Mes prisiartiname prie žodžio “krikščionybė”, žodžio didelio, svaraus ir fatališkai svarbaus. Visų pirma atsiminkime, kad krikščionybė yra apreikštoji religija. Vadinasi, apreikštasis tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Ateina ji per Kristų iš Žydų. Pirmieji jos nariai buvo ir žydai ir pagonys. Ji gimsta per Kristų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų, kad, mirusi senajam įstatymui, gyventų gyvajam Dievui, kuris yra visų ir niekieno. Jeruzalės Šventykla, nekaltam kraujui liejantis nuo medžio kryžiaus, turi žūti, kad ant jos pamatų iškiltų mistinė Viešpaties kūno Šventovė, apimanti visus. Išganymas dabar jau nebe Mozės Įstatyme, bet per Viešpatį Kristų, kuris buvo prikryžiuotas iškreipto Mozės Įstatymo vardu. Dangaus Karalystė dabar jau visas pasaulis, nes kiekviena siela atpirkta Mesijo krauju. Raidė turi prasmę tik Dvasios rankose, nes naujasis įstatymas yra įrašomas į pašauktųjų širdis paties Dievo. Ir niekas negali ateiti pas Sūnų, jei Tėvas jo nepakviečia. Šventoji Dvasia kuria sieloje naują gyvenimą tikėjimo ir meilės vardu ir galia.

      Krikščionybė nėra išorinių formų ir bedvasių formulių rinkinys, bet viso žmogaus perėmimas ir persunkimas malone, kuri atneša į žmogaus sielą ir palaiko Meilės Dievo gyvenimą. Kadangi žmogaus asmens buities ir veikimo laukas apima tiek medžiagos tiek dvasios sritis, tai dvasiškojo elemento funkcija yra medžiaginio elemento sudvasinimas ir pašventinimas. Raidė Naujame Įstatyme turi vietą ir prasmę, kai Dvasia jai teikia gyvybę. Naujojo Įstatymo širdis yra nukryžiuotas Kristus ir gyvasis tikėjimas į Jį, gaunamas iš Tėvo per Sūnų, nes tik šis tikėjimas įjungia mus į Kristų. Meilė yra įstatymo pilnybė, ir mus išgano tikėjimas, kuris veikia su meile ir iš meilės.

      Įstatymo pilnybė gimdo laisvę toje širdyje, kurioje gyvena Kristus. Kur Kristus gyvena, ten nebėra žemę slegiančių debesuotų horizontų, o tik neribota ir dieviška galia, kuri silpną ir lūžtantį žmogų stiprina amžinybės tikrove. Kristus žmogaus širdyje yra meilės įsikūnijimas, nes tik per meilę ir meilėje žmogus tobulai susijungia su Dievu. Todėl meilė yra tobulybės ryšys ir gyvasis laisvės branduolys.

      Įstatymas yra kelrodis, sargas, mokytojas ir angelas. Jis gali būti ir budelis, jei žmogus laisvai atsisako tikėti, kad Dievas yra meilė, ir kad įstatymo galia yra Dievo šešėlis. Įstatymo vardu kūnas turi pasiduoti dvasios nepailstamam veržlumui į meilės laisvę. Visi mes esame nusidėjėliai, kol neišsiperkame tikinčia meile, kaip Magdalena. Įstatymas yra šventas. Jis teisingas, nenugąsdinamas ir nepaperkamas. Jis meta mirties kalaviją ant piktai ir išdidžiai užsispyrusių galvų. Bet kilni ir tikinti širdis gaus teisybės ir meilės užmokestį, nors jos protas ir tamsus, kaip aklos akys.

      Puolęs žmogus — per Kristų — atgimsta į Rojaus Žmogaus grožio ir didybės paveikslą. Puolęs žmogus iškeliamas į naują aukštį. Jam tenka eiti į Dievą nauju ir neįprastu keliu, kurį lydi naujų ir perkainotų vertybių kelrodžiai. Aštuoni palaiminimai atidaro vartus į naują karalystę, kurios amžinasis karalius yra Kristus. Jis yra viskas dangui, žemei ir pragarui. Jei Jo ranka pasitraukia, visa grįžta į dulkes, o dulkės — į nieką. Visos rasės suliejamos į didžiąją brolybę, kuri, Mokytojo mokoma, atsuka aklai jėgai antrąjį žandą ir nedvejodama miršta už teisybę.

      Krikščionybė yra Kristus. Nei daugiau nei mažiau. Ir kaip Kristus negali būti nei sužalotas nei padalintas, bet visuomet tobulas, pilnas, taip ir krikščionybė tik tada yra gyva, ir gaivalinga, ir kūrybinga, ir nesenkanti, ir išgananti, ir išperkanti, ir amžina, kai ji yra laisva ir netrukdoma gyventi, mylėti, kurti ir tobulėti Kristuje. Krikščionybė yra Kristus, kuriame atsiveria Triasmenio Dievo paslaptis, į Kurį suteka visų žmonių likimo upės. Jis yra gyvasis ir amžinasis Žodis, kuris duoda gyvenimą, nenuperkamą nei pinigais, nei kančia, nei charakterio ar talento genijumi, bet įgyjama ir gyvenama tikinčia ir mylinčia širdimi.

      Krikščionybės pagrindinis bruožas yra meilė, kuri nedvejodama ir be kompromisų žmogų veda į idealo viršūnę, kuri gimdo dvasios genijus ir meilės herojus.

      Kristus gyvena savuosiuose amžinu gyvenimu, kuris nenutrūksta mistinio kūno masėje, nors jis gali nutrūkti puolusiame individe. Jo mistinis Kūnas apima visus, kurie pakriktštyti vandenimi, tikėjimo ugnimi ir kryžiaus krauju. Kai keletas susirenka Kristaus vardu, — Jis jų tarpe. Kai jie valgo Jo Kūną, duodamą jiems iš meilės, jie gauna amžiną garantiją laimingam nemirtingumui. Šituo momentu — kai jie valgo Dievo Avinėlį, kuris yra jų ir pasaulio amžinoji Auka — kai meilės dvasia juos atitraukia nuo žemės ir medžiagos ir sužieduoja su dangumi, — jie sudaro Kristaus Bažnyčią, nes Kristaus Bažnyčia yra Kristus savųjų tarpe per amžius. Štai kodėl Kristaus, gyvosios ir amžinosios Aukos, buvimas ant altoriaus yra Bažnyčios esmingasis turinys ir išrinkimo ženklas. Atimkite Kristaus autoritetą iš Bažnyčios, ir ji taps viena iš tų sektų, kurios pasirenka žmogaus žodį ir nuomonę ir iškelia juos aukščiau Kristaus. Štai kodėl Kristus ant altoriaus ir tarp savųjų yra Bažnyčia, kuriai priklausyti arba nepriklausyti yra gyventi arba mirti amžinai.

      Krikščionybė yra Kristaus Kūnas daugelyje, kurie jungiasi Dievo meilėje ir iš meilės. Taip šeimos pagrindas yra Kristus. Jei Kristų atimsite iš šeimos, turėsite virtinę skyrybų. Taip visuomenės gyvenimo ir socijalinio veiklumo bazė yra Kristus, Kurį pašalinus iš visuomenės gyvenimo, tenka susitikti akis į akį su egoizmo kultu, ginamu ir palaikomu prievartos ir kumščio jėgos.

      Kristus yra ne tik tiesa, išreiškianti pasaulio ir žmogaus tikslus ir paskirtį, bet ir tiesos neklaidingas šaltinis. Jis yra tiesa, jos norma ir amžinumas. Kristus yra tarp savųjų iš meilės, bet tiesos vardu. Tiesa turi būti išsaugota pilna ir be priemaišų ne tik apie Kristų, bet ir apie žmogų. Jos saugojimas atiduotas į Bažnyčios rankas. Štai kodėl Bažnyčios aukščiausias autoritetas, liečiąs Kristaus tiesą, turi būti neklaidingas tiesos esmėje. Štai kodėl Bažnyčia gynė Kristaus tiesą visų amžių bėgyje, nebodama kalavijo, kartuvių ir viešosios nuomonės, nepasiduodama eretikų užgaidoms ir schizmų grasinimams, kurie pradėjo piaustyti jos kūną puikybės ir užsispyrimo peiliais. Koks mums būtų likęs Kristus ir Jo tiesa, jei Bažnyčia būtų nuėjusi manichejizmo, gnosticizmo, monofi-zitizmo, jansenizmo, puritanizmo ir kitų izmų keliais. Mus ir šiandien persekiotų Evangelijos žodžiai: “Jei kas sakytų, štai čia Kristus; ne, štai ten Kristus, — netikėkite.” Kristus yra vienas. Viena yra krikščionybė. Viena pilnutinė tiesa apie Kristų, kurios visumą galima rasti tik ten, kur Kristus visas, tobulas ir nesužalotas. Mums čia prisimena Kristaus drabužių dalinimas po kryžiumi. Kareiviai tik dėl jupos metė burtus, nes ji buvo nesusiūta, bet ištisai numegzta, ir jie nenorėjo jos piaustyti, nes supiaustyta ji būtų iširusi. Jos vertė buvo pilname ištisume. Amžių bėgyje daug kas dalinosi Kristaus tiesą, kaip kareiviai Kristaus drabužius.

      Mums svarbu, kam teko Kristaus jupa, kuri buvo ištisai numegzta.

      Krikščionybė, kaip Bažnyčia, yra žmonių organizacija, o žmonės — visuose sluoksniuose ir padėtyse — lieka žmonėmis, pririštais prie žmogiškosios prigimties, kuri yra ribota, savanaudiška, kontingentinė ir klaidinga. Net malonė žmogaus prigimties nepakeičia, tik ją sukilnina. Net dieviškoji tiesa žmogaus nepadaro angelu. Žmogus lieka žmogumi Bažnyčioje. Jis liks žmogumi ir danguje, tik jo žmogiškumas nebeturės medžiagai įgimto ribotumo ir silpnybės. Nors Šventoji Dvasia lydi Bažnyčią; nors dieviškoji tiesa laikoma popiežiaus neklaidingumo dovanoje, nors Kristus gyvena Bažnyčioje rinktiniu ir pastoviu būdu, nors Bažnyčia stovi ant Uolos, kurios ir pragaro vartai nenugalės, bet jos kelias vingiuoja per Ašarų Pakalnę, ir jos nariai yra individualūs žmonės, pažymėti reliatyvumo ir kontingencijos ženklu. Jie tokie lieka net dėvėdami popiežiaus tijarą, kardinolo purpurą ir vyskupo mitrą. Jie tokie lieka net sakramentų pašventinančioje įtakoje. Jiems visiems ir visados tinka Kristaus žodžiai: “Be manęs jūs nieko negalite !” Tik vienam Petrui ir jo įpėdiniams duotas specijalus pažadas ir privilegija: “Aš meldžiuosi už tave, kad tu neustotumei tikėjimo; todėl... stiprink savo brolius.” Visiems kitiems tenka silpnybės ir abejonių našta, puolimų kelias, kantrybę žudąs trapumas ir netikrumas. Beveik kiekvienam reikia išgyventi tamsią sielos naktį ir nenustoti vilties.

      Bažnyčioje, kaip žmonių organizacijoje, yra daug silpnybių, nemaža siaurumo, fariziejiškumo, skrupulingumo, savanaudiškumo, žmonių baimės, tuštybės ir garbės ieškojimo. Bet visa šita išeina iš individualių organizmo ląstelių, kurios, jei laiku neizoliuojamos arba nepastebimos, užkrečia didesnį ar mažesnį organizmo plotą. Iš kitos pusės, Bažnyčios narių silpnybės negalima primesti Bažnyčiai, kaipo tokiai, jei jos mokslas skelbia tiesą. Nors Bažnyčia, kaip organizacija, yra — iki tam tikro laipsnio — atsakinga už savo narių religinį elgesį, vis dėlto, jai negalima taikyti bausmės, kurią užsitarnavo jos nariai. Galiausiai, ji neturi ir priemonių, išskyrus ekskomuniką, kuriomis galėtų sudrausti ar paveikti nepavyzdingą ar nusikaltusį narį. Juk net ekskomunika retai žmogų pataiso. Ji greičiau yra įspėjimas kitiems, kad jie laiku susiprastų ir nustotų žaidę su ugnimi.

*    *    *

      Krikščionybės ir Bažnyčios širdis buvo ir pasilieka Kristaus amžina Auka — šventoji Kryžiaus Auka — kuri vieną kartą pradėta, nesiliauja ir negali liautis per amžius iki paskutinės dienos. Kur Kristaus auka neaukojama, ten tikintieji išplėšia širdį iš krikščionybės krūtinės. Susėdę nevieningu ratu apie krikščionybės mirusį kūną, jie veltui laukia kūno atgyjant. Žmogus neturi gyvybės galios, kol jis negrįžta prie Kryžiaus Aukos ir pasiduoda jos nuodėmes atleidžiančiai jėgai ir pašventinančiai malonei. Todėl Kristus, duodamas saviesiems savo Kūną ir Kraują, meldė: “Imkite, valgykite ir gerkite... ir tai darykite man atminti.” Man, mirštančiam ant kryžiaus už jūsų ir pasaulio nuodėmes.

      Žmogus yra tik tiek krikščionis, kiek jis supranta Kristaus amžinos aukos turinį, prasmę, jėgą ir palaimą, kiek jis susijungia su Dievo Avinėlio auka, kiek jis dalyvauja Kristaus gyvenime ir atpirkime. Krikščionybė yra amžina Kristaus auka. Ji kartojasi nesiliaujančiu reguliarumu Kristaus mistiniame kūne, kurį mes vadiname Bažnyčia. Krikščionybė yra Dievo ir žmogaus intymiųjų santykių istorija. Krikščionybė yra Dievo įstatymas, duodąs žmogaus gyvenimui neklaidingą ir išganančią kryptį. Krikščionybė yra Dievo malonė, stiprinanti žmogaus prigimties silpnybę. Krikščionybė yra amžina Kristaus meilė žmogui, ir amžina žmogaus meilė Kristui. Meilė, gimdanti didvyrius ir šventuosius, žemę paverčianti rojumi, o rojų — dangumi. Tokia meilė gali būti tik ten, kur Kristus gyvas. O kur Kristus gyvas, pilnas, tobulas ir amžinas, ten Krikščionybė, ten tikroji Bažnyčia.

Bruno Markaitis, S. J.