Šių metų lapkričio mėn. 11 dieną suėjo lygiai 60 metų nuo Kražių skerdynių, kur lietuviai parodė didelį heroizmą, gindami savo bažnyčią ir savo tikėjimą. Čikagoje teko sutikti moteriškę, kuri būdama 12 metų mergaitė, savo akimis matė tą įvykį. Čia paduodame jos atpasakojimą.

Redakcija

      Atsimenu, kad Kražių bažnyčia buvo labai graži ir puošni. Prie jos stovėjo seselių benediktinių vienuolynas, kur mano sesutė Juozapa tarnavo už virėją. Kartą ji parėjusi pasakė, jog seselės gavę žinią, kad valdžia jas norinti iškelti į Kauną. Ta žinia seseles labai sujaudino, nes jos numanė, kad jeigu Kražiuose jų nebus, tai nebus nė bažnyčios. Seselės prašė valdžios, kad jas paliktų čia baigti savo amžių, bet prašymai nieko nepadėjo, ir jos visos buvo išvežtos į Kauną. Žmonės pradėjo kalbėti, kad rusai atims ir  bažnyčią.

      Spalių mėn. pradžioje pasklido žinia, kad naktį išneš iš bažnyčios Švenčiausiąjį Sakramentą. Tada keli vyrai ir moterys susirinko į bažnyčią ir pasiliko per naktį melstis. Nakties metu jie truputį užsnūdo, todėl nepastebėjo, kaip kunigas atėjo ir paėmė iš altoriaus Švenč. sakramentą. Nešdamas jį per bažnyčią, tarė: “Klaupkitės, nešu Švenčiausiąjį!” Tada žmonės iš visų bažnyčios kampų subėgo prie kunigo ir liepė nešti Švenčiausiąjį atgal. Kunigas atsakė negalįs to daryti, nes jis gavęs įsakymą išnešti. Tada kažkoks vyras paėmė iš kunigo Švenčiausiąjį ir nunešė atgal į altorių.

      Nuo tos dienos žmonės neišėjo iš bažnyčios: dieną ir naktį ten giedojo ir meldėsi. Kiti jiems atnešdavo valgyti. O kai pajusdavo, kad atvažiavo gubernatorius, tai keturi vyrai, apsivilkę kamžomis, stovėdavo prie durų; du iš jų laikydavo rankose karaliaus paveikslą, o kiti du kryžių. Kai gubernatorius su palydovais ateidavo prie bažnyčios durų, tai vyrai sakydavo: “Jei tau karaliaus yra įsakyta atimti bažnyčią, tai sudraskyk karaliaus paveikslą ir sulaužyk kryžių, tada mes eisim šalin, o kitaip neįleisime į bažnyčią. Tokiais atvejais gubernatorius trupučiuką pastovėdavo ir nueidavo. Taip tęsėsi per visą mėnesį, žmonės bažnyčioje budėjo dieną ir naktį.

      Lapkričio mėn. 10 d. pasklido žinia, kad ateinančią naktį atims bažnyčią. Tą dieną privažiavo pilnas miestelis žmonių ir laukė, kas atsitiks. Vyrai su kamžomis stovėjo prie durų. Bažnyčia buvo pilna besimeldžiančių ir begiedančių žmonių. Apie trečią valandą nakties atvažiavo gubernatorius ir atjojo žandarai su urėdninkais, viso apie 60 vyrų. Gubernatorius, priėjęs prie bažnyčios durų, sudraskė  karaliaus fotografiją ir sulaužė kryžių. Tada žandarai raiti puolė į šventorių ir į bažnyčią. Kiti sustojo prie tako iš abiejų pusių, mušdami žmones, vejamus žandarų iš bažnyčios. Kai visus žmones išvarė iš bažnyčios, suėjo į ją viršininkai ir kunigai ir užsidarė duris. Žandarai budėjo lauke. Tuoj pasirodė žmonės, apsiginklavę spragilais, kuolais ir akmenimis. Jie užpuolė žandarus, kurie, pamatę pavojų, pabėgo. Žmonės įsilaužė į bažnyčią. Bažnyčioje esantieji viršininkai išsislapstė, kur kam pakliuvo, o gubernatorius su visu savo štabu įlipo į bokštą prie pat varpų. Įkandin juos nusivijo vyrai ir reikalavo, kad gubernatorius pasirašytų, jog bažnyčios neatims, kitaip — jį mesią žemyn iš bokšto. Nusigandęs gubernatorius pradėjo aiškintis, kad jis teturįs tik pieštuką, toks parašas negaliosiąs, reikia surasti rašalo. Jis tokiu būdu norėjo tik laimėti laiko, nes žinojo, kad yra duota telegrama į Varnius, kviečiant atvykti į pagalbą kazokus.

      Mudvi su sesute, sužinoję, kas Kražiuose dedasi, apsirengėm ir nutarėm eiti pasižiūrėti. Brolis, tą naktį parvažiavęs iš Varnių, draudė, nes sakė matęs Varniuose jau pabalnotus kazokų arklius; jie tuoj Kražiuose pribusią. Bet mama leido mums eiti, manydama, kad tik dideli gali nukentėti, bet vaikų jie neliesią. Atėję prie bažnyčios vartų, pamatėme būrį žmonių, apsiginklavusių kuolais ir spragilais. Žandarai stovėjo toliau, išsirikiavę po keturis eilėje. Eidamas pro mus kažkoks jaunas vyras rusiškai pasakė, kad tuoj pasirodys kazokai. Vos tik jis ištarė tuos žodžius, ir kazokai lyg iš žemės išdygo. Prieš mūsų akis atsivėrė baisus vaizdas: kazokai puolė žmones, mušdami durtuvais ir bizūnais. Kilo baisus šauksmas, klyksmas, vaitojimai. Gatvėse gulėjo kraujuose paplūdę žmonės.

      Staiga ir prie mudviejų prilėkė kazokai. Vienas kirto durtuvu mano sesutei į pečius, ir ji pargriuvo. Man pasisekė pasprukti, nežinau, kaip arkliai manęs nesumindžiojo.

      Tuo tarpu atsirado kazokų kapitonas ir ėmė šaukti: “Pardon, pardon, negalima taip žmonių mušti!” Tada visi kazokai nušoko nuo arklių, pririšo juos prie tvorų ir pradėjo nešti sužeistuosius į daržą. Suguldė ten juos eilėmis ant žemės, ir iš Kelmės atvykę keli daktarai pradėjo sužeistuosius raišioti, siūti žaizdas, tvarstyti. Atėjau ir aš pažiūrėti, ar ten nebus ir mano sesutės, bet neradau. Visą miestą apstatė raiteliais, kad niekas nepabėgtų. Ką tik pagavo, visus areštavo ir nusivedę plakė bizūnais.

      Vieną plakamą senuką gubernatorius paklausė, ar jau gana. Tas atsakė: “Gali dar plakti!” Supykęs gubernatorius liepė dar smarkiau jį plakti. Senukas gulėjo visas paplūdęs kraujuose, o gubernatorius pasakė: “Ryk dabar savo kraują kaip šuo!” Senukas ten ir numirė.

      Atėjęs kazokų kapitonas neleido daugiau žmonių plakti, bet visus suareštavo ir nugabeno į kalėjimą. Kai kurie stengėsi išsigelbėti, plaukdami per Kražantės upę. Kitus patys žandarai į upę stūmė ir durtuvais murkdė, kad prigertų. Kai kuriems - pasisekė perplaukti ir išsigelbėti, bet daugelis prigėrė. Kazokai parodė žmonėms daugiau gailestingumo, bet žandarai buvo labai įnirtę ir žiaurūs.

      Nesuradusi sesutės, ėjau namo. Aš buvau dar tik dvylikos metų, todėl kelio man niekas nepastojo ir leido išeiti iš miestelio. Parėjus namo, radau daug susirinkusių motinų, verkiančių savo negrįžusių sūnų ir dukterų. Koks buvo mūsų džiaugsmas, kai už kelių valandų parėjo sesutė, nors ji buvo vos gyva. Visa sumušta, žaizduota, sutinusi. Bet, dėkui Dievui, paskui visiškai sugijo ir jokių ženklų nepasiliko.

      Paskui pradėjo po namus daryti kratas. Areštuodavo kiekvieną sužeistąjį, nors jis būtų ir kitur susižeidęs. Jie manydavo, kad tai esą to sukilimo dalyviai. Kazokai dar daugiau kaip savaitę laiko bastėsi po apylinkę ir darė, ką tik norėjo: vogė, plėšė, ir niekas jų už tai nebaudė.

      Suareštuotieji žmonės po kelių dienų buvo išvaryti į Kelmę, paskui į Šiaulius, į Kauną ir pagaliau į Vilnių. Visur turėjo eiti pėsti. Maždaug po metų buvo Vilniuje jų teismas.

      Ten buvo ir mano brolis. Jis pasakojo, kad žmones kaltino, jog jie šaudę, nes kai kurių kūnuose rasta kulkų. Patikrinus kulkas, pamatyta, jog jos buvusios iš uredninkų ir žandarų revolverių. Žmonės buvo išteisinti, tik keturi buvo nuteisti kalėti, bet paskui ir juos paleido.

      Kai pasibaigė teismas, ir iš salės išėjo kaltinamieji, ten buvo susirinkusi žmonių minia, kuri šaukė: “Kražių kankiniai, Kražių kankiniai !” Juos žmonės bučiavo, sveikino, sutiko su dovanomis. Šitas įvykis nuskambėjo po visą pasaulį, liudydamas apie lietuvių prisirišimą prie savo tikėjimo.

Barbora Norbutienė