nuostabus krikščionybės plitimas, nežiūrint blogiausių sąlygų, Kristaus atsikėlimo faktą padaro daug tikėtinesnį negu bet kuri kita istorinė tiesa. Bet kai kuriems tai yra tik legendos...

      Kiekvieno žmogaus, nuoširdžiai ieškančio tiesos, dėmesį jau iš anksto turėtų patraukti tie dalykai, kuriuos amžių bėgyje tiek genijų brangino, už kuriuos tiek daug aukštos moralės ir didelio išsilavinimo žmonių ne iš fanatizmo, bet iš racionalaus įsitikinimo padėjo savo gyvybę, kaip liudijimą už tiesą. Ši tiesa yra Kristaus Apreiškimas: yra amžinas gyvenimas;

Saulėleidis prie Baltijos jūros

ne viskas baigiasi mirtimi; prie kapo angos stovėdami, stovime ne prie nežinomybės, bet prie amžinybės angos.

      “Ir mes einame atlankyti kapų, degame žvakes, tą simbolį.” Taip, simbolį. Amžinojo gyvenimo simbolį. Tiesa, žmogus turi daug bendra su pageltusiais medžių lapais, kurie nukritę beprasmiškai vėjo nešiojami. Jo kūnas, kaip ir visa gamta, yra tų pačių įstatymų valdžioje. Kam nėra antgamtinio gyvenimo, apie kurį Kristus taip mums paliudijo, kad protas, nenusižengdamas sau pačiam, negali jo nepriimti, be abejo, Vėlinių vakarą negali apie nieką kitą pagalvoti, kaip apie gyvenimo beprasmiškumą.

      Mes, tikintieji, žinome, ką. tikime ir kuo viliamės, ir žinome, kad mūsų viltys nėra vien svajonės. Kristaus Apreiškimo nuoseklume pailsi tiesos iešką genijų protai, nurimsta neramiausios širdys. Tik Apreiškimo šviesoje gali būti kalba apie gyvenimo prasmę. Net ir mirtis įprasminama. Ji yra naujo gyvenimo pradžia.

      Prie mūsų artimųjų kapų susikaupusios Vėlinės ir gamtos rudeninė mirtis ne beprasmiškumą primena, bet žemišką laikinumą. Beprasmės mūsų dienos, jei jos nenukreipiamos į amžiną gyvenimą, jei nesunaudojamos jam pasiruošti. Bet neapsakomai jos vertingos ir brangios, jei neužmirštama amžinybė — mūsų gyvenimo tikslas. Neklaidžiojam liūdnoje Vėlinių nuotaikoje nusiminę tarp gyvybės ir mirties paslapčių, bet ryžtamės daugiau atsipalaiduoti nuo visa to, kas laikina, kas nepastovu, ir daugiau atsikreipti į tai, kas amžina — į Dievą, gyvenimo ir mirties Viešpatį.

V. Gutauskas, S. J.