Praėjusiųjų metų 2-rojo numerio anketoje buvo klausiama, ką jaunimas mano apie šeimos sukūrimą, apie vedybas. Koks turi būti tas asmuo, kurį vestum ar už kurio tekėtum? Kokios savybės yra būtinos ir kokios tik pageidautinos? Ar tokį asmenį jau esi numatęs?

      Tik vienas kitas atsakė, kad visai nemano sukurti šeimos. Taip atsakiusių buvo šiek tiek daugiau vyrų negu moterų. Jų visų amžius sukasi apie 25 metus. Kokios priežastys? Kai kurie jų visai nenurodo, kiti sako nenorį ant pečių užsidėti naštos, nenorį vargo. Vienas vyras atsako, kad labai norėtų sukurti šeimą, bet savo praėjusiu neskaisčiu gyvenimu yra pats sau kelią užsikirtęs, jau fiziškai negalįs būti tėvu. Jam patariame kreiptis į gydytoją, gal kaip nors padės, o jeigu jau nė gydytojas nieko negalės padaryti, tai telieka kantriai iš Dievo rankų priimti tą vienatvės kryžių, kaip atgailą už savo praeito gyvenimo nusižengimus. Jei tą kryžių kantriai neši, tavo gyvenimas nebus be prasmės. Turėdamas geros valios ir noro, galėsi žmonėms būti naudingas, ir neturėdamas savo šeimos.

Madonos palva (iš Leonardo da Vinci paveikslo “Apreiškimas”)

      Jeigu kas atsisako sukurti šeimą dėl aukštesnių motyvų, pvz., kad galėtų daugiau pasišvęsti mokslui, jaunimo auklėjimui, artimo tarnybai, yra kilnus dalykas. Bet jei kas bėga nuo šeimyninio gyvenimo tik iš baimės, kad nereikėtų vargti, aukotis, jeigu jis iš gyvenimo laukia tik malonumų, o nenori priimti jo teikiamų skausmų, toks žmogus nėra vertas garbės, jis yra gyvenimo dezertyras, jo motyvai yra blogi, egoistiški.

 

Kas daryti, sulaukus 30 metų?

      Tai yra klausimas, kurį statome ne mes, bet daugelis šią amžiaus ribą peržengusių vyrų. Praėjusių metų kovo mėn. numeryje buvo T. Venckaus straipsnis: “Už kokių vyrų mergaitės neturėtų tekėti?” Ten buvo, tarp kitko, pasakyta, kad mergaitė netekėtų už vyro, jau peršokusio trisdešimtuosius metus, nes ir patarlė sakanti: “Kas 30 metų nevedęs ir 40 metų neturtingas, tas ir mirs, neturėdamas nei žmonos nei pinigų”. Po šio straipsnio pradėjo plaukti į Redakciją nepatenkintų vyrų laiškai. Vienas rašo, kad iš protesto padaręs pasiryžimą daugiau į rankas “Laiškų Lietuviams” neimti. Kitas susinervinęs klausia: “Tad kur tuos trisdešimt metų peržengusius vyrus dėsite? Ar jiems liepsite vieniems trankytis po pasaulį? O gal juos reikėtų nugalabyti?” Dar kitas ilgu laišku atpasakojo visą savo biografiją, stengdamasis įrodyti, kad ne jo kaltė, jei iki šiol dar liko nevedęs.

      Tokia reakcija į tą straipsnį tikrai yra per smarki ir visai nereikalinga, juk ten buvo ne griežtos absoliutiškos taisyklės, bet vien tik reliatyvūs patarimai, kartais su mažu humoro atspalviu. Apie ką nors spręsti reikia iš viso straipsnio, bet ne iš atskirų žodžių ar sakinių. To straipsnio gale yra įsidėmėtina mintis: “Mes visi turime įvairių netobulumų ir keistumų. Normaliu žmogumi mes vadiname tą, kurs supranta, kurs pastebi, kad jis turi tų netobulumų ir keistumų. Supratęs, pradeda stengtis jais nusikratyti. Tai yra visiškai natūralu ir normalu. Nenormalu yra tada, kai žmogus savo klaidų ir keistumų nemato arba matydamas nesistengia nusikratyti ir tomis keistenybėmis kankina save bei kitus”.

      Ne tik tada, kai tame straipsnyje kalbama apie 30 metų peržengusius vyrus, bet ir tada, kai išskaičiuojami kiti vyrų netobulumai, nėra griežtai sakoma, kad mergaitė jokiu būdu netekėtų už tokių vyrų, bet tik norima priminti, kad reikia į tuos vyro netobulumus atkreipti dėmesį, nes jie (ypač jei bus ne vienas, bet keli) gali padaryti moterystę nelaimingą. Juk nereikia užmiršti, kad kartais tokios mažos smulkmenos sugriauna meilę ir suardo šeimas. Taigi, jei mergaitė pastebi kokią nors savo busimojo sužieduotinio klaidą ar kokį netobulumą, turi rimčiau jį pastudijuoti, gal šiek tiek ilgiau su juo padraugauti, kad galėtų geriau pažinti, ar ta klaida nesudrums jų laimės, ypač tada, kai praeis pirmosios meilės įkarštis. Per daug yra nelaimingų moterysčių, per daug skyrybų, kad galėtume į vedybas lengvapėdiškai žiūrėti.

      Kelis kartus minėjome vyro “klaidas ir netobulumus”, bet gal kas paklaus: “Argi sulaukti 30 metų yra klaida ir netobulumas?” Taip, gali būti ir netobulumas ir klaida. Jeigu vyras iš savo kaltės iki to laiko nesugebės vesti, yra jo klaida. Bet savaime suprantama, kad kartais gali prie to privesti aplinkybės, be jokios jo kaltės. Gal jis labiausiai norėjo vesti, bet nebuvo tam tinkamų sąlygų. Tačiau kiekvienu atveju, galima sakyti, kad tai yra tam tikras “netobulumas”. Sakoma, kad tobuliausias ir idealiausias vedyboms amžius vyrams yra 25-26 metai, o mergaitėms 23-24. Tai matyti ir iš Katalkų Bažnyčios praktikos: jei prašoma kokia nors dispensa, tai ji yra daug lengviau duodama, jei mergaitė jau sulaukusi 24 metų. Mat, yra manoma, kad sulaukus 24 metų, jau yra pats laikas ištekėti, kitaip — yra pavojus likti senmerge.

      Taigi, vyrams 25-26 metai, o moterims 23-24 metai yra idealiausias amžius sukurti šeimą. Bet ne visuomet tie “idealai” yra galimi. Gali būti lygiai laimingos šeimos, sukurtos daug anksčiau arba daug vėliau. Yra laimingiausių ir gražiausių šeimų, sukurtų abiems neturint dar nė dvidešimt metų arba abiems jau persiritus per 40-tuosius ar 50-tuosius metus. Vis dėlto, jeigu kas lauktų iki senatvės ir vestų tik tam, kad žmona jam, atsigulusiam į grabą, užspaustų akis, nebūtų labai girtinas vedybų motyvas.

      Visuomet yra patariama, kad mergaitė tekėdama būtų kokiais trejais ar ketveriais metais jaunesnė už vyrą. Tai yra tobuliausias amžiaus skirtumas. Bet ar gali kas tvirtinti, kad būtinai nelaimingos bus tos šeimos, kur mergaitė yra net šiek tiek vyresnė už vyrą arba vyras kokia dešimčia ar penkiolika metų vyresnis už mergaitę? Tą patį galima pasakyti ir apie draugavimą prieš vestuves. Dažnai yra patariama padraugauti kokius metus, kad vienas kitą pažintų Bet kartais, ir dvejus metus išdraugavę, po vestuvių pamato, kad tik dabar vienas kitą pradeda pažinti. O kartais ir poros mėnesių užtenka.

      Minėjome, kad paprastai yra manoma, jog geriausias mergaitei ištekėti laikas yra apie 24-sius metus. Bet kiti sako, kad mergaitė iki 25 metų ieško idealo, o po 25 metų — vyro. Iš to būtų galima padaryti išvadą, kad tik po 25 metų mergaitė pradeda realiai galvoti, taigi, tik tada ji tampa tinkama tokiam svarbiam žingsniui — vedyboms. Visa tai yra naudingi patarimai, kartais gal ir labai reikalingos taisyklės, bet nereikia užmiršti, kad nėra taisyklės be išimties.

Laiškų citatos

      Dabar pažiūrėsime ką jaunuoliai mano apie vedybas, apie kokį asmenį galvoja, kokio trokšta. Pacituosime vieną kitą laišką.

15 metų čikagietė rašo:

      “Aš būtinai manau kada nors sukurti šeimą, bet dar esu per jauna, kad būčiau numačiusi tą asmenį. Tekėčiau tik už gero kataliko, kurį būčiau karštai įsimylėjus ir kuris mane taip pat mylėtų. Jis turėtų būti naudingas šeimai ir gerai suprantantis šeimos dalykus ir kito jausmus. Šios yra būtinos savybės, bet pageidaučiau, kad jis būtų gražios išvaizdos, linksmo ir gero charakterio, kad būtų mandagus su manim ir su kitais”.

      Iš šio jaunutės mergaitės laiško matyti, kad ir tokiame amžiuje jau rimta mergaitė moka atskirti, kas yra esencialu ir kas tik pageidautina. Dvasines vyro ypatybes ji aukščiau stato už grynai fizines ir išorines. Todėl neteisinga manyti, kad kiekviena jauna mergaitė nežiūri, kokio charakterio bus jos vyras, kokias dvasines savybes turės, tik svarbu, kad jis būtų “aukštas ir juodbruvis”.

Leonas (29 m.):

      “Šeimą noriu sukurti; tai didžiausias mano troškimas. Asmens dar nesu numatęs, bet ieškau. Noriu tik viena: tikrai žinoti, kad mergaitė mane myli. Visai nekreipiu dėmesio, ar ji bus nusidėjus, ar turės šiaip vieną kitą ydą, nes kiekvienas žmogus turi kokių nors ydų.”

      Tad matome, kad ne tik moteris po 25 metų, bet ir vyras ieško ne idealo, bet moters. Klaidų visi padarome. Jų neužmiršti ir nedovanoti — būtų nekrikščioniška.

“Nusidėjėlė”:

      “Rimtai niekad negalvojau apie vedybas, nebent savo nerealiose svajonėse. Žinau, kokios sunkios ir kilnios pareigos yra būti motina, o aš nesijaučiu tokia ir todėl bijočiau auginti vaiką, kad jis nebūtų panašus į motiną. Bet jei su Dievo pagalba mano siela nuskaidrėtų, tekėčiau už giliai religingo ir patrijoto. Svarbiausios savybės tai — dvasinių vertybių statymas pirma visa ko.”

      Nemanyk, sesule, kad Tu esi didžiausia pasauly nusidėjėlė. Yra gera suprasti savo kaltę, bet negerai, jeigu įpuoli į nusiminimą. Nežiūrėk, kas buvo, bet — kas bus. Kelkis iš savo buvusio apsileidimo, pradėk su Dievo pagalba naują gyvenimą, ir būsi verta net ir kilniausio jaunuolio rankos.

Ištekėjusi moteris:

      “Iki 24 metų vis svajodavau sukurti šeimą, bet kai kuris nors pasipiršdavo, aš išsigąsdavau, kad jau viskas bus baigta. Ištekėjau, būdama 25 metų. Bet visai ne už tokio, apie kurį svajojau. Pirmiau aš norėjau, kad mano vyras būtų gražus, aukštas, kad gerai šoktų, kad būtų sportininkas, dainininkas, poetas. Nesvarbu, ar jis bus rimtas, ar negirtuoklis. Net norėjau, kad jis būtų pramuštgalvis. Rimti, lėti berniukai man nepatikdavo. Nors mano dabartinis vyras nėra toks, kokį svajojau, bet juo esu labai patenkinta, jis man yra tikra paguoda ir parama.”

      Prie šio laiško galime tik pridurti: kas ir reikėjo įrodyti.

Vidalija:

      “Šeima yra mano idealas, visų svajonių svajonė! Šiltas, jaukus šeimos židinys, pastatytas ant tvirtų katalikiškumo pagrindų, paremtas meile, besąlyginiu pasiaukojimu, darbu, pilnas mažučių krykštavimų. Kalbant apie tą, kuris lydės mane gyvenimo keliu, norėčiau, kad būtų praktikuojantis katalikas, valios, charakterio ir principų žmogus. Nesvarbu čia grožis, garbė ar turtas. Kad būtų kiek pasimokęs, baigęs studijas ar turįs gerą amatą, taip pat ne pro šalį. Tokiu būdu galima be didesnio vargo sukurti ir vaikams šviesesnę ateitį. Bet su kantrybe, darbu ir pasišventimu galima visko atsiekti, nors kišenės būtų ir pustuštės. Tokį berniuką jau esu numačiusi, bet man labai sunku prie jo prieiti. Jis studijuoja kitam mieste, ir tik retkarčiais jį tenka pamatyti. Net nė laiško nesulaukiu, nors žinau, kad jis nė minutės laisvo laiko neturi. Dar yra pora ir kitų berniukų, kurie aplinkui sukinėjasi, bet aš galvoju apie aną. Tik skaudu, kad jis tyli. Gali sudužti mano planai ir galiu būti priversta ištekėti už kito. Norėčiau šiame klausime patarimo”.

      Nepažįstant visų čia minėtų asmenų, sunku ką nors patarti. Reikėtų vis tiek kaip nors stengtis sužinoti, ar tas studentas ką nors galvoja ar ne. Jo tylėjimą galima įvairiai aiškinti: gal jis tikrai nieko nemano apie judviejų vedybas, kad visai nerašo, o gal taip įsigilinęs į savo studijas, kad neturi tam laiko nei progos.

Teresė:

      “Esu 18 metų mergaitė. Jokių simpatijų dar neturėjau, tačiau nusibosta vien darbas ir norisi su jaunimu pabendrauti, pašokti. Lankau svetimą mokyklą, kur pasilinksminimų netrūksta, bet jie man taip svetimi. Esu kukli ir iš gyvenimo nedaug tenoriu : pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, įsigyti profesiją ir sukurti lietuvišką šeimą. Bet čia ir yra visa tragedija. Kai nueinu į lietuviškus pasilinksminimus, grįžtu pasiryžus niekados daugiau neiti. Jūs visados savo straipsniuose apeliuojate į mergaičių sąžines neprarasti lietuviško kuklumo, rimtumo, bet nežinote, kad mūsų lietuvių berniukų skonis visai pasikeitė naujame pasaulyje. Juo mergaitė daugiau suamerikonėjus, juo laisvesnių manierų, tuo daugiau yra berniukams imponuojanti. O kuklios, kad ir gražios, lieka nepastebėtos. Dėl to nenoromis mergaitės ima amerikonėti. Jūsų laikrašty nuolat keliamas pavyzdingos mergaitės tipas, atrodo, šiems laikams nebetinka, nebent norint vienuole likti. Dažnai spaudoje būna kaltinimų dėl mišrių vedybų. Aš jų labiausiai bijau ir kratausi. Bet ar įmanoma to išvengti šiose aplinkybėse? Ar neateis laikas, kad jaunystė neištvers namie sukaustyta ir panorės linksmintis, nežiūrint tautybės? Todėl prašyčiau patarimų.”

      Iškeltas klausimas labai svarbus ir aktualus. Kadangi tai liečia ir mūsų berniukų elgesį bei nusistatymą, paliekame pirmenybę jiems atsakyti šiai susirūpinusiai mergaitei. Tad visi rašykite “Laiškų Lietuviams” redakcijai !    Juozas Vaišnys, S. J.