Motinos laiškas neturimam kūdikiui

Sūneli brangus,

      Kunigas per misijas sakė, kad aš tave turėčiau turėti, bet juk tu žinai, kad aš esu apsigalvojanti moteris. Aš taip pat ilgai galvojau, kol susilaukiau savo pirmojo vaiko — Vytuko. Tada buvo praėję jau treji metai nuo vestuvių. Koks gražus tas mūsų Vytukas ! Be to, toks protingas ir vikrus. Iš proto išeičiau, jeigu jo netekčiau. Po keletos metų susilaukiau ir Birutės. Tai tikras angeliukas! Plaukučiai geltoni, garbiniuoti. Jau praėjo dešimt metų, kai aš gyvenu su Kaziu, savo vyru, Vytuko ir Birutės tėvu. Dabar kunigas sako, kad aš turėčiau turėti ir tave — trečiąjį. Aš dar nežinau, kaip tave, vaikuti, vadinčiau, jeigu tu ateitum pas mus. Turiu pasakyti, kad aš nieko prieš tave, vaikeli, neturiu. Priešingai — tave myliu iš visos širdies, kaip tik motina gali mylėti, bet aš tave protingai myliu. Kaip tik dėl tos protingos ir gerai apgalvotos meilės aš ir nenoriu, kad tu gimtumei.

      Žiūrėk ir pagalvok, vaikeli, kas būtų, jeigu aš ir tavo tėvas sugalvotume tave turėti. Gyvenimo sąlygos tuojau pasikeistų. Namuose reikėtų susispausti. Tu gal negalėtum eiti nė aukštesnio mokslo, bet turėtum pasitenkinti žemesne vieta ir mažesniu atlyginimu. Argi tu norėtum tokio gyvenimo? Galvokime dar toliau. Jeigu tu ateitum į šį pasaulį, pakenktum ir Vytukui su Birute. Kažin ar galėtume ir juodu leisti į universitetą. Gal turėtų greit ieškoti kokio nors darbo, kad galėtume visi pragyventi. Juk tu, vaikuti, tikrai nenori Vytukui ir Birutei pastoti kelio į laimingesnį gyvenimą, ar netiesa?

      Bet aš dar ne viską pasakiau. Mūsų svajonė yra įsigyti nuosavus namus. Jau viskas apskaičiuota. Namukas bus toks jaukus, šalia gražus sodelis... Kazys sako, kad jeigu tu gimtumei, tai taip greitai pirkti namų negalėtume. Argi toks galvojimas neprotingas? Jur reikia pagalvoti ir apie Vytuko su Birute ateitį.

      Prieš keletą mėnesių Kazys nusipirko automobilį. Kasdien važiuojant į darbą, jo būtinai reikėjo. Pradėjome taupyti, dėjome centą prie cento, ir nusipirkome. Žinai, vaikeli, jeigu aš tave turėčiau, jau susitrukdytų ir darbas, negalėčiau vyrui padėti. Juk čia Amerikoje yra viskas kitaip negu Lietuvoje. Nedirbsi — negyvensi. Kai tu gimtum, man reikėtų eiti į ligoninę. O kaip būtų su sąskaitom? Kas jas apmokėtų? Tai jau būtų ir po namų ir po automobilio! Argi tu pats to norėtum? Juk, manau, tu mus myli, kaip ir mes tave. Ar tu norėtum, kad mes gyventume be radijo, be televizijos? Kur būtų tavo meilė broliukui ir sesutei, kurie taip mėgsta į televiziją žiūrėti! Be to, mūsų vedybinio gyvenimo dešimties metų proga Kazys nori man gražius kailinius įtaisyti. Ar tu, vaikuti, įsivaizduoji, kiek jie kainuos? Kad gyventume Lietuvoje, tai būtų kitas klausimas, o dabar nėra tiek pinigų, kad galėtume turėti ir namus, ir automobilį, ir televiziją, ir dar tave.

      Iš tikrųjų, aš negaliu suprasti tų tėvų, kurie daug vaikų turi. Man atrodo, kad geriau mažiau, bet gerų. Kokia nauda iš daug vaikų, jeigu jie nebus gerai išauklėti, išmokyti? Koks malonumas patiems vaikams, jeigu visa kuo reikia dalintis su broliais ir seserims? O ar bus malonus gyvenimas ir tėvams, jeigu jis visas turės būti pašvęstas tik vaikų auginimui? Juk šiais laikais reikia ir į kiną ir į teatrą nueiti, reikia paskaityti, paatostogauti. Reikia ir laisvų kambarių svečiams. Tu pats, vaikeli, jeigu gyventum, ne kitaip elgtumeis.

      Dar neseniai buvo atvažiavusi ponia, kuri save vadino daktare. Paskaitos metu ji sakė, kad motina nusikalstanti, jei turi daug vaikų. Motinai tai esą labai nesveika. Tiesa, aš pati nenorėčiau sakyti, kad mano mamytė nusikalto, turėdama dvylika vaikų. Aš buvau septintoji. Man neatrodo, kad mano mamytė dėl to būtų buvusi silpna. Nežinau, gal tada kitokios moterys buvo. Ji dar pasakojo, kad Anglijoje gyvenęs kažkoks protestantų dvasiškis, kurio pavardė, berods, buvusi Malthus, jis įrodinėjo, kad jei šeimos nemažins vaikų skaičiaus, tuoj pritruks žemėje duonos visiems išmaitinti. Taigi, vaikeli, supranti, kad tik dėl tavo broliuko ir sesutės, dėl mūsų pačių gerovės ir dėl visos žmonijos mes tavęs nenorime. Gal kada nors vėliau, kai prasigyvensime, bet tik ne dabar.

      Tiesa, misijų metu girdėjau, kad tai esanti nuodėmė prieš prigimties įstatymą. Misijonierius minėjo ir popiežių enciklikas. Bet man vis atrodo, kad kunigams lengva apie tuos dalykus kalbėti, nes jiems nereikia vaikų auginti. Jeigu pamėgintų, gal kitaip kalbėtų. Atrodo, kad kunigai ir visa Bažnyčia yra atsilikę nuo gyvenimo. Gal tai tiko pirmiau, gal tai tiko kaimiečiams, paprastiems žmonėms, kai gyvenimo sąlygos buvo visai kitokios, o ne dabar, kai reikia gyventi mieste, kai sunku pelningą darbą gauti, kai stoka butų. Manau, kad Bažnyčia turėtų suprasti mūsų padėtį, o kunigai neturėtų taip senoviškai kalbėti. Lengva pasakyti: turėk vaikų, juos išauklėk. Bet sunku tai įvykdyti. Manau, kad Dievas supranta mano padėtį. Nejaugi visi žmonės eis į pragarą, kurie vengia vaikų?

      Dar turiu pasakyti, vaikeli, kad ne nuo manęs vienos priklauso tavo atėjimas į šį pasaulį. Kai sąžinė pasidarydavo ypatingai jautri, esu minėjusi apie tai Kaziui. Jis nė girdėti nenori ir mane kvailina. Žinai, vaikeli, kokie dabar vyrai. Jis mane vis ramina, kad tai nesanti nuodėmė, kad jo kunigas per išpažintį visai už tai nebaręs. Bet kai paklausiau, ar jis per išpažintį kunigui tai pasakęs, jis man atkirto: “Kam reikia klausti, argi aš pats nežinau, kaip elgtis?”

      Neseniai skaičiau “Laiškuose Lietuviams”, kad jeigu lietuvių šeimos tiek mažai vaikų turės, tai tauta išmirs. Ten buvo pasakyta, kad kiekviena šeima turėtų turėti bent po keturis, jeigu ji nenori mažėti. Bet tegul jų daugiau turi kitos šeimos, kurios jau turi namus, automobilius, kurios yra turtingesnės. Aš dar negaliu apie tave nė galvoti, brangusis.

      Mielas vaikeli, atsisveikinu tave, negalėdama tavęs nei pabučiuoti, nei prie širdies priglausti. Sakau tau sudiev į tą paslaptingą nebūties šalį, iš kurios aš galėčiau tave parvesti į savo šeimą, bet tik ne dabar. Oi ne, tik ne dabar... Sudiev, meiluti!

Tavo motina

Neturimo kūdikio laiškas motinai

      Brangioji Mamyte ir Gerasis Tėveli,

      Kokia skaudi gyvenimo ironija, kad aš vadinu jus tėvais, o jūs nenorite, kad aš būčiau jūsų vaikas! Visaip išsikalbinėjate, kad tik nereikėtų būti mano tėvais. Tu sakai, mamyte, kad mane myli, tu taip gražiai mane net meilučiu vadini. Bet prašau, mama, taip nekalbėk. Tas man tik skausmą sukelia. Atrodo, kad tu iš manęs juokiesi, tyčiojiesi. Tu tai vadini “apgalvota meile”. Aš nemanau, mamyte, kad tu labai būtumei susižavėjusi mano tėveliu, jeigu jis prieš vedybas tau būtų kalbėjęs apie “apgalvotą meilę”...

      Neteko girdėti, kad poetai būtų apdainavę tą apgalvotą meilę, bet žinau, kad didysis jūsų dramaturgas į klausimą, kas yra meilė, atsakė: “Meilė yra sudaryta iš atodūsių ir ašarų. Meilė yra sukurta iš tikėjimo ir tarnavimo. Meilė yra nupinta iš svajonių. Meilė yra troškimas, adoracija, pareiga. Ji visa yra nusižeminimas ir kantrybė. Ji yra mėginimas, vykdymas ir skaistybė”. Tad, mamyte, geriau nekalbėki apie meilę, nes aš moku atskirti, kas yra tikroji meilė, ir kas tik žema ir pigi savimyla.

      Tu mane nori įtikinti, kad man, atėjus į pasaulį, būtų negerai be didelių mokslų ir universitetų. Tu sakai, kad aš sumažinčiau Vytuko ir Birutės laimę. Dėl manęs, mamyte, nebijok. Daug yra pasaulyje žmonių, kurie labai kukliai pradėjo savo gyvenimą, bet pabaigė, įrašydami savo vardus į istorijos lapus. Daug yra žmonių, kurie su tėvų juoda duonele daug toliau nužengė mokslo ir šventumo keliais, negu kiti, maitindamiesi pyragais. Tik pagalvok, mamyte, ar jūsų lietuviškos pirkios, kurių vienintelis papuošalas buvo senas kryžius ir surūkę šventųjų paveikslai, neišaugino žymių žmonių, daug pasidarbavusių Dievui ir savo tautai? Jie užimdavo ir universitetų katedras ir vyskupų sostus ir mokėdavo tinkamai vartoti kardą, kai reikėdavo ginti tėvynę.

      Ką, mamyte, tavo vaikams duos tie patogūs namai su radijais ir televizijomis, tu dar nežinai. Labai gerai suprantu ir atjaučiu, kad daug geriau yra būti negu nebūti. Jeigu man būtumėte leidę ateiti į pasaulį, aš būčiau jums už tai be galo dėkingas. Aš nenoriu pastoti kelio į laimę nei jums, nei Vytukui, nei Birutei. Aš jums visiems norėčiau tik padėti. Bet būkite laimingi ir be manęs. Aš tik linkėčiau, kad nei Vytukui nei Birutei neatsitiktų jokia nelaimė. Kad jų nepakirstų nei mirtina liga, nei priešo kulka, nei koks nors kitas nelaimingas įvykis, kai jūs būsite į juos sudėję visas savo viltis. Taip, aš jums linkiu, kad tai neįvyktų, bet ką gali žinoti Dievo planus... Jeigu kas nors atsitiktų, jeigu Jis jus nubaustų, tada prisidėtų dar ir nauja skaudi bausmė — sąžinės graužimas, kad manęs nėra jūsų šeimoje. Gal tada sakysite, kad gera būtų, jei būtų buvęs dar kitas. Bet gal jau bus per vėlu. Pirmiau patys nenorėjote, dabar Dievas nenorės. Taip dažnai susikryžiuoja Dievo ir žmonių keliai! Tada žmogus galvoja, kad Dievas jį apleido, bet neatsimena, kad pirmiau jis pats Dievą apleido, Jo Įsakymų nepaklausė. Pats žmogus, be Dievo, norėjo suplanuoti savo ateitį, bet nusivylė... Nepadėjo nei automobiliai, nei televizijos, nei kiti patogumai. Kaip dažnai žmogus užmiršta Kristaus žodžius: “Pirma ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus jums duota”.

      Nemanyk, mamyte, kad aš tau pavydžiu tų žemiškų dalykų, tų mašinų, namų, kailinių. Ne, aš jų nepavydžiu, man malonu, kad tu juos įsigyji. Bet labai man skaudu, kad juos daugiau vertini ir labiau myli negu mane. Tu manęs nenori, manimi nepasitiki, manai, kad aš būsiu tik našta. Mamyte,

      O gai aš būčiau tavo ramstis ir paguoda senatvėje. Ką tu pagalvotumei, mama, jei ir tavo motina Lietuvoje būtų panašiai galvojusi apie tave? Ne, ji taip negalvojo, ji tave mylėjo, užtat tu šiandien gali džiaugtis gyvenimu, vyru, vaikais. Tu tikiesi džiaugtis po šio trumpo gyvenimo amžinai. Man šių vilčių nėra, nes tu nenori. Aš nematysiu Dievo, nesidžiaugsiu amžina laime, nes tu, mano motina, man kelią užstoji, man gyventi neleidi.

      Jūs vadinatės katalikais, bet aš abejoju ir tavo, mamyte, ir tėvelio katalikiškumu. Man atrodo, kad daug pagoniškų pažiūrų turite. Atleiskite, kad aš taip atvirai kalbu, kad aš jūsų vaikas, ir dar net negimęs, tėvus tikybos mokau. Man labai nepatiko tavo laiškas, kai kalbėjai apie kunigus ir apie Bažnyčią. Jeigu giliau pagalvosi, suprasi, kad jie turi taip kalbėti, kad jie skelbia ne savo, o Dievo mokslą. Yra pasaulyje dalykų, kurie perviršija ir tave ir mane, prieš kuriuos mūsų siauri, asmeniški interesai turi nusileisti. Mums reikia mokėti ir pasiaukoti ir nusigalėti amžinųjų tiesų šviesoje. Per mažai, mamyte, galvoji apie amžiną gyvenimą, per daug esi susisielojusi tik šiuo laikinuoju.

      Iš tavo laiško atrodo, kad nei tu nei tėvelis neturite tikro tikėjimo, pasitikite tik savo menkomis jėgomis. Tokie žmonės man primena priežodi, kurs sako, kad gudrus žmogus perlipa kalnus, perplaukia jūras, pereina ugnį, bet žūva nuo savo paties gudrybės. Tai yra nuo tos gudrybės, kuri buvo grynai žmogiška, be pasitikėjimo Dievu.

      Mamyte ir tėveli, aš labai norėjau būti jūsų šeimoje, nebijočiau nei vargo, nei darbo. Norėčiau gyventi, kaip ir jūs, užsipelnyti dangų, būti laimingas, bet kadangi tu, mamyte, ir tėvelis to nenori, tai man lieka tik nebūtis, nebūtis ir dar kartą nebūtis.

      Sudiev mamytei, tėveliui, Vytukui ir Birutei. Būkite visi laimingi ir gyvenkite amžinai. Aš nematysiu nei laimės, nei gyvenimo. Niekados, niekados...

Jūsų vengiamas vaikas