Neseniai gavome dviejų mergaičių laiškus, kurios nepatenkintos skundžiasi savo motinomis. Nesusipratimai tarp mamos ir dukters, ypač dabartinėse aplinkybėse, yra gana dažni. Motinos yra užaugusios Lietuvoje, kur buvo kitokie papročiai, negu šiuose kraštuose, kur dabar gyvename. Motinos nori, kad jų dukrelės pasiliktų lietuvaitės, kad neišsižadėtų nei savo tautybės nei savo gražių papročių. Dukterims, kurios dar mažos būdamos turėjo palikti Lietuvą ir subrendo jau svetimam krašte, tie lietuviški papročiai nėra jau taip prie širdies, kaip jų motinoms. Iš čia ir kyla visi nesusipratimai tarp motinos ir dukters. Mama skundžiasi, kad dukrelė nerimta, kad nori būti perdaug moderni, kad yra ne tokia, kokios buvo mergaitės Lietuvoje. Duktė kaltina motiną, kad ji yra atsilikusi nuo gyvenimo, kad ji nesupranta dabartinių jaunimo problemų. Kuri iš jųdviejų yra kalta? Atsakymas gal paaiškės, kai perskaitysime mergaičių laiškus ir juos trupučiuką panagrinėsime.

Nelinksmas pavasaris

Gerbiamas Tėve,

      Sunku man rašyti šitą laišką Jums, ypač kad mane gerai pažįstate. Gal, jį perskaitęs, tik pasijuoksite iš manęs, o mano gyvenime pasiliks juoda, kaip iki šiol. Tas mano gyvenimas — tikra tragedija. Esu dar tik penkiolikos metų, taigi, pačiame gyvenimo pavasaryje, bet aplinkui visur rudens nuotaika. Atrodo, kad mano gyvenimas dabar turėtų pradėti skleistis, visos viltys ir galimybės turėtų būti dar prieš akis, bet dabar... Tą jauną besiskleidžiantį pumpurą laiko suspaudusi kieta gyvenimo ranka ir neleidžia jam skleistis. Ir kas liūdniausia, kad toji ranka yra mano mamos. Aš iš prigimties esu romantikė, o mano mama realistė. Pirmiau ji mane dar suprasdavo, bet dabar jau bus koki metai, kai mudvi nesusikalbame. Ji draudžia visa tai, kas man miela, gražu, kas man patinka, kas širdį traukia.

      Gal Jums, Tėve, bus sunku suprasti ir įsivaizduoti mano padėtį, bet ji tikrai liūdna. Juk argi gali sutikti protas ir širdis? O mūsų šeimoje kaip tik taip yra. Mudvi su mama esame per daug skirtingos. Aš visa savo prigimtimi esu tik širdis, o mama — protas. Sakoma, kad vyrai nepripažįsta širdies ir vadovaujasi tik protu, bet manau, kad tai netiesa. Juk mano mama ne vyras, bet jos gyvenime turi žodį tik protas. Antra vertus, pažįstu mūsų mokyklą lankantį berniuką, kuris turi ne mažiau jautrią širdį, kaip ir aš. Jis jau dviem klasėm aukščiau už mane, bet mudu labai sutinkam. Man atrodo, kad tai vienintelis pasaulyje žmogus, kurs mane supranta. Bet kas iš to... Griežtas mamos “veto” visą tą mielą poeziją paverčia žiauria gyvenimo proza. “Tu per maža, tau per anksti, tau nereikia...” Tai mano mamos žodžiai.

      Mielas Tėve, dažnai esu girdėjusi sakant, kad širdį turi valdyti protas. Bet man atrodo, kad širdis turi būti aukščiau už protą. Širdis — tai meilės ir gyvenimo įkvėpėja, o protas — senmergių fabrikas. Gal Jums atrodys keistas ir juokingas šis mano išsireiškimas, bet man, apie tai pagalvojus, ašaros rieda. Ar mama, vadovaudamasi tik protu, ir manęs nepadarys senmerge? Jeigu man draudžiama draugauti su berniukais, tai prieš akis lieka tik du keliai: vienuolynas arba senmergystė. Štai pasirinkimas tarp dviejų! Apie vienuolyną kartais pagalvodavau, bet dabar jis manęs netraukia, nesijaučiu turinti pašaukimą. Tad kas belieka? Atsakymas aiškus.

Po apsiniaukusio rudens, po šaltos žiemos ir vėl džiaugsimės pavasario žiedais.

 

      Nežinau, Tėve, ar iš šitų kelių sakinių supratote mano sielos būklę. Gal būt, kada nors ateisiu su Jumis žodžiu pasikalbėti. Jeigu į šį mano laišką atsakysite laikraštyje, gal bus naudinga ir kitoms, nes gal ne aš viena esu tokioje liūdnoje padėtyje.

Atsakymo laukianti Dalė

Mieloji Dalyte,

      Pirmiausia dėkoju Tau už gražų, vaizdingą laišką. Gerai, kad išdrįsai ir parašei. Kas iš to, jei būtum tą liūdną “rudens” nuotaiką nešiojusis tik savo širdyje? Kai išsikalbi su kuo nors, kad ir per laišką, būna lengviau. Visuomet Tu buvai atvira mergaitė, dėl to Tave labai vertinu. Atsimenu, kaip pernai atėjusi dėstei to meto savo problemas. Sakei, kad visa jūsų klasė įsimylėjusi anglų kalbos mokytoją. Jau tada minėjai apie širdį, kuri “gali kalbėtis be žodžių”: Pasakojai, kaip visų mergaičių veidai, įėjus tam mokytojui į klasę, parausdavo. Sakei, kad užrausdavo ir jis, nujausdamas, kad turi tiek garbintojų. Tą abipusį nuraudimą Tu ir vadinai “bežodine širdžių kalba”.

      Skundeisi, kad Tau labai sunku per jo pamokas susikaupti, mintys laksto tik apie jo garbiniuotus plaukus ir tamsiais rėmais akinius... Supratau tada, kad jūsų klasė buvo įsimylėjusi ne tiek jį patį, kiek jo plaukus ir akinius. Pagalvojau, kažin kaip būtų su ta “bežodine širdžių kalba”, jeigu vieną gražų rytą jis būtų atėjęs į klasę nukirptais plaukais ir užmiršęs namie akinius...

      Prisiminiau šį faktą, perskaitęs Tavo žodžius apie tą berniuką, kurs “vienas pasaulyje Tave supranta”. Pernai kalbėjai, kad tas mokytojas yra “vienas visoj mokykloj, kurs yra toks patrauklus ir simpatiškas”. Pernai buvai juo susižavėjusi, o dabar, Maironio žodžiais sakant, “kitų dienų kita saulutė Tau sužavėjo akeles”. Bet žinok, kad tų “saulučių” dar bus daug. Tavo širdelė dar pasiblaškys, iki galutinai subręsi.

      Jeigu nepažinčiau Tavo mamos, gal tikrai pradėčiau galvoti, kad ji turi maža širdies ir jausmų. Bet ją pažįstu ir žinau, kad taip nėra. Ar neprisimeni, kad ir Tu pati pernai pasakojai, kaip Tavo mama mėgsta kartu su Tavimi tyliais vakarais vaikščioti po parką, kaip Tu ją kartais užtinki tamsiam kambary sėdinčią prie lango ir žiūrinčią į žvaigždėtą dangų. Žinok, Dalyte, kad ji yra tikrai labai jautri moteris ir Tave karštai mylinti mama. Kai ji buvo Tavo metų, gal panašiai galvojo, kaip ir Tu, gal ir ji buvo “tik širdis”. Pamatysi, Dalyte, užaugsi, subręsi, ir gal kai kam atrodys, kad ir Tu tapai “tik protas”.

      Kad Tu pirmiau su mama labai gražiai sutikai, o dabar tarp judviejų prasidėjo nesusipratimai, yra savaime suprantamas dalykas. Tavo brendimas visa tai daro! Atleisk, jeigu aš Tau pasakysiu, kad šiame gyvenimo perijode Tu nesi visiškai normali. Šitą "nenormalumą” kiekvienas pergyvena: ir berniukai ir mergaitės. Kai berniukas iš vaiko pradeda bręsti į vyrą, kartais jis atrodo labai keistas ir fiziškai ir psichiškai. Jame kažkas verda, keičiasi, kyla iki šiol nepažinti jausmai ir troškimai. Kartais jis pasiryžęs net visą pasaulį užkariauti, o kartais pasijunta toks silpnas ir nelaimingas, kad norėtų eiti ir pasiskandyti (jei vanduo nebūtų toks šaltas...). Kalbėdamas su savo amžiaus mergaite, jis atrodo didžiausias pasaulyje džentelmenas, o parėjęs namo, elgiasi su namiškiais, kaip neišauklėtas gatvės vaikas. Jis kažko nori, kažko siekia, bet ko — pats nežino.

      Panašiai yra ir su mergaite. Ji įsivaizduoja esanti viso pasaulio centras. Ji nori, kad visi apie ją šokinėtų, jos klausytų, jai tarnautų ir visus kapryzus patenkintų. Nori, kad kiekvienas ją girtų, stebėtųsi jos gabumais, žavėtųsi grožiu, vienu žodžiu — kad ją garbintų. Ir jeigu taip neįvyksta, jeigu tie jos tušti norai neįvykdomi, jeigu kas nors ją sudraudžia ar pamoko, ji pasijunta skriaudžiama, persekiojama, nesuprasta. Ji mano, kad “kieta ranka laiko suspaudusi tą jauną jos gyvenimo pumpurą ir neleidžia jam skleistis”.

      Taip yra, taip buvo ir taip bus. Čia nieko nepakeisi, nes toki yra Kūrėjo planai, taip žmogus yra sutvertas. Iš šalies atrodančios menkos ir juokingos jaunuolių “kančios”, jiems patiems yra labai rimtos ir skaudžios. Su tomis, kad ir įsivaizduotomis, sunkenybėmis grumdamasis, patirdamas nusivylimų ir nepasisekimų, jaunuolis užsigrūdina, išmoksta kentėti, pasiaukoti — pasiruošia gyvenimui. Jeigu jis to neišmoks, jeigu nesupras, kad gyvenime reikia aukų, jis vėliau suluš po to gyvenimo našta.

      Prieš savo jaunatviškus jausmus, prieš tą neramią, besiblaškančią širdį yra sunku kovoti, bet kovoti būtinai reikia. Neužmiršk, kad ne tik širdį, bet ir protą Tu turi. Jeigu kartais Tau yra sunku jį panaudoti, jei nežinai, — paklausyk mamos. Žinok, kad ji Tau tik gero nori, ji nėra Tavo priešas. Jei kartais jos sprendimai ir bus per griežti, bet, jų klausydama, nieko neprarasi. Jeigu pamatysi vieną filmą mažiau, jei šeštadienio vakarą, vietoj kur nors eiti su berniuku, pavaikščiosi po parką su mama, dėl to nebus pavojaus tapti senmerge. Juk esi dar tik penkiolikos metų, tad ar ne juokinga jau galvoti apie senmergystę? Jeigu savo jaunystę vėjais praleisi ir gyvenimui rimtai nepasiruoši, bus geriausias receptas tapti senmerge. O jeigu ir netaptum, jei ir pasiskubintum ištekėti už pirmo pasitaikiusiojo, tai laimės greičiausiai nerastum. Ją surasi tik tada, kai išmoksi į gyvenimą žiūrėti, kaip į rimtą uždavinį, kai išmoksi pasiaukoti, kai suprasi, kad negalima visuomet tik savo norais vadovautis, kad reikia kartais jų atsižadėti, norint kitam padaryti malonumą.

      Taip, mieloji Dalyte, gyvenimas yra rimtas, nors jis tebūtų matuojamas dar tik penkiolika metų. Nuo ateinančių metelių gal priklausys visa Tavo ateitis, tad išmok paklusti, išmok pasiaukoti, išmok kantriai kentėti. Tik tada Tau švies viltis, kad po apsiniaukusio rudens, po šaltos žiemos, ir vėl galėsi džiaugtis gražiais pavasario žiedais.

Pirmyn ar atgal?

      Pridėsiu ir kitos mergaitės laišką, kuri jau pergyveno brendimo problemas, bet sutiko kitas, jai atrodančias taip pat rimtas ir sunkias. Ir ji neaptenkinta savo motina. Mano, kad motina ją verčia eiti atgal, o ji juk norėtų visuomet pirmyn!

Gerbiamasis Redaktoriau,

      Dažnai savo laikraštyje Jūs rišate jaunimo problemas, todėl pasiryžau ir aš išdėstyti savąją. Gal gausiu atsakymą ir suprasiu, ar esu kalta aš, ar mano mama. Esu dvidešimt vienerių metų mergaitė. Jau keli mėnesiai draugauju su labai simpatišku amerikiečiu. Jis norėtų mane vesti, bet mama nenori apie tai nė girdėti. Sako, kad dar yra laiko, ir aš susirasiu lietuvį. Bet argi galima širdžiai diktuoti ?

      Taip pat mamai labai nepatinka, kad aš rūkau ir dažausi. Ji vis sako, kad Lietuvoj taip nebuvo. Bet juk čia ne Lietuva, reikia prisitaikyti prie esamų papročių, jeigu nenori apsijuokinti. Žinau, kad Lietuvoje kadaise kitaip buvo, bet pasaulis juk eina pirmyn, argi mes turėtume eiti atgal?

Laukiu atsakymo,

Jūsų Rita.

Mieloji Rita,

      Sutinku, kad širdžiai yra labai sunku diktuoti, bet vis dėlto galima. Pirmiausia norėčiau priminti, kad nereikia širdies dilginti kiekvienu pasitaikiusiu objektu, jei nori, kad ji būtų suvaldoma. Kartais tikrai jau būna per vėlu, kai ji nevaldoma nustelbia protą. Todėl būtų buvę naudinga prieš tuos kelis mėnesius pagalvoti ir nuspręsti, ar verta pradėti romansą su kitataučiu.

      Nei Bažnyčios nei valstybės įstatymai paprastai nedraudžia tuoktis su kitos tautybės ar kitos tikybos asmeniu, bet dar negalima sakyti, kad jau viskas būtų gera ir patartina daryti, ko nedraudžia įstatymai. Yra ir kitokių įstatymų, kurie nesurašyti jokiame kodekse, bet kurių protingas žmogus turi laikytis. Tiek tautybės tiek tikybos skirtumai paprastai įneša daug disharmonijos į šeimos gyvenimą. Tai yra visai nediskutuotinas dalykas, nors gali pasitaikyti ir išimčių.

      Ir tie asmenys, kurie jau kelios dešimtys metų stebi Amerikos lietuvių gyvenimą, sako, kad didžiausias lietuvybės kapas yra mišrios šeimos. Todėl jeigu mums rūpi lietuvybė, tu-retume stengtis, kad vedybos būtų tik tarp mūsų tautybės žmonių. Taigi, ir Tau patarčiau apsigalvoti. Tikrai dar yra laiko susirasti ir lietuvį. Bet jeigu jau būtų neįmanoma, ką padarysi. Griežtai uždrausti tekėti už svetimtaučio negalima.

      Apie lietuviškus papročius jau daug kartų esame rašę. Ką būtų galima pasakyti apie rūkymą ir dažymąsi? Esu skaitęs, kad prieš keturiasdešimt metų Niujorke buvo suareštuota moteris už tai, kad viešai gatvėje rūkė. Jeigu dabar policija laikytųsi to metodo, tai turėtų suareštuoti bent trečdalį visų Amerikos moterų. Taigi, papročiai daug ką pakeičia ir įteisina, bet nebūtų protinga kiekvieną paprotį sekti. Rūkymas kiekvienam yra kenksmingas, ypač tai tinka pasakyti moterims. Tai yra blogas paprotys ne tik sveikatos, bet ir estetikos atžvilgiu. Pamatęs rūkančią moterį, tuoj pagalvoji, kad ji yra arba tuščia, arba nervinga. Ir taip pagalvojęs, tur būt, retai apsiriksi. Todėl, jeigu gali, mesk tą paprotį.

      Natūralaus moters grožio sudarkymas dažais galėtų būti tam tikras nusikaltimas, bet kiekvienam aišku, kad moterys dažosi, norėdamos nepakankamą natūralų grožį papildyti dirbtiniu būdu. Tik, gaila, kad kartais jos apsirinka, ir ta “operacija” joms nepasiseka: norėdamos būti gražesnės, tampa juokingomis, kai per daug dažais apsiteplioja. Taigi, jei trupučiuką pasidažysi išblyškusias lūpas arba baltus antakius, ką jau būtų galima tau sakyti?... Tik neužmiršk, kad natūralus grožis visuomet patrauklesnis.

      Gyvenimas visuomet eina, tik ne visuomet pirmyn. Kartais jis ima ir pasuka atgal. Taigi, mes, norėdami visuomet eiti pirmyn, kartais jam turime ir pasipriešinti.

Juozas Vaišnys, S. J.