Koks trumpas ir trapus gyvenimas šioje žemėje, tartum lietaus lašo riedėjimas nuo puraus ir pūkuoto lapo. Iš pradžių vos vos matomai, paskui greityn ir greityn, ir pagaliau įsismaginęs visu savo greitumu atsimuša į žemę ir sudūžta. Tai, rodos, tik akimirka, ir šios žemės džiaugsmas ir vargai pasibaigia.

      O ar galima įsivaizduoti gyvenimą, kuriame nebūtų nei vienos ašaros, nei vieno skundo, nei skausmo?

      Visais laikais ši skaudi tiesa atsispindėjo žmonių sąmonėj, rašytojų, menininkų ir filosofų raštuose.

      “Nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų laimingas”, skundžiasi Solonas, vienas iš septynių išmintingųjų Atėnų juristų. Sofoklis, garsus graikų tragedijos rašytojas dejuoja: “Vargas tau, mirtingųjų gimine, nes mūsų gyvenimas lygus niekybei! Niekas neturi kitos laimės, kaip tik jos iliuziją”. Beviltiška ir baisi desperacija dvelkia iš ciniško romėnų juoko: “Gerkime ir valgykime, nes rytoj mirsime”. O ir garsus moderniųjų laikų poetas Rainer Maria Rilke, kalbėdamas apie žmogaus gyvenimą, tikisi rasiąs išsilaisvinimą tik mūsų laimės griuvėsiuose.

      Pažvelkime į tuos, kurie gyvena prabangoje, naudodamiesi visomis žemės gėrybėmis, pamatysime ir jų veidu prabėgantį skausmo šešėlį, nes ne žemės turtuose yra žmogaus laimės ir džiaugsmo esmė.

      Gyvenimas yra nuolatinis mirimas; kiekviena pragyventa minutė mus artina prie mirties, nuo kurios neišgelbės jokios žemiškos galybės: nei turtai, nei artimi žmonės, nei valdovo karūna, nei pasaulio garbė. Ir žmogus tai jaučia, ir jį nenorom ima siaubas. Ko vertas yra gyvenimas, visi jo džiaugsmai bei vargas, jei jie nueina į pražūtį, jei viskas laikina? Kam gyvent, kam augint vaikus, kam statyt namus, miestus bei valstybes, jei viskas mirtim pasibaigia? Kokia to prasmė? O amžinumo troškimas žmogui yra įgimtas.

      Motinos, augindamos vaikus, mato juose lyg savo gyvenimo pratęsimą. Kaip dažnai tenka išgirst jas sakant: “Aš nieko nepadariau, bet jie padarys”. Menininkai, rašydami poemas, statydami bažnyčias, piešdami paveikslus, kurdami simfonijas, mėgina sukurt kūrinius, didesnius už save. Valstybių vadai, karaliai, mokslininkai siekia pasaulinio garso ir garbės. Ir visa tai vien tik tam, kad įamžintų savo gyvenimą, kad pratęstų savo buvimą, kad po jų mirties bent jų vardas pasiliktų gyventi, nes visi žino, kad gyvenimas šioje žemėje yra laikinas.

      Žmogui, nepripažįstančiam arba atmetusiam religiją, viskas šioje žemėje užsibaigia, ir tai jį veda į neviltį, į desperaciją. Pavyzdžiui, danų rašytojas Jakobsenas savo romanuose aiškino, kad religija yra išmislas, silpnųjų ir bailiųjų, nedrįstančių sąmoningai priimti gyvenimo beprasmybės iliuziją, ir, norėdamas gyvenimu pagrįsti savo įrodinėjimus, pats išėjo iš proto. Hoelderlinas, atmetęs religiją, arba Nietzsche, skelbęs, kad Dievas yra miręs, savo gyvenimą irgi pabaigė beprotnamyje. Šių laikų psichiatrų patirtis rodo tą patį, būtent : žmonės be religijos sudaro didelę jų pacientų dalį.

      Šie faktai rodo, kad žmogus be religijos sunkiai pakelia gyvenimo skausmus. Liūdesys, išplaukiąs iš nevilties ir beprasmybės, atmetus religiją, sužlugdo pačius maištininkus, nes atmesdami religiją, jie atmeta ir tą džiaugsmą, kuris išplaukia iš jos, iš Dievo. Tą vieną ir tikrą džiaugsmą, kuris gyvenimą padaro gražų ir prasmingą. Religingas žmogus arba mylintis Dievą žino, kodėl jis gyvena. Pomirtinio gyvenimo perspektyvoj jam kiekvienas gyvenimo momentas, ar šviesus, ar tamsus, ar džiaugsmingas, ar pilnas sielvarto įgyja prasmę. Aš prisimenu vieną moteriškę, kurios duktė, sirgdama vėžiu, gyveno paskutines dienas. Ji, sužinojusi, kad aš katalikė, su ašaromis akyse kalbėjo: “Jūs laimingi, nes po mirties jūs matysit savo artimuosius. Jūs matysit juos amžinoj laimėj, amžinam džiaugsme.”

      Tikėjimas žmogui duoda džiaugsmo ir atsparumo bei nusiraminimo, o sąžinės švarumas teikia ramybės. Pasižiūrėkim į Feodoro Dostojevskio knygą “Nusikaltimas ir bausmė”. Kaip gabia psichologo ranka matom atvaizduotą žmogaus kančią, kai jo sąžinę kankina nuodėmė. Ir koks pasikeitimas įvyksta, kai jis pažįsta Dievą ir kaip laimingas jis yra, kai gerais darbais ir atgaila nors dalį savo nuodėmės atpirkti gali.

      Napoleonas Bonaparte, tas pilnas garbės, turtų, jėgos ir proto asmuo, paklaustas, kada buvo laimingiausia jo gyvenimo diena, atsakė: “Pirmos Komunijos diena”. Ir mums lengva suprasti, kodėl Napoleonas išskyrė šią dieną, kaip laimingiausią savo gyvenime. Tą dieną jisai arčiausiai buvo suėjęs su Dievu, ir jo sąžinė buvo gryna. O sąžinės ramybė žmogui duoda begalinio džiaugsmo, lygiai kaip artimas kontaktas su Dievu. Pasitikėjimas Dievu žmogui atima bereikalingą rūpestį, sielvartą, pyktį. Iš meilės Dievui jis myli savo artimą, tobuliausią Dievo kūrinį, ir padėdamas savo artimui, žmogus darosi laimingas. Meilė artimui, lygiai kaip meilė Dievui, yra didelio vidinio džiaugsmo versmė. Meilė žmogų kilnina. Kilnumo ir tobulybės troškimas jam yra įgimtas. Mylėdamas Dievą, Tobulybės Šaltinį, žmogus stiepiasi į tą Tobulybę, auga, pilnėja.

      Meilė Dievui žmogui gali būti ir liūdesio priežastimi. Tai atsitinka tuo atveju, kai žmogui Dievo duotą laisvą valią jis panaudoja nusikreipimui nuo Dievo. Nuodėme jis suteršia savo sąžinę, suardo meilės santykį su Dievu ir praranda sielos ramybę. Religingam žmogui šitas liūdesys tampa naujo džiaugsmo šaltiniu, būtent, per nuoširdų savo kaltės išpažinimą ir atgailą. Kristaus įsteigtieji sakramentai padaro šita prasme Evangeliją gera ir linksma naujiena. Kristaus gyvenimas ir mirtis, Jo darbai ir auka parodo mums kelią, kaip Sūnui Palaidūnui grįžt atgal pas savo Gerąjį Tėvą, kuris sugrįžusiam iškelia puotą, sakydamas: “Reikia gi džiaugtis ir pokyliauti, nes šitas buvo miręs ir vėl atgijo, buvo prapuolęs ir vėl atsirado” (Luko 15, 32).

      Jeigu žmogus savo nusikreipimo nuo Dievo nepaverčia naujo džiaugsmo šaltiniu, jei jis nepasinaudoja atgailos sakramentu, jis gali įpulti į desperaciją, kaip pavyzdžiui Judas Iskarijotas, kuris, nepakeldamas sąžinės graužimo, pasikorė.

Didysis šių laikų psichiatras Carl Gustav Jungas skelbia įdomų dalyką. Jisai sakosi mažai turėjęs katalikų pacientų, jo pareiškimu, dėl to, kad katalikų praktikuojama išpažintis ir atgailos sakramentas išsprendžia psichinius konfliktus ir naikina tas problemas, kurios suardo žmogaus dvasinę ramybę bei harmoniją.

      Iki šiol mes kalbėjom tik apie vidinį dvasios džiaugsmą, ir klaidinga būtų manyti, kad žemiškiems džiaugsmams ir pasilinksminimams Bažnyčia užkerta kelią. Norisi čia pacituoti garsųjį Austrijos pamokslininką Suso Braun, O.F.M. Cap.: “Vargiai kas krikščionybei daugiau pakenkė, kaip netekimas humoro... Atsitinka, kad žmonės atkrinta nuo Bažnyčios ir todėl, kad jiems atrodo, jog ji yra visokio džiaugsmo ir grožio priešas”. Ir pačiam Kristui, puotaujančiam muitininko namuose, Fariziejai ir Rašto Žinovai priekaištavo: “Kam Jono mokytiniai dažnai pasninkauja ir meldžiasi, taip pat ir fariziejų, o tavieji valgo ir geria? Jis jiems tarė: Argi jūs galite versti pasninkauti vestuvininkus, kol su jais yra jaunikis?” (Luko 5, 33-34). Kristus nevengdavo dalyvauti pokyliuose pas paniekintuosius muitininkus ir didikus fariziejus, ir net pirmuoju savo stebuklu Kanos vestuvėse Jis nepasmerkė besilinksminančiųjų, bet dargi paskatino juos, padaugindamas vyną.

      Bažnyčia viskam skiria laiko: ir džiaugsmui, ir pasninkui bei atgailai. Tačiau netgi ir pasninkaujančiam žmogui liepiama nebūti paniurusiam, bet šventiškam: “Tu gi, kai pasninkauji, pasitepk sau galvą ir nusiprausk savo veidą” (Mato 6, 17). O atgailaujančiam sakoma: “Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje” (Mato 5, 12).

      Visais atžvilgiais religija ragina mus džiaugtis: ji teikia mums žemišką ir antgamtinį džiaugsmą, ji grąžina viltį ją pametusiam, ji parodo kelią paklydusiam, ji nusiminusį iš liūdesio ištraukia. Vienintelio liūdesio priežastim religingam žmogui gali būti tiktai kitų žmonių aklumas religijai. Pavyzdžiui, įsivaizduokim motinos skausmą dėl savo vaikų, nepripažįstančių religijos. Prisiminkime šventąją Moniką. Ir pats Kristus, stovėdamas prie Jeruzalės, verkė ir sakė: “Kad gi ir tu ir tai šitą savo dieną pažintumei, kas tau neša ramybės, o dabar tavo akims paslėpta! Nes ateis tau dienų, kad neprieteliai apves tave pylimu, apguls tave, suspaus tave iš visur, parblokš žemėn tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje, ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto” (Luko 19, 42-44).

G. Draugelienė