Vartau iliustruotus žurnalus. Krinta į akis kosmetikos reklama: du standartizuoti gražuolių veidai, o pačioje klausimas: “Ar jūs galite atskirti, kuri motina ir kuri duktė?” Atskirti iš tikro sunku. “Ir jūs atrodysite tokia pat jauna ir graži, jei vartosite muilą LUX.” Kiekviename šių žurnalų yra “moterų skyrelis”, kur svarstomi įvairūs madų ir kosmetikos klausimai. Diplomuotos grožio specialistės, pasenusios filmų žvaigždės, šokėjos ir žurnalistės duoda visokius, dažnai prieštaraujančius pamokymus, kaip įsigyti ir apsaugoti “amžiną jaunystę”. Visoms moterims patariama įsidėmėti žodžiai: “to make the most of your face”, t. y. kuo daugiausia išspausti iš savo veido. Ir reikia stebėtis, kaip savaime suprantama ir neginčytina atrodo šioms grožio specialistėms, kad tinkamas ir patraukiantis yra tik “gražus veidas”, t. y. gražus filmų artisčių modelių ir “pin up girls” prasme.

      Šis grožis suimamas į nedaugelį klišių: minkšta oda, šviežia veido spalva, spindinčiai balti dantys ir nustatytiems centimetrams atitinkanti figūra. Tai pasiekti gali beveik kiekviena moteris, jei tik turi užtektinai laiko, kantrybės ir pinigų.

      Bet ar tai grožis? Vienas pagrindinių grožio reikalavimų yra harmonija tarp formos ir turinio, tarp medžiagos ir tikslo. Mes nevertiname ir nelaikome marmuru tos medinės sienos, kuri yra tik taip išdažyta, kad atrodytų lyg marmuras; suprantame, kiek vertas yra popierinis lagaminas, kurs taip pagamintas, kad iš viršaus atrodo lyg odinis. Tiek vertas ir tos motinos grožis, kuri “nesiskiria nuo dukters”.

      Idealiai minkšta ir švelni oda pritinka jaunai mergaitei jos gyvenimo pavasarį, kai jos dar nėra palietusi grubi gyvenimo ranka, bet nejauku žiūrėti į senesnės moters rūpestingai “pagražintą” veidą, kur kosmetinės priemonės ir chirurgo peilis ištrynė visus pergyvenimo pėdsakus: gerumo ir sielos džiaugsmo atspindį, kančios ir išsižadėjimo raukšles, dvasios turtingumo ir brandumo antspaudą. Tada nejučiomis savęs klausi: ar ši moteris nėra mylėjusi ir kentėjusi, gimdžiusi vaikus ir verkusi prie artimųjų kapo? Ar ji niekad nieko nėra jautusi, galvojusi, išgyvenusi? Ir minkštasis, švelnusis veidas atsako: “Ne!” Jame neišskaitysi daugiau nieko, kaip tik nervingą kovą dėl praeinančios jaunystės ir pastebėsi grožio specialistės apsukrumo pėdsakus. Gal būt, Marlene Dietrich, “amžinai jaunos bobutės” laiko nepaliestas veidas iš tikro yra kosmetikos ir chirurgijos stebuklas, bet man jis kelia tik pasišlykštėjimą. Jis primena fabrike padarytą lėlę, o ne gyvą žmogų.

      Ar šis “konservuotas” filmų žvaigždžių grožis, kuris įkyriai rėžia akį iš margųjų magazinų viršelių, nėra mūsų laikų nužmogėjimo ir besieliškumo geriausias ženklas? Iš šių taip vienodai ir tuščiai besišypsančių veidų rūpestingai pašalinta viskas, kas turi kokį nors ryšį su siela. Juk sielos pergyvenimai atsispindi veido išraiškoje.

      Ekrano “menas” ne tik mums yra davęs šio standartizuoto grožio pavyzdžius ir idealus, bet susiaurinęs žmogaus sielos pergyvenimų skalę iki šabloniškai skurdaus minimumo. Pamažu prie jo priprantame ir nepastebime, kaip jis yra iškreipęs tikrovę. Net ir gražiausia moteris neįstengia verkti be nosies šnypštimo, paraudonavusių akių ir patinusių blakstienų. Bet pažiūrėkime, kaip verkia filmų artistės: jų glicerininės ašaros kaip “perlai” gražiai krinta nuo 10 cm. ilgio blakstienų, bet gražiai dekoruotame veide nejuda nė vienas raumuo. Todėl kaip netikra atrodo jų kančia! Net garsioji Ingrid Bergman, vaizduodama šv. Joaną d’Arc ant laužo, neišdrįsta net suraukti veido, kad nenukentėtų grimas.

      Didžios ir garsios pasaulio artistės retai yra buvusios “gražios” šia fizine prasme. Žmogaus sielos pergyvenimų gelmės, kurios atsispindėjo jų išraiškai imliuose veiduose, savaime suprantama, paliko ir juose savo neištrinamus pėdsakus. Ir vis dėlto mums niekada nenusibosta žvelgti į juos, tarsi į didelius meno kūrinius. Pavyzdžiui, palyginkite Anna Magnani suvytusį ir nuvargusį veidą su minkštai švelniu Ritos Hayworth veideliu, kuri neišdrįsta nė prasijuokti, kad nesuardytų rūpestingai išmasažuotų bruožų, ir jums bus aišku, koks begalinis skirtumas yra tarp turtingą vidujinį dvasios gyvenimą išreiškiančio veido ir tarp dekoruotos kaukės.

      Kad gilus vidujinis gyvenimas padaro gražius net ir netaisyklingus veido bruožus, tuo įsitikinau, dar mokiniu būdamas. Mūsų gimnazijoje buvo vienas tikrai negražaus veido mokytojas. Bet kaip jo veidas pasikeisdavo, kai jis mums pasakodavo apie tai, kas jį vidujiniai jaudino ir ėjo iš širdies. Tokiais atvejais jis tapdavo gražus, toks gražus, kad mes buvome sužavėti ir nedrįsdavome nė pajudėti, kad nesuardytume šio mums nesuvokiamo grožio.

      Bet kodėl moteris tuose dalykuose, kurie liečia jos išorę, dažnai beveik pameta protą ir taip nekritiškai pasiduoda reklamai ir madai? Būkime atviri: dėl milžiniško, nenugalimo noro patikti, ypač jam, žinomam ar nežinomam, gal būt, net tam, kurio dar nėra, bet kuris gyvena tik svajonėse ir ilgesy. Bet ar ir čia moterys neklysta? Tik menkaverčių romanų ir banalių filmų didvyrės yra “gražuolės”. Daugiausia mylimos ir gerbiamos moterys paprastai nebuvo nei labai jaunos, nei labai gražios. Bet jos buvo asmenybės. Čia ir buvo jų pasisekimo paslaptis. Žinoma, tikrasis, dvasingasis moters grožis, kuris spindi net iš jos raukšlių ir žilų plaukų, nėra įgyjamas taip lengvai, kaip pagal visus kosmetikos dėsnius “pagražintoji kaukė”. Apie tą grožį galima sakyti, kad jis yra amžinas, tuo tarpu net ir gražiausia “lėlė” pasiekia ribą, kur nepadeda jokie kremai, veido vandenys ir masažai, kur bejėgis tampa ir chirurgo peilis. Kaip pasigailėjimo verta atrodo tokia griūvanti “gražuolė!”

      Tikra moteris negali pernešti, kad tie, kurie ją myli, nemyli jos visos, jos galingojo aš, o tik kokią nors jos dalį. Bet nužmogėjusi moteris džiaugiasi, kad jai pavyksta ką nors sužavėti tik savo dekoruota išore. Ar tokia “pergalė” tikrai gali suteikti laimę? Ar ji nėra tik pasigailėjimo verta? Ar ji neapgaudinėja savęs?

Mūsų lietuvaitės pasižymi geru skoniu. Jos turi gerą akį ir subtilų jausmą atskirti grožį nuo karikatūros, skoningus dalykus nuo neskoningų. Nuostabų grožio pajautimą išduoda mūsų tautiniai rūbai, rankdarbiai, o mūsų dainos tiesiog subtilaus grožio persunktos. Neleiskime svetimų tautų šiukšlėms sudrumsti šių mūsų tyrumo ir grožio šaltinių.

      Mes dažnai, net per dažnai, kartojame žodį “lietuviškasis kuklumas”, bet čia jis iš tikro būtų savo vietoje. Nors, brangindamos lietuviškąjį kuklumą, nesistenkime įsigyti neskoningai dekoruotą banalę kaukę, bet branginkime savo lietuviškąjį veidą.

A. Leitiškis