Gyvename mašinizmo amžiuje. Daugelis mūsų žmonių dirba fabrikuose, lydimi ir persekiojami mašinos ir darbo monotonijos. Tiek darbo psichologai tiek socijologai ir ekonomistai bando studijuoti žmogiško darbo galimybes prie mašinos, mėgina praskleisti slegiantį pramonės ateities šydą ir nori padėti darbininkui išlikti sveiku ir galvojančiu žmogumi mašinizmo akivaizdoje.

Nužmoginimo pavojus

      Žmogui, niekada arba mažai dirbusiam rankų darbą, tenka nueiti ilgą kelią, kol jo raumenų sistema sustiprėja ir prisitaiko prie neįprasto judesio reikalavimų bei vienodumo. Jaunesnis žmogus greičiau prisitaiko. Senesnio gi amžiaus žmogui neretai reikia ieškotis lengvesnio darbo. Vieni dirba prie mašinos, kiti — prie judamojo diržo. Pastarieji skundžiasi greitu darbo tempu ir veiksmo mechaniškumu. Po mėnesių ir metų žmogus tampa robotu. Jis nebeturi laiko galvoti, ir jo reakcijos tampa automatiškos. Nenuostabu, kad po kiek laiko jis pasijunta mažu fabriko rateliu, žmogumi - įrankiu, kurio inžinerijos technika dar nespėjo paversti gyva mašina. Žmogus pradeda save laikyti darbo vergu, savo raumenimis ir prakaitu kraunančiu kitiems turtą.

      Fizinį darbą dirbąs žmogus pradeda formuoti skriaudos sąmonę. Sunku pajusti savo darbo prasmę ir vertę, kai pramonės savininkai pirmiausia rūpinasi pelno maksimumu, o tik paskiau — darbo jėga ir jos žmogiškaisiais reikalavimais. Net Jungtinėse Amerikos Valstybėse visų gyventojų ketvirtadalis neturi perkamosios galios pasinaudoti standartiniu gyvenimo lygiu. Suprantama, kad tikra darbininkų dalis sudeda savo viltis ir išsigelbėjimo planus į socijalizmo ir komunizmo pažadus, kurie sakosi atnešią lygybę ir gerbūvį, išvaduosią iš kapitalo ir darbo vergijos ir padarysią juos bendro darbo ir pelno lygiateisiais dalininkais. Neperdėkime komunistinės propagandos įtakos. Pripažinkime technikos ir mašinizmo amžiaus grėsmę ir jėgą žmogų sumechaninti, pavergti, paversti jį masės beveidžiu žmogumi, nustojusiu savarankiško ir kritiško sprendimo.

Kaip išlikti žmogumi?

      Darbo žmogus turi prisitaikyti prie darbo sąlygų, bet lygiai turi stengtis pasilikti galvojančiu žmogumi, aklai nepriklausomu masės nuomonės. Lengviau prisitaikyti prie mašinos ritmo, kai žmogus gali reguliuoti jos tempą. Pastebime, kad dauguma darbininkų sugeba prisitaikyti prie judamųjų diržų ir bendrai aptarnaujamų mašinų. Problema kyla tada, kai raumenų veiklos — įsitempimo ir atsileidimo — ritmas nesutinka su darbo ar mašinos ritmu. Tokiu atveju, raumenų veiklos natūralus ritmas pagreitinamas, energija deginama didesniu greičiu, ir kraujas nespėja pašalinti angliarūgšties. Žmogus pajunta greitą nuovargį ir, vis tiek, turi derintis prie mašinos negailestingo ritmo. Statistikos rodo, kad 78% darbininkų prisitaiko prie judamojo diržo ritmo. Negalį prisitaikyti, būva žmonės dažniausiai su aukštuoju mokslu, nedirbę fizinio darbo ir silpnos sveikatos.

      Prisitaikius prie mašinos ir darbo ritmo, tenka kitas svarbus uždavinys, būtent: priversti sąmonę galvoti ne tik apie mašiną ir darbą, bet ir apie kitus dalykus, sakykime, šalia dirbančius, apie namiškius, apie laisvalaikio planus. Žmogui beveik neįmanoma netapti robotu, nuolat spoksant į tą pačią mašiną, tą patį išdirbinį, darant tuos pačius judesius ir audžiant tas pačias darbo mintis. Jei žmogus nenori tapti negalvojančiu automatu, jis turi pasisavinti tam tikrą minčių eigą, kuri esmingai netrukdo darbo, bet praplečia darbo ir aplinkos pasaulį. Kas to nepajėgia, turi ieškotis tokio darbo, kur galimas individualus tempas, laisvas darbas, kas pažangiai vedamuose fabrikuose jau tampa suprantamu dalyku.

      Dirbančiam žmogui svarbu palaikyti kūno pajėgumą, saugotis nesaikingo alkoholio ir narkotikų vartojimo, ateiti į darbą šviežiam ir gerai nusiteikusiam, rūpestingai saugojant vidujinę ramybę ir dvasios lygsvarą, laisvai ir noriai įsijungiant į darbo atmosferą. Didelės reikšmės turi gražus sugyvenimas su šalia dirbančiais ir su vadovais. Todėl mandagumas, paslaugumas, įsijautimas į kitų reikalus ir interesus yra būtini ir kasdieniai dalykai.

Naujosios technikos pagalba

      Technika išranda naujų priemonių palengvinti darbą, pvz., darbininkas gali judėti su judamuoju diržu pabaigti vieno darbo veiksmo ir — mygtuko paspaudimu — grįžti į pradinę darbo vietą. Solidariųjų Ekipų organizavimas yra naujiena, bet labai sveikintina. Gerai ir moderniai įrengtose įmonėse jau yra pakaitas, vadinamas relief-man, kurį darbininkas gali pasišaukti jam pavaduoti, o pats tuo tarpu gali “atsipūsti”. Susirgusį ar negalintį dirbti pavaduoja kitas pakaitas, vadinamas utility-man, kuris yra susipažinęs su daugeliu fabriko darbų. Yra įmonių, kur darbininkai keičia darbą kelių valandų tarpais. Daug kur įsigali įrankių diržas, vadinamas tools conveyor, kuris su apdirbtinu gaminiu atgabena ir reikiamus darbo įrankius. Deja, tiek įrankių diržas tiek kiti pagalbiniai instrumentai ir mašinos yra brangūs dalykai. Daugiau vilčių įsigalėt pramonėje turi įrankių, mašinų ir jų ritmo pritaikymas vidurkio žmogui. Tai yra didelė naujiena. Naujausiai sukonstruktuotos mašinos pasižymi patogumu ir nereikalauja nuolatinės priežiūros. Šveicarijoje M. J. Walter suprojektavo mašinas ir instrumentus vienam laikrodžių fabrikui, kurie įgalina darbininkus ir darbininkes laisvai ir netrukdomai kalbėtis, klausytis radijo pranešimų ir muzikos. Nuostabu, kad darbo našumas padidėjo.

      Darbo laikas trumpėja su technikos pažanga. Nuo 60-80 savaitės valandų jau daug kur prieita prie 40 darbo valandų. Reikia manyti, ir su pagrindu, kad ateities technika dar labiau sutrumpins darbo laiką, o darbininkas taps tik darbo planuotoju ir mašinos prižiūrėtoju. Žinoma, naujovės ir patobulinimai įsigali pamažu ir nuo darbininkų tiesioginiai nepriklauso. Bet, ieškant darbo, reikėtų dairytis pažangių fabrikų, modernių darboviečių, neužmirštant prisidėti prie unijų ir sindikatų bendrų pastangų pagerinti darbininko sąlygas ir neturtingą aplinką.

Darbo mistika

      Darbo psichologai šiuo moderniu žodžiu vadina gyvą ir aiškią darbo žmogaus sąmonę apie darbo vertę didingo tikslo akivaizdoje. Kiekvienas žmogus turi panaudoti savo talentus ir asmenybės jėgą bendruomenės naudai, šviesesnės ateities kūrimui, vargo sumažinimui. Tokios sąmonės sukūrimas ir palaikymas įprasmina ir palengvina darbą.

      Bet kūrybingos ir įkvepiančios sąmonės sukūrimas turi prasidėti antraeiliais dalykais, kurie, atrodo, maža bendro turi su darbo mistika. Daug padeda darbo eigos suvokimas, profesijonalinis mašinos pažinimas. Šie dalykai pagelbsti valdyti mašiną, pažinti ir apvaldyti medžiagą, kurią žmogui tenka apdirbti ir iš žaliavos paversti į atbaigtą produktą. Žmogus turi susipažinti ne tik su mašina, bet ir su išdirbiniu, tikslu, priemonėmis ir praktine paskirtimi, Tokiu būdu, darbo žmogus iš darbo vergo tampa darbo menininku ir profesijonalu, ir jam atsiveria kelias į kvalifikuotus darbininkus. Modernioji pramonė reikalauja daugiau specijalistų. Juo tapti gali tik tas žmogus, kuris turi tikslą, kuris daro pažangą, gilinasi, mokosi. Lietuvis yra nagingas, imlus, ir gabus iš prigimties, bet jis neturi pasiduoti per dideliam kritiškumui ir apatijai. Retas žmogus teturi vieną talentą. Retas žmogus gali pasišvęsti didžiausiojo talento realizacijai. Daugumai tenka panaudoti vieną iš savo talentų, nors ir ne labai mėgiamą.

      Darbo žmogus turėtų suprasti vertę tos gaminio dalelės, prie kurios pagaminimo jis tiesioginiai prisideda. Kokia to gaminio vieta ir vertė skyriaus ir viso fabriko produkcijos schemoje. Kam jis gaminamas? Gal tūkstančių tūkstančiai jį vartoja su džiaugsmu ir net dėkinga širdimi. Tokia mintis atskleidžia darbo ir monotoniško judesio prasmę ir vertę. Darbo žmogus turėtų supažindinti savo šeimą su savo darbu, piešdamas jį darbo menininko vaizduote ir subrendimu, o ne darbo vergo neapykanta, apkartimu ir kritiškumu.

      Aktyvus dalyvavimas fabriko ar darbovietės unijos susirinkimuose bei užsimojimuose teikia plačias galimybes susivokti darbo sąlygose, darbą formuojančiuose faktoriuose ir priežastyse, nuo kurių priklauso darbo pastovumas, atlyginimas ir pažanga. Kova už darbo žmogų, darbo palengvinimą, teisingą atlyginimą, pensijas, apdraudimą ir t.t. turėtų būti kiekvieno darbo žmogaus sveika ambicija ir nenuilstanti pastanga. Saugotis reikia ne kovingumo dvasios, bet nedorų priemonių ir neapykantos.

      Tikroji darbo mistika yra krikščioniškasis darbo supratimas. Darbas gali būti sunkus, purvinas, monotoniškas, darbas gali būti atgaila. Bet darbas nėra prakeikimas. Priešingai, jis tampa palaima, jei darbo žmogus atsimena, kad savo darbu jis prisideda prie Dievo kūrybos, prie Apvaizdos planų įgyvendinimo. Darbas yra mūsų Išganytojo pašventintas, krauju ir prakaitu pakrikštytas. Jis yra besąlyginė išganymo priemonė. Net profesijos diametralinis pakeitimas neturėtų būti laikomas tragedija, bet prisitaikymu prie Apvaizdos minčių, bandant suprasti savo dabartinę misiją šios dienos sąlygose ir aplinkoje. Kiekvienas darbas gali ugdyti charakterį, turtinti asmenybę nauju, kad ir labai kasdieniu patyrimu. Juk ir meno kūrinys didelis ne tik tada, kai jis vaizuoja gigantiškas gamtos stichijas, bet ir kasdienius gyvenimo reiškinius, duodamas jiems nekasdienę mintį ir sukrečiantį gylį. Kiekvienas darbas duoda daug progų pasiaukoti artimo ir bendruomenės naudai, disciplinuoti savo prigimtį, vystant kilniausias sielos galias altruistišku nusistatymu ir gyvosios krikščionybės kasdiene praktika.

      Krikščioniška darbo sąmonė įprasmina darbą, kurį bus nesunku paaukoti Dievui, prašant palaimos, jėgų, išminties, sujungiant jį su Dieviškuoju Nazareto Staliumi. Tada ir iš fabrikų kaminų rūkstantys dūmai neprimins pragaro, bet smilkalų debesis, kylančius prie amžinosios Trejybės sosto. Jei kapitalizmas bandė darbo jėgą nužmoginti, tai nereiškia, kad žmogus nustojo būti Dievo vaiku ir bendradarbiu.

Laisvalaikio problemos

      Po darbo kiekvienas stengiasi atsigriebti, kaip jis išmano, ir kiek leidžia jo kišenė. Vis dėlto, pirmadienio rytą daug kas grįžta į darbą pavargęs, pagiriodamas, persirūkęs, neišmiegojęs. Tada darbas tampa baudžiava. Nieko nėra nelaimingesnio, kaip pradėti pirmąją darbo savaitės dieną nusilpusiomis jėgomis, skaudančia galva ir surūgusia nuotaika. Žmogus nervingas — neįprastai jautrus. Menkiausias žodelis, gestas jį erzina. Pasitaiko nesusipratimų, už kuriuos tenka atgailoti likusią savaitės dalį, kuri, tokiu būdu, tampa ilgesnė ir sunkesnė negu paprastai.

      Kiekvienas žmogus reikalingas poilsio, bet ilsėtis tenka ir protingai, ir pagal savo kišenę, ir pagal savo jėgas. Yra nemaža žmonių, kurie bando užsimiršti. Bet toks nusistatymas problemos neišsprendžia, o tik sprendimą nukelia į nepageidaujamą rytojų. Darbo žmogui reikia susitaikinti su savo likimu. Poilsio ir laisvalaikio momentai turi jam duoti progos grįžti prie darbo atsigavusiu ir gerai nusiteikusiu. Todėl negalima pagirti per dažnų išgertuvių, ilgų valandų prirūkytuose kambariuose. Ir darbo žmogus turi rasti priemonių ir interesų, kurie laisvalaikį padaro tuo, kuo jis turi būti: malonus, naudingas ir kultūringas perijodas, jungiąs darbą ir poilsį, padedąs žmogui likti žmogumi, gimdąs norą tapti geresniu asmeniu ir naudingesne darbo jėga Apvaizdos planuose.

Petras Daugintis, S. J.