Malonusis Pone Henrikai!

      Suprantu Jūsų galvoseną. Iš pat vaikystės dienų Jums buvo skiepijama mintis, jog vienintelė tikėjimo atrama, vienintelis vadovas išganyman yra Šv. Raštas ir niekas kitas. Taip šventai buvo įsitikinusi visa Jūsų aplinka, tai ir Jums buvo savaime suprantama.

      Gyvenimas nubloškė Jus tarp katalikų. Jus jaudina ir erzina tai, kad jie atmeta tokį Jums visai aiškų dėsnį. Norite žinoi, kodėl. Atsakau.

      Jei kiekviena tikėjimo tiesa turi būti randama Biblijoje, tai, be abejo, tenai turi būti ir protestantizmo skelbiamoji dogma, jog tik Šv. Raštas yra tikėjimo norma ir išganymas. Deja, Bičiuli, veltui versi lapą po lapo, veltui nagrinėsi kiekvieną eilutę — tos tiesos Biblijoje nerasi! Tad skelbdamas kaip nepaliečiamą tiesą tai, ko nėra Biblijoje, protestantizmas pats save sukerta, pats sau aiškiausiai prieštarauja. Kaip tik todėl kiekvienas nuosekliai galvojąs protestantas privalėtų šitą savo dogmą atmesti.

      Manau sutiksite, jog yra be galo didelės reikšmės skirtumas, ar kiekvienas žmogus turi rasti tikėjimą ir įeiti Dievo karalystėn, pats skaitydamas ir sau aiškindamas Šv. Raštą, ar priimdamas Kristaus siųstų, neklaidingų mokytojų skelbiamas ir aiškinamas tiesas. Jei Kristus buvo nusistatęs pirmuoju būdu gelbėti žmones, kodėl Jis to aiškiai nepasakė? Kodėl Jis pats nesiėmė rašyti tokio svarbaus veikalo? Kodėl Jis neįsakė ne apaštalams rašyti Biblijos, o liepė eiti ir mokyti visas tautas? Kodėl Jis įkūrė gyvą mokomąjį ir valdomąjį autoritetą, kodėl įsakė klausyti Jo žodžio net grasindamas amžina ugnimi neklaužadoms, jei pakanka turėti šv. Raštą ir tikėti taip, kaip jį kiekvienas supranta?

      Jei Šv. Raštas yra vienintelė tikėjimo norma ir vienintelis vadovas išganyman, tai kaip galėjo būti krikščionimis pirmųjų kone keturių šimtų metų Jėzaus mokiniai, kuriems Biblijos nė vardas nebuvo žinomas? Kaip galėjo Kristus palikti savo tikėjimo norma knygą kurios Jis pats niekada nematė? Juk tokia Biblija, kokia ji šiandieną yra žinoma protestantams ir katalikams, buvo Katalikų Bažnyčios sustatyta ir kaip Dievo apreikštas žodis patvirtinta tik 397 metais po Kristaus. Argi Jūs tvirtintumėte, kad iki to meto nebuvo pasaulyje tikrų krikščionių?

      Jau apaštalų laikais buvo pradėta suglausti svarbiausias ir visiems krikščionims būtinai tikėtinas tiesas į taip vadinamą “Apaštalų tikėjimo išpažinimą”. Tas “Apaštalų tikėjimo išpažinimas” ir šiandie randamas kone visuose protestantų katekizmuose. Bet kodėl jame nė žodeliu neužsimenamas Šv. Raštas, kaip vienintelė tikėjimo atrama ir vadovas išganyman? Jei jis toks būtų Kristaus paliktas, tai būtų pagrindinė tikėjimo tiesa, kurios nepaminėti “tikėjimo išpažinime” būtų negalima! Krikščionybės istorija liudija, kad iki pat šešioliktojo šimtmečio Kristaus Bažnyčioje tokios tiesos nebuvo. Iš kur tad ją ištraukė to amžiaus reformatoriai? Kokiu autoritetu remdamiesi, nori ją primesti pasauliui? Tik paties Dievo, ar Jo aiškiai įgaliotų apaštalų autoritetas galėtų paskelbti tokią tiesą. Deja, nei vienas nei kitas to nepadarė.

      Kai kas bando šauktis Šventosios Dvasios Įkvėpimo. Šventoji Dvasia yra tiesos Dvasia, todėl negali nei pati klysti, nei kitų klaidinti ir negali pati sau prieštarauti. Kaip tada ta Tiesos Dvasia galėjo įkvėpti virš dviejų šimtų viens kitam prieštaraujančių aiškinimų tokio paprasto ir aiškaus sakinio, kaip pvz.: “Tai yra mano kūnas”? Čia kažkas yra tikrai susimaišęs. Argi manytum, Henrikai, jog susimaišė Šventoji Dvasia? Ar nebūtų arčiau tiesos galvoti susimaišius savanorius Biblijos aiškintojus? Ir dar kaip susimaišė! Vieni randa Šv. Rašte septynis Sakramentus, kiti nė vieno. Treti sumedžioja du, tris, dar kiti vos vieną. Ir visi sakosi esą įkvėpti Šventosios Dvasios!

      Gyvenimo prityrimas rodo, jog privataus Šv. Rašto skaitymo ir aiškinimosi dėsnis veda prie nesantaikos, kovų, skilimų, chaoso. Ar tad galima sutikti, kad begalinės išminties ir meilės bei vienybės Dievas būtų galėjęs palikti žmonėms tikėjimo norma tokį nesantaikos obuolį?

      Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad per ilgus šimtmečius, iki pat spaudos išradimo, tik mažai saujelei žmonių Biblija tebuvo prieinama. Viena todėl, kad labai retas kas temokėjo skaityti. Antra, ranka perrašomos Biblijos buvo tokia retenybė, jog mūsų pinigais kaštuodavo apie 10.000 dolerių vienas egzempliorius. Nejaugi Kristus būtų palikęs visų žmonių tikėjimo norma ir vadovu išganyman tokį sunkiai ir tik turtingiesiems bei mokytiesiems prieinamą daiktą?

      Tiesa, šiandien spausdintos Biblijos gan pigios. Bet ir šiandieną yra dar milijonai beraščių. Tik jau nesakykite, jog beraščai gali pasiklausyti kitų skaitymo! Tuomi jau išsižadėtumėte savo protestantiškojo dėsnio, jog viena tik Biblija yra vadovas išganyman ir tikėjimo norma. Niekam nėra pareigos priimti už dievišką apreiškimą kad ir skaitomos Biblijos, jei jis negali patikrinti ir įsitikinti gaunąs neiškreiptą Dievo žodį. Kas tiems beraščiams tai užtikrins? O kad yra rimtų priežasčių nepasitikėti, liudija nors ir ta pora faktų: protestantų Biblijų leidėjai yra išplėšę ir išmetę net septynetą Šv. Rašto knygų. Liuteris yra įterpęs savo vertiman paties išsigalvotą dalyką! Versdamas šv. Povilo sakinį “Dievas tikėjimu nuteisina pagonis”, įterpė labai nekaltai atrodantį žodelytį “vien”, kurs tačiau iš pat šaknų pakeičia Apreiškimo mintį. Kokiu autoritetu remdamasis, jis tai padarė? Dabar, išleisdami modernų Biblijos vertimą, Amerikos protestantai pakeitė Izaijo pranašystės prasmę: “Ecce virgo concipiet et pariet filium”. Vietoje iki šiol visų vertimų vartoto: “Štai mergaitė pradės ir pagimdys sūnų”, jie verčia: “Štai jauna moteris pradės ir pagimdys sūnų.” O juk yra didelis skirtumas tarp “mergaitės” ir “jau-nos moters!” Išeitų, kad Šventoji Dvasia per 1951 metus autorizavo vertimą “Mergaitė pradės ir pagimdys”, o 1952 metais “susiprato,” pasitaisė, pakeitė savo nuomonę ir jau nebe “mergaitė”, o “jauna moteris” yra Dievo apreikšta tiesa! Žinant tokią kai kurių protestantų biblistų “tiesos meilę”, kaip begali kas pasitikėti, kad jam brukamasis Šv. Raštas tikrai yra neiškreiptas Dievo žodis? O patikrinti hebrajų ar graikų originalą eiliniam, dar net beraščiui žmogui neįmanoma. Ir štai šitokį komplikuotą, pilną pavojų daiktą Kristus būtų palikęs neklaidinga tikėjmo norma ir vieninteliu vadu išganyman?

      Baigdamas atkreipsiu Jūsų dėmesį į dar vieną protestantizmo nenuoseklumą. Aukščiau paminėjau, kad mums žinomoji Biblija buvo sustatyta Katalikų Bažnyčios. Tos pačios Bažnyčios kunigų ir vienuolių per šimtmečius ji buvo saugoma, perrašinėjama iki pasiekė mūsų laikus. Jei tad protestantizmo reformatoriai pasmerkė ir atmetė Katalikų Bažnyčią, kaip supuvusią, iškrypusią iš Kristaus tikėjimo, kaip jie gali priimti tos subankrutavusios Bažnyčios sukurtą knygą? Kas jiems užtikrina, jog Bažnyčia nesužalojo ir Šv. Rašto? Priimdami Katalikų Bažnyčios paruoštą Bibliją ir atmesdami pačią Bažnyčią, protestantai veikalą stato aukščiau už autorių! Kur logika?

      Gerbiu, Pone Henrikai, nekatalikų šventus sąžinės įsitikinimus. Tačiau gali būti ir klaidingų įsitikinimų. Jums dviguba pagarba už tai, kad ieškote patikrinti, kuo remiasi kitaip manančiųjų įsitikinimai tokiuose svarbiuose, šį ir amžinąjį gyvenmą lemiamuose dalykuose. Norinčiam pažinti ir priimti Dievo apreikštą tiesą, pats Šv. Raštas ir pirmųjų amžių krikščionybės istorija aiškiausiai sako : ne knyga, ne Biblija yra vienintelė krikščioniškojo tikėjimo atrama, norma ir vadovas išganyman, bet Kristaus įkurtoji, neklaidingumo dovana aprūpintoji, visų laikų ir visų tautų gyva mokytoja — Katalikų Bažnyčia.    Jonas Kidykas, S. J.