Jau nekartą skaitytojai yra prašę parašyti “Laiškuose Lietuviams” apie kitas tikybas, apie įvairias protestantų sektas, nes gyvenant ir dažnai susitinkant su kitų tikybų žmonėmis, savaime užsimezga kalba ir apie religinius klausimus, bet nepažįstant tų tikybų ir jų mokslo, yra sunku diskutuoti. Apie tautines katalikų bažnyčias ir apie senuosius katalikus jau esame rašę praėjusiuose numeriuose. Gerb. T. J. Venckus, S. J., kurs netrukus žada išvažiuoti į Pietų Ameriką, paruošė visą seriją straipsnių šiais klausimais. Pirmiausia supažindinsime skaitytojus su pravoslavais, kitaip dar vadinamais stačiatikiais arba ortodoksais, o paskui rašysime apie svarbiausias protestantų sektas, labiau paplitusias Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Redakcija

     Marija, pasirodžiusi Fatimoje, kelis kartus paminėjo Rusijos atsivertimą arba Rusų Bažnyčios susivienijimą su Romos Bažnyčia. Kadangi šių dviejų bažnyčių susivienijimas buvo daug kartų mėgintas, bet laukiamų pasekmių niekad nedavė, tai tas Marijos pažadėjimas yra nepaprastai reikšmingas, ypatingai dabar, kai bolševizmas atrodo toks stiprus, kurs ne tik jokio suartėjimo su katalikais nenori, bet kiekvieną krikščionišką konfesiją rauja su šaknimis ne tik iš rusų tautos, bet ir iš kitų į jų vergiją patekusių tautų. Toji geležinė siena atrodo tokia aukšta ir stora, kad ne tik misijonieriai, bet net nė krikščioniškos idėjos negali pro ją prasiskverbti. Šiuo metu visai negalima įsivaizduoti, kaip tas susijungimas galėtų įvykti, bet jeigu Dievo Motina pažadėjo, tai mums nevertėtų abejoti, nors tas pažadėjimas yra sujungtas su sąlyga: jei žmonės liausis įžeidinėti jos dieviškąjį Sūnų.

     Mes katalikai tikime, kad Romos Popiežius yra šv. Petro įpėdinis, t. y. kad jis turi visas teises ir privilegijas, kurias Kristus davė šv. Petrui. Kristus padarė tik šv. Petrą, o ne kitus apaštalus, ta uola, ant kurios Jis sakė pastatysiąs savo Bažnyčią (Mat.16, 18), todėl pripažinti šv. Petrą ir kiekvieną jo įpėdinį Bažnyčios galva yra visų pareiga.

     Rusija krikščionybę gavo iš Bizantijos, kuri tada dar buvo vienybėje su Roma. Vėliau Bizantija nuo Romos atskilo, bet tai dar nereiškė, kad tuo pačiu turėjo atskilti ir Rusija.

     Bizantijos atskilimas nuo Romos, įvykęs 1054 m., liepos 16 d., yra vadinamas Didžiąja Rytų Schizma. Įdomus sutapimas, kad tą pačią mėnesio dieną (liepos 16) 1918 m. Eka-terinburge (dabar Svierdlovsk) nuo bolševikų žuvo Rusų Bažnyčios Galva ir visos Rusijos Imperatorius Ni-kalojus II.

Skilimo priežastys

     Daugelis stebisi ir nesupranta, kas privertė Rytų Bažnyčią atsiskirti nuo Vakarų ir kas kliudė vėliau joms vėl susijungti. Juk jokių dogmatinių skirtumų tarp šių dviejų Bažnyčių nebuvo. Abidvi turi septynis sakramentus ir juos vartoja tiksliu būdu, abiejų kunigystė nenutraukiamai tęsiasi nuo apaštalų laikų, abi lygiai teisingai kalba apie Kristaus asmenį, dėl kurio pirmaisiais amžiais buvo atsiradę tiek erezijų, abi turi labai gilų Marijos, Dievo Motinos, kultą. Viena save vadina Ortodoksiškąja (teisingai tikinčiąją) Bažnyčia, kita — Katalikiškąja (visuotinąja) Bažnyčia. Abudu vardai labai gražūs : pirmoji labiau išreiškia mintį, kad išlaikė ir išsaugojo teisingąjį Kristaus mokslą, o antroji daugiau pabrėžia organiškąją vienybę, visuotinumą, neklaidingumą. Kokios gi pagaliau buvo to skilimo priežastys?

     Dabar, mūsų akimis žiūrint, tos priežastys atrodo labai menkos ir nereikšmingos: asmeniški patrijarkų ginčai dėl garbės ir pirmenybės, o taip pat ilgi ginčai dėl vieno, tokio švelnaus, vos apčiuopiamo punkto, kuris glūdi žmogaus protui neprieinamoje pačioje giliausioje krikščionybės paslaptyje — Švenč. Trejybėje. Tai buvo garsūs ginčai dėl žodžio Filioque. Lotynai apaštalų tikėjimo išpažinime sako: “Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją, kuri eina iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque)”.

     O graikai ir rusai sako: “...kuri eina iš Tėvo per Kristų”. Abudu išsireiškimai buvo lygiomis teisėmis vartojami tiek Rytuose tiek Vakaruose per tūkstantį metų. Bet štai staiga iškyla didelės diskusijos, suskaldžiusios Bažnyčią į Rytų (ortodoksų) ir Vakarų (katalikų). Vis dėlto istorikai mano, kad ne tie ginčai buvo pagrindinė priežastis. Jų nuomone, skilimo priežastys glūdėjo kultūriniuose skirtumuose ir istorijos faktų raidoje. Čia paminėsime kelias tokias priežastis, kurios prirengė tą didįjį skilimą.

     1. Rasių skirtumai. Nors graikai ir lotynai yra tie patys arijai, atkeliavę iš Indijos, bet ilgainiui jie labai pasikeitė. Lotynai susimaišė su užplūdusiais gotais, o graikai — su tautomis, atkeliavusiomis iš Mažosios Azijos (armėnais, persais ir kitais). Aiškiai matyti, kad tarp graikų ir lotynų buvo dvasinių ir kultūrinių skirtumų. Jeigu palyginsime Rytuose ir Vakaruose atsiradusias erezijas, tai pamatysime, kad jos yra charakteringos abiem tautom. Rytuose buvo nestorijiečiai, monofizitai, o Vakaruose — pelagijiečiai. Vakarų erezijos per daug iškelia žmogaus prigimtį, kuri daug ką galinti padaryti iš savęs, be Dievo malonių. Rytų erezijos per mažai vertina žmogiškąją prigimtį. Be to, pirmuosius keturis šimtmečius graikai vyravo ir vadovavo teologijos išsivystyme. Teologijos terminologija susidarė Graikijoje, lotynams teliko juos tik išsiversti arba tiesiog vartoti graikiškus terminus, kur reikėjo išreikšti labai jautrias dogmatiškas mintis.

     2.    Nors ilgai pasiliko Romos Imperijos vardas, bet tikrumoje pradėjo Vakaruose kurtis naujos stiprios valstybės, kurioms Graikija mažai terūpėjo, jos daugiau nebėjo į Graikiją semtis religinės ir politinės išminties.

     3.    Kai Dioklecianas perkėlė sostinę iš Romos į Nikomediją, o Konstantinas Didysis savo imperijos sostine padarė ne Romą, bet Konstantinopolį, tai ir politinis centras nusikėlė nuo Tiberio prie Bosforo. Tada Vakarai ir Rytai nesiartino, bet vis vieni nuo kitų tolo ir bedugnė tarp jų darėsi vis gilesnė.

     4.    Kai Hunai užpuolė Vakarus, Rytai jiems nesuteikė pagalbos.

     5.    Rytuose įvyko nepaprastas reiškinys, kurs pasiliko būdingas visai jų Bažnyčiai — susiliejimas Bažnyčios su Valstybe. Jau tada buvo aišku, kad Bažnyčiai niekados nėra sveika susijungti su valstybe ir pasidaryti jos tarnaite. Pradžioje buvo manyta, kad Bažnyčia gerai jausis ir klestės po valstybės sparnais, o valstybei atrodė, kad ji sustiprės, jeigu Bažnyčia jai tarnaus. Bažnyčia taip buvo paniekinta, kad valstybė pradėjo tiesiog ją stumdyti. Kai Konstantinopolio patrijarkas Ignacas atsisakė teikti sakramentus ciesoriui Bar-dasui dėl jo blogo, nedoro gyvenimo, tai jis buvo už tai areštuotas. O kai Vakarų Bažnyčioje šv. Ambraziejus pastojo Teodozijui kelią ir dėl jo blogo gyvenimo neleido įeiti į bažnyčią, valdžia nedrįso Ambraziejaus suimti. Vakarų Bažnyčia visados gynėsi nuo valstybės globos, todėl ji tolo nuo Konstantinopolio.

     6.    Kai popiežius 800 m. vainikavo Karolių Didįjį, tai visi pamatė, kad Vakarai nuėjo savo keliais ir iš Bizantijos imperatoriaus jau nieko daugiau nelaukė.

7.    Kai Konstantinopolio patrijarkas Jonas Fasteris norėjo gauti “eku-meniškojo” arba visuotinojo vyskupo titulą, Grigalius Didysis tam pasipriešino.

     8.    Leonas Didysis (440-461) labai aiškiais žodžiais ir veiksmais parodė, kad Romos Vyskupas arba Popiežius yra visos Bažnyčios (Rytų ir Vakarų) Galva.

Pirmoji Bizantijos schizma

     Bizantija vadinosi rytinė Romos Imperijos dalis. Pirmojo skilimo kaltininkas yra Bizantijos patrijarkas Focijus (Photius). Patrijarkai buvo vyriausi vyskupai, kurie valdė tam tikras Bažnyčios sritis ir turėjo savo sostines žymiuose senovės miestuose.

     Patrijarko teises turėjo Jeruzalės, Antijochijos, Aleksandrijos, Konstantinopolio ir Romos vyskupai. Jau nuo pat Bažnyčios pradžios matyti, kad Romos patrijarkas buvo vyriausias, kurio turėjo klausyti kiti patrijarkai. Visus kitus naujai išrinktus patrijarkus Romos patrijarkas patvirtindavo. Pradžioje ir pats Focijus ieškojo tokio Romos patvirtinimo.

     Focijus (815-897) buvo labai gabus ir mokytas vyras, bet nemokėjo lotyniškai. Kai kurie mano, kad dėl to jis buvęs taip nepalankus lotynams. Būdamas labai mokytas, jis pateko į karaliaus rūmus. Kai 857 m. patrijarkas Ignacas nedavė Bardasui komunijos už tai, kad jis neleistinuose santykiuose gyveno su savo marčia, jis buvo ištremtas. Vietoje Ignaco patrijarku buvo paskirtas Focijus, kurs tada dar nebuvo nė dvasiškis. Tai dar nebuvo nieko ypatingo, nes ir šv. Ambraziejus buvo minios apšauktas Milano vyskupu, būdamas pasaulietis. Focijus tuoj priėmė visus šventimus. Imperatorius Mykolas kreipėsi į popiežių Nikalojų I su prašymu, kad jis pripažintų Focijų patrijarku. Popiežius, apklausinėjęs Focijų ir Ignacą, palaikė Ignaco pusę ir Focijaus netvirtino patrijarku. Focijus pradėjo grūmoti popiežiui ir kaltino Romos katalikus, kad jie pasninkauja šeštadieniais, trimis dienomis vėliau pradeda gavėnią, neleidžia kunigams vesti, neleidžia kunigams duoti sutvirtinimo sakramento ir sako, kad Šventoji Dvasia paeina iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque).

     Bet staiga imperatorius Mykolas III, kurs rėmė Focijų, buvo nužudytas. Tada ir Focijus pasijuto blogoje padėtyje. Buvo sušauktas aštuntasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, kuris pasmerkė Focijų ir liepė uždaryti į vienuolyną, kur jis išbuvo septynerius metus. Kai Focijus sėdėjo uždarytas vienuolyne, Ignacas buvo grąžintas patrijarku. Paleistas iš vienuolyno Focijus buvo imperatoriaus vaikų mokytoju. Visur jis rodėsi labai nusižeminęs.

     Kai Ignacas 877 m. mirė, imperatorius prašė popiežiaus Jono VIII, kad pripažintų Focijų Konstantinopolio patrijarku. Popiežius sutiko. Šį popiežiaus elgesį daugelis labai kritikuoja sakydami, kad jis nusileisdamas parodęs nedovanotiną silpnybę. Tapęs patrijarku, Focijus panoro sušaukti naują Bažnyčios Susirinkimą. Popiežius ir su tuo sutiko, pasiųsdamas savo lagatus. Greitai paaiškėjo Focijaus intencijos. Jis norėjo panaikinti buvusiųjų Sinodų nutarimus, kurie buvo padaryti prieš jį, ir pravesti naujus, sau palankius. Popiežius šio susirinkimo nutarimų vis dėlto nepriėmė. Šiaip taip pavyko viską sutvarkyti ir išlaikyti Bažnyčios vienybę dar apie pusantro šimto metų iki Mykolo Cerularijaus (1043-1058).

Antroji, pagrindinė schizma

     Mykolas Cerularijus dalyvavo sąmoksle prieš imperatorių Mykolą Paflagonijų. Už bausmę buvo uždarytas vienuolyne, kur jis labai pamaldžiai elgėsi. Cerularijus tame sąmoksle prieš imperatorių buvo susidėjęs su buvusiuoju imperatorium Manomachu. Sąmokslui nepasisekus, abudu buvo suimti. Vis dėlto vėliau (1042 m.) Manomachui pasisekė vėl tapti imperatorium. Jis atsiminė savo buvusio sąmokslo bendradarbį Ceru-larijų ir pasikvietė į savo rūmus. Mirus patrijarkui Aleksiejui, imperatorius be jokio Romos atsiklausimo į jo vietą įstatė Cerularijų. Greitai visi pamatė, kad schizma jau vėl prasidėjo. Cerularijus aiškiai rodė savo piktą nusistatymą prieš Romą. Įvairiems vyskupams jis pradėjo rašyti laiškus, iškeldamas senus priekaištus prieš popiežių (kunigų celibatas, šeštadienių pasninkai, neraugintos duonos vartojimas komunijoje ir kt.). Jo laiškai buvo labai vulgariški, lotynus jis vadino šunimis ir kitais panašiais vardais. Visiems pasidaro aišku, kad Cerularijus išėjo į atvirą kovos lauką prieš popiežių. Popiežius Leonas X atsakė į priekaištus labai ramiai, rimtai ir garbingai, pasiųsdamas taip pat savo legatus: kard. Umberto, kard. Frederico ir Pietro de Amalfi. Imperatorius priėmė legatus su pagarba, todėl kad nenorėjo pyktis su popiežium, nes tokiu būdu galėjo prarasti kolonijas Vakaruose. Bet Cerularijus atsisakė priimti legatus. Popiežiaus legatai paruošė ekskomunikos bulą. Ją paskelbė 1054 m., liepos 16 d. ir padėjo Sofijos katedroje, ištardami žodžius: “Temato ir tesprendžia Dievas”.

     Tolimesnis Cerularijaus gyvenimas yra pilnas visokių politinių suktybių ir apgaulių. Jis nepasitenkino būti nepriklausomu patrijarku, bet užsigeidė tapti net imperatorium. Bet Izaokas I, kurs pats norėjo būti imperatorium, Cerularijų išvijo. Kelionėje į ištrėmimą Cerularijus ir mirė (1059 m.). Savo sekėjų jis buvo laikomas kankiniu ir jo lavonas buvo grąžintas su didele garbe.

     Taigi, 1054 m., liepos 16 d. įvyko ta didžioji Rytų Schizma, kai ortodoksai atsiskyrė nuo katalikų. Rusija jau prieš šimtą metų buvo priėmusi krikščionybę. Kas po Rytų schizmos įvyko Rusijoje, pakalbėsime kitame straipsnyje.    

J. Venckus, S. J.