Tur būt, kiekvienam teko matyti gatvėse ar tramvajuose sukinėjantis moteris su šv. Raštu rankoje ir užkabinėjant keleivius visokiais religiniais klausimais. Jeigu sužino, kad esi katalikas, tuoj klausia, kodėl garbini šventuosius, kodėl prieš jų paveikslus ar statulas pakeli kepurę arba meldiesi, juk Šv. Raštas draudžia garbinti statulas. Tuojau atsiverčia savo Šv. Raštą ir paskaito kurią nors vietą, pabrauktą raudonu pieštuku. Jeigu sutinka katalikų kunigą, tuojau klausia, ar jis esąs tėvas — Father. Jei kunigas, daug negalvodamas, duoda teigiamą atsakymą, tuoj jį užpuola, pradeda kolioti ir, atsivertus Šv. Raštą, paskaito tą vietą, kur pasakyta: “Ir nė vieno nevadinkite sau žemėje tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kurs yra danguje” (Mato, 23, 9). Toliau pradeda užmėtinėti, kad katalikai nesilaiko Šv. Rašto, vartodami švęstą vandenį, tikėdami, kad yra skaistykla, garbindami šventuosius ir jų statulas.

      Jeigu, norėdamas jiems paaiškinti apie šventųjų garbinimą, pasakai, kad mes ir civiliniame gyvenime dažnai panašiai elgiamės, nukeldami kepurę ir pagerbdami Amerikos vėliavą arba kokio nors žymaus prezidento statulą, tai tuoj išgirsti atsakymą, kad jie ir to nepripažįsta, laikydami blogu dalyku nukelti kepurę prieš kokį nors asmenį, statulą ar vėliavą. Kiti bendrakeleiviai, tai išgirdę, pradeda piktintis, klausia, kaipgi geras amerikietis gali negerbti savo vėliavos. Kyla triukšmas, sumišimas, kartais net ir peštynės.

      Ši sekta save vadina “Witnesses of Jehova” — Jehovos Liudininkai. Moterys ir jauni vyrukai gatvėse bruka kiekvienam į rankas savo leidinius ir stengiasi pradėti religines diskusijas. Jie vaikščioja taip pat ir į namus, eidami nuo durų prie durų ir įkalbinėdami žmones priimti jų tikėjimą, nuo kurio priklauso žmogaus gyvenimas ir laimė. Jie giriasi, kad neseniai atvertę apie milijoną žmonių, kad apie juos rašo didžiausi žurnalai ir laikraščiai.

Istorija

      Šios įkyrios sektos įsteigėjas yra Charles Taze Russel (1852-1916). Jo tėvas buvo audeklų pardavėjas Pensilvanijoje. Karolius priklausė prie vietinės Kongregacionalų bažnyčios. Jis, galvodamas apie Kalvino skelbtą predestinaciją, pradėjo pergyventi didelius sąžinės sukrėtimus. Galvojo, kad jis yra Dievo atstumtas, prakeiktas, pasmerktas pragarui. Vaikštinėdavo ir visur kreida rašinėdavo, kad netikintiesiems gresia pragaras. Būdamas 17 metų amžiaus, Russel sutiko kažkokį ateistą ir pasiryžo jį atversti, bet įvyko priešingai: ateistas “atvertė” jį patį ir padarė ateistu. Russel prisiekė, kad niekados netikės, jog yra pragaras. Jis liovėsi eiti į bažnyčią, bet ir toliau skaitė Šv. Raštą. Beskaitydamas įsikalė sau į galvą, kad ir Šv. Raštas nieko nesako apie pragaro buvimą. Būdamas 20 metų. pradėjo skelbti naują tikėjimą “be pragaro”. “No hell” — tai buvo žodžiai, kurie magiškai traukė žmones. Savo naują religiją pavadino “Tūkstančio metų aušra”, bet pastebėjęs, kad šis vardas priminė adventistus, jį pakeitė kitu vardu “Šv. Rašto studijos”.

      Russel save skaitė ne mažesniu už šv. Joną, šv. Povilą ir Liuterį. Jis save laikė neklaidingu ir norėjo būti vadinamas “Dievo pasiuntiniu”. Tačiau, būdamas “Dievo pasiuntiniu”, jis neužmiršo ir žemiškų reikalų; įvairiais būdais stengėsi uždirbti pinigų ir dėti į banką. Pradėjo net pardavinėti “stebuklingus kviečius”, bet paskui jam buvo uždrausta tai daryti ir turėjo grąžinti už juos surinktus pinigus.

      Jis gyrėsi ir kartą net teisme prisiekė gerai mokąs lotynų, graikų ir hebrajų kalbas, bet paskui išėjo viešumon, kad tai netiesa. 1897 m. žmonos buvo apkaltintas, kad svetimoteriavęs su savo sekretore ir tarnaite. Teismas jį pripažino kaltu ir leido žmonai skirtis. Kad žmonai ir vaikui nereikėtų mokėti teismo priteistų pinigų, visą savo nuosavybę (240,000 dolerių vertės) Russel užrašė draugijai, vadinamai “Watch Tower Bible and Tract Society”.

      Nebūtų gražu kelti viešumon tokias moralines klaidas paprasto mirtingojo, bet kas nori būti religijos steigėjas ir Dievo pranašas, tai neturi stebėtis, jei žmonės patyrinėja jo gyvenimą, kad žinotų, ar yra saugu jam pavesti savo sielos išganymą.

      Mirus Russel, jo darbo tęsti stojo J. F. Rutherford, vos paleistas iš kalėjimo už Pirmojo Karo metu keltus maištus. Jis norėjo būti vadinamas teisėju, nors tokiu niekad nebuvo. Pradėjo uoliai rašyti, ir visi jo sekėjai turėjo platinti tuos raštus. 1931 m. Rutherford pakeitė savo sektos vardą į dabartinį “Witnesses of Jehova”. Savo pamoksluose jis skelbė, kad milijonai dabar gyvenančių žmonių niekad nemirs. Bet ir jis pats 1942 m. mirė savo ištaigingoje viloje, Kalifornijoje.

Jehovos Liudininkų mokslas

      Jie savo vardą išveda iš Izaijo knygos, kur yra pasakyta: “Jūs esate mano liudininkai” (43, 10). Žodis “Jehova” yra klaidingai sudarytas iš žodžio “Jahve”, kurs hebrajų kalboje reiškia Dievą.

      Jehovos Liudininkai nepripažįsta Švenč. Trejybės. Pats Rutherford rašo: “Niekad nebuvo paskelbtas apgaulingesnis mokslas, negu mokslas apie Trejybę. Šitoks mokslas galėjo būti tik velnio prote” (Reconciliation, 101 psl.). Kristus buvęs tik žmogus. Jis miręs ant kryžiaus ir visiškai dingęs. Jie neigia Kristaus prisikėlimą.

      Jehovos Liudininkai yra labai nusistatę prieš visas Bažnyčias, bet ypač prieš Katalikų Bažnyčią. Prieš ją jie turi tikrai liguistą neapykantą. Labai neapkenčia ir dvasiškių. Panašiai kaip ir adventistai, jie laukia, kada bus įsteigta tūkstančio metų Kristaus karalystė žemėje. Tada visi būsią sunaikinti, išskyrus tik Jehovos Liudininkus. Pasaulio galas ir paskutinis teismas būsiąs 2874 arba 2914 metais.

      Jehovos Liudininkai neina į kariuomenę, bet ne dėl to, kad jie būtų pacifistai. Jie pareikalavo, kad valdžia pritaikytų ir jiems tą kariškų nuostatų punktą, kuriuo nuo kariuomenės yra atleidžiami dvasiškiai. Jie atsisako nuo balsavimo, nedalyvauja “jury” teismuose, negerbia tautinės vėliavos ir reikalauja, kad jų vaikai mokyklose nebūtų verčiami gerbti vėliavos. Vyriausias Amerikos Teismas jiems nusileido ir su jų reikalavimais sutiko.

Jehovos Liudininkų organizacija

      Visa Amerika yra padalinta į šešias sritis, kurioms vadovauja tų sričių prižiūrėtojai. Iš viso yra 154 zonos su savo prižiūrėtojais. Vietinės grupės yra vadinamos kuopomis (company). Savo susirinkimų vietą jie vadina Karalystės sale (Kingdom Hall). Visi nariai yra įpareigoti tam tikrą laiką pasišvęsti apaštalavimui. Vieni jų vadinami platintojais, kurie turi bent 60 valandų mėnesyje pašvęsti jų literatūros platinimui. Kiti yra vadinami pionieriais, kurie visą laiką paaukoja Jehovos darbams. Jie yra apmokami. 1948 m. buvo virš 180,000 platintojų, išplatinusių apie 20 milijonų knygų, 12 milijonų žurnalų ir 18 milijonų įvairių lapelių.

      Jehovos Liudininkų yra įvairiose šalyse. Vieni kitus jie vadina broliais ir seserimis. Jei kuriame krašte jų broliai, neidami į kariuomenę arba negerbdami tautinės vėliavos, patenka į kalėjimą, tai jie visi pradeda rėkti, jog yra persekiojami dėl religijos, jog yra tikėjimo kankiniai. Jie mėgsta vartoti paslaptingus išsireiškimus, paimtus iš Apokalipsės.

      Sunku žinoti, kiek jų visame pasaulyje yra, nes jie tyčia neduoda statistikų. Amerikoje jų esą apie 300,000. Kai kas sako, kad visame pasaulyje yra apie trys milijonai, bet atrodo, kad tai yra per didelis skaičius.

Išvados

      Jehovos Liudininkų religijos negalime laikyti krikščioniška, tai yra tik tam tikras krikščionybės pamėgdžiojimas. Jie atmeta svarbiausias krikščionybės tiesas: Švenč. Trejybę, Kristaus dievystę,Jo prisikėlimą,pragarą, skaistyklą ir sakramentus. Atrodo, kad jų religijoje nėra jokios kalbos nė apie dorybes: nusižeminimą, atgailą, artimo meilę. Jų katekizmas labai paprastas: skaityk, tikėk ir pardavinėk steigėjų knygas, vadink Dievą Jehovos vardu, visas kitas Bažnyčias laikyk Antikristo darbu, ir būsi išganytas.

      Vienintelė jų religijos sankcija yra blogo žmogaus sunaikinimas. Kitokių bausmių Dievas nesiunčia nei šiame nei kitame gyvenime. Nuodėmių šioje žemėje nėra ko vengti, nes juo nuodėmingiau žmogus čia gyvena, juo daugiau yra vilties, kad jis pasitaisys toje Kristaus karalystėje, kuri tęsis tūkstantį metų. Jeigu ir ten nepasitaisytų, tai be jokio skausmo išnyks, pavirs į nieką.

      Kame slypi Jehovos Liudininkų pasisekimas? Pirmiausia jie kreipiasi į tuos, kurie turi šiokį tokį krikščionišką tikėjimą, bet atkrito nuo savo Bažnyčios, gal daugiausia dėl to, kad buvo menkai išsilavinę ir maža ką suprato, o gal dėl to, kad buvo per mažai savo tikybos dvasiškių pagerbti. Taigi, dažnai iš keršto jie pameta savo Bažnyčią ir prisideda prie Jehovos Liudininkų. Jau seniai pastebėta, kad mažai išsilavinę žmonės labai lengvai užsidega kokia nors nauja idėja ir tampa tos idėjos fanatikai.

      Nepamaldūs ir nereligingi žmonės greitai tampa prietaringi. Nesiekia asmeniškos tobulybės, nusigalėdami ir pasiaukodami, bet tiki įvairias magiškas formules, kurios išganysiančios žmogų. Žinoma, prie to prisideda ir žmonių puikybė: jie save skaito kitokiais negu kiti, jiems nereikia balsuoti, į kariuomenę eiti, nereikia gerbti vėliavų nei kitokių ženklų.

      Kartais mūsų krikščioniškos Bažnyčios neišnaudoja žmonių gabumų, neįkinko jų į apaštalavimo darbą, manydamos, kad paprastas žmogus nieko gero negali padaryti. Tai yra klaida. Jehovos Liudininkai įrodo, kiek daug gali paprastas žmogus nuveikti. Ir visai bemokslis žmogus gali daugiau padaryti už mokytą, jei matys, kad juo pasitikima, kad jam pavedamos svarbios pareigos, kad ir jis gali būti daug kam naudingas. Taigi, labai sveikintinas dalykas, kad dabar ir mūsų Bažnyčioje vis labiau pradedama kalbėti apie pasauliečių apaštalavimą.

J. Venckus, S. J.

 


 

Tų, kurie kenčia, nevadinkite vargšais ir nelaimingais; jie yra šios žemės turtuoliai, nes jų sielose kaupiasi tyrieji, tiesiai iš Dievo širdies trykštantieji spinduliai.

P. Maurice