Visas Kristaus gyvenimas turi tris fazes. Tikėti į Kristų tik fiziniame gyvenime būtų klaidinga. Naujo Testamento negalima apriboti vien tik Evangelijomis, kurios mums aprašo fizinį Kristų. Prie jų reikia pridėti Apaštalų darbus, Apaštalų laiškus ir Šv. Jono Apreiškimą. Juose visuose glūdi fizinio ir mistinio Kristaus istorija, Jo pilnumas.

      Jei Kristus yra Bažnyčios galva ir pilnuma, kokie yra galvos ir pilnumos santykiai, ir kaip galva veikia į kūną? Kristus turi dvi prigimtis: dievišką ir žmogišką. Dieviškasis Jo asmuo paslaptingu būdu sujungia abi prigimtis į vieną būtybę. Todėl visi Kristaus veiksmai yra dievažmogio veiksmai. Ir Bažnyčioje yra du elementai : žmogiškasis ir dieviškasis. Mes esame žmogiškasis elementas, o garbingasis Kristus yra ne tik dieviškasis elementas, bet dieviškojo ir žmogiškojo elemento jungtis. Todėl Šv. Povilas sako “pilnutinis Kristus”, o Šv. Augustinas — “totus Christus, visas Kristus.”

      Kai Kristus - žmogus laimindavo vaikus, Dievas laimindavo vaikus, nes visa, ką Kristus darė kaip žmogus, reikia priskirti Jo Dieviškajam asmeniui. Kai Petras krikštija ir nuodėmes atleidžia, Kristus krikštija ir Kristus atleidžia. Žmogiškieji elementai Bažnyčioje yra priemonės ir įrankiai neregimo Kristaus rankose, kuriais vykdomas ir tęsiamas atpirkimo darbas.

      Vadinasi, Bažnyčia nėra vien tik organizacija. Ji nebuvo sudaryta iš žmonių, suburtų išpažinti bendrus įsitikinimus. Bažnyčios pradinis branduolys nebuvo plytos, sumestos į krūvą, iš kurių iškilo pastatas. Ji gimė tada, kai Kristaus Dieviškasis gyvenimas išsiveržė, kaip galinga kalnų upė, ir pradėjo tekėti į kiekvieną žmogų, į kiekvieną mistinio kūno celę. Bažnyčią sukūrė ne tikintieji, bet Kristus, suburdamas tikinčiuosius. Todėl Bažnyčia buvo prieš Petrą ir Joną. Ji prasidėjo tą momentą, kai Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

      Mes netampame krikščionimis, studijuodami Kristaus žemės gyvenimo datas ir Jo mokslą. Mes gimstame krikščionimis per krikštą, lygiai kaip žmonės gimsta lietuviais, amerikiečiais ir žydais. Priimdami krikštą, mes gimstame Kristaus kūne ir iš Kristaus kūno. Vėliau mes galime išsižadėti savo priklausomybės mistiniam Kristaus kūnui, kaip žmonės išsižada pilietybės ir savo krašto.

      Kiekvienas narys, gimęs iš Kristaus į Jo mistinį kūną, gyvena jau ne savo gyvenimą, bet Kristaus, už tai Povilas sako: “Nors gyvenu, jau ne aš — Kristus gyvena manyje.” Kristus gyvena mumyse visoje istorijoje. Jei mes neįžiūrime Jo, gyvenančio mistiniame kūne šiandien, nebūtume pažinę Jo prieš 20 šimtmečių fiziniame kūne. Jei netikime į mistinio kūno dieviškumą, kad jis turi žmogiškojo elemento, lygiai būtume netikėję į Jo Dievybę, kurią slėpė nukryžiuotas kūnas. Kristus lieka dažnai mūsų nepastebėtas, todėl kad Jis yra per arti mūsų.

      Vienas labai svarbus dalykas, kuris priklauso prie mistinio kūno sąvokos, yra mistinio kūno siela. Dievas, tverdamas Adomą, paėmė žemės ir kvėpė į ją savo dvasią. Panašiai įvyko, kuriantis Kristaus mistiniam kūnui. Jis buvo kūno galva, o didžiosios kūno arterijos buvo apaštalai. Kai buvo suburti visi kūno nariai, kūnui tebetruko vienijančio gyvybės principo, ir Jis atrodė, lyg elementų krūva chemijos laboratorijoje. Bet tą dieną, kai Šv. Dvasios ugniniai liežuviai pasirodė ant jų galvų, jie visi virto vienu gyvu kūnu. Ir kaip pranašo Ezekielio vizijoje — sausi kaulai susijungė, apaugo gyva mėsa, suplakė gyvybė ir išsirikiavo milžinų eilėmis pasiruošę kovai. Taip ir pradinis mistinio Kristaus kūno branduolys tapo vienu gyvu kūnu, pajudintas trečiojo Šv. Trejybės asmens gyvenimo ir jėgos. Ta pati Šv. Dvasia, davusi Kristui kūną, sukūrė naują mistinį kūną, kuris yra Betliejaus ir Golgotos tęsinys, ir kuriam priklauso visi gimę iš vandens ir Šv. Dvasios. Štai čia glūdi skirtumas tarp Bažnyčios ir bet kurios žmonių organizacijos, nes Bažnyčia nėra vien tik žmonių grupė, sujungta vienos idėjos, bet vienas organizmas, vienas kūnas ir vienas gyvenimas. Arba kaip Povilas sako: “Vienas kūnas, viena dvasia, vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.” Kadangi Bažnyčios siela yra amžinojo Dievo dvasia, niekas jos negali ir negalės užmušti, sugriauti ar esmingai pakeisti. Narius galima užmušti, nukirsti, sužeisti. Jie patys gali laisva valia iš organizmo pasitraukti. Bet kūnas liks vienas, gyvas ir amžinas.

      Per Kristaus mistinį kūną ir sakramentus mes tampame Kristaus gyvenimo ir kančios dalininkai. Per Kristaus mistinį kūną mes tampame Kryžiaus aukos dalyviais ir veikėjais, bet ne žiūrovais. Kaip vynas yra išspaudžiamas iš vynuogių kekės, taip mes susivienijame su Kristumi per kryžiaus spaustuvą. Kai kunigas prie altoriaus aukoja duoną ir vyną, mes — su visu mistiniu kūnu — aukojame savo gyvybę, išreikštą duonos ir vyno pavidalais. Ir kaip Povilas sako: “mirštame, esame palaidoti, drauge su Kristumi prikalti prie kryžiaus ir papildome Jo kančios taurę.”

      Vieną dieną mūsų mirtis uždės antspaudą ant tos nuolatinės aukos. Kristus - kunigas paaukos savo tėvui mūsų mirtį, kaip Kalvarijos aukos papildymą ir užbaigimą mūsų asmenyje. Kristaus mistinis kūnas turi keliauti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo galva. Be grabų nėra prisikėlimo. Tokiu būdu Jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas tampa mūsų gyvenimo turiniu ir Jo gyvenimo tąsa.

      Vienas iš pagrindinių gyvybės ir kūno įstatymų, vadinas ir mistinio kūno, yra plėtimasis ir augimas. Žmogus šiandien suvalgo mėsos gabalą, rytoj mėsa virsta jo kūno dalimi. Bet po kiek laiko ta kūno dalis, tas muskulas, nervas, kaulo ląstelė turės užleisti vietą kitam, jaunam nariui. Šitą procesą mes vadiname metabolizmu. Vienos medžiagos pašalinamos — katabolizmas. Kitos medžiagos virsta kūnu — anabolizmas. Mes šiandien nebeturime nė vieno atomo iš to kūno, kurį turėjome prieš 7 metus.

      Panašiai vyksta ir su mistiniu Kristaus kūnu. Dabartinė Bažnyčia, vadinasi mes, esame tas pats mistinis kūnas, kurio nariai pasislėpę garbino Kristų katakombose, kurie statė gotikos katedras. Šiandien jų nėra. Jų vietą užima ir juos pavaduoja kiti nariai. Tokiu būdu Kristus įsikūnija kiekvienoje žmonių kartoje ir tokiu būdu Jis nuolatos auga.

      Bažnyčiai yra duotas įsakymas augti: “Skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui.” Bet kaip mistinis Kristaus kūnas iš garstyčios grūdo gali išaugti į didelį medį? Ar jis augs vien tik Dievo malonės laistomas, mistinio kūno nariams sergant, snaudžiant arba trukdant? Neužtenka kūnui pasirūpinti maistu. Kūno nariai turi padėti maistui patekti į kūną. Reikia rankų, kurios duoną deda į burną; reikia dantų kurie kramto; reikia skilvio, kuris virškina. Mistinio Kristaus kūno augimas nepriklauso vien tik nuo gaivinančios Dievo dvasios. Jis reikalingas ir narių bendradarbiavimo. Dievas veikia tik per žmones. Tam buvo pašauktas Abraomas. Tam tikslui Simonas buvo pavadintas Uola. Pagonių šalių misijonieriai, visi Kristų mylį vyrai ir moterys, yra akys, burna, kojos ir rankos, kuriomis Kristus pasiekia tolimiausius žemės užkampius, atgaivina žuvusius, pakelia nusidėjėlius ir puolusius.

      Atsakomybė plėsti ir auginti Kristaus kūną tenka kiekvienam kūno nariui. Viską suvienyti po Kristaus galva. Kiekvienas gyvas ir sveikas kūno narys yra žemės druska ir gerasis raugas žmonių draugijoje. Dirva yra plati. Darbininkų maža ne dėl to, kad Kristui trūksta žmonių, bet kad darbininkams trūksta kovos dvasios. Vietoje stiprios ir ugningos aistros, kuri turėtų degti Kristaus kūno nariuose, mes randame rūkstančius ir gęstančius nuodėgulius.

      Mistinis Kristaus kūnas, kaip ir kiekvienas kitas kūnas, reikalingas vienybės ir solidarumo. Mūsų laikų pasaulis yra suskaldytas. Tautos stovi ginkluotos ties dinamito arsenalais. Slaptos laboratorijos ieško naujų ir sėkmingų būdų masinės gyvybės naikinimui. Karo štabai ieško priešo gyvybinių punktų, kurie galėtų būti sunaikinti vienu negailestingu mostu. Besišypsantys diplomatai spaudžia vienas kitam dešinę, už nugaros laikydami užnuodytą peilį. Žmonės skyla į partijas ir suskilę riejasi. Taikos troškimas nevirsta tikrove, taikos nepagimdys nei Jungtinės

      Tautos nei taikos pranašai, kol pasaulis nepersiims Kristaus mistinio kūno tiesa ir iš tiesos einančiomis išvadomis.

      Kiekvienas žmogus yra arba gali tapti Kristaus mistinio kūno narys. Visi yra vieno Tėvo vaikai, nes Kristuje, kaip sako Povilas, “nėra nei žydo, nei romėno, nei pagonio.” Jei vienas kūno narys kenčia, kenčia visas kūnas. Kiekvienas nusikaltimas artimui yra savižudybė. Aš negaliu sužeisti artimo, pats neįsipiaudamas. Tikintieji sudaro vienetą ne tik todėl, kad kūno galva ir kūno dvasia yra ta pati, bet kad kiekvienas narys yra maitinamas ta pačia eucharistine duona. Eucharistija yra mistinio kūno kraujo plazma, tekanti į kiekvieną kūno celę. Ji yra kraujo transfūzija, stiprinanti ir uždeganti mirštantį kūną nauja gyvybe. Povilas rašo: “Mes — būdami daugelis — esame viena duona ir vienas kūnas. Visi, kurie valgome tą pačią duoną.” Šita eucharistinė duona yra mūsų vienas kitam pasivedimo simbolis. Valgydami tą pačią duoną, mes tampame broliai Kristuje ir esame suvienyti po viena mistinio kūno galva. Povilo vartojamas graikiškas žodis “anakefalaiosastai” kaip tik išreiškia šitą tiesą. Vadinasi, ir religija nėra tik privatus santykis tarp Dievo ir žmogaus. Ji riša ir jungia visus žmones į vieną kūną.

      Didysis Penktadienis ir Velykų Sekmadienis yra du priešingumai: kryžius ir vainikas, kova ir pergalė. Didžiojo Penktadienio kovinga kančia ir mirtis yra sėkla, krintanti į žemę mirčiai. Velykų Sekmadienį ši apmirusi sėkla gimsta naujam gyvenimui. Mistinis Kristaus Kūnas pergyvena tą pačią raidą. Dviejų priešingumų paslaptis yra Povilo gražiai išreikšta dviem graikiškais žodžiais: “kenosis” — susinaikinimas ir “pleroma” — pilnybė. Šitie du žodžiai savyje slepia nuostabią istoriją. Pirmiausia Dievas susinaikino, prisiimdamas vergo pavidalą. Visa kas gera, spinduliuoja gėri ir gerumą. Dieviškoji meilė — amžių bėgyje — augant naujoms pasaulio kartoms — spinduliavo gėriu, save naikino, dalindama pasauliui nuostabias ir auksu neįkainojamas dovanas. Ji paskutinį kraujo lašą išliejo ir visą savo dvasios ugnį atidavė tikinčiųjų širdims.

vDievo meilė, atidavusi savo duoklę žmogui, pasauliui ir Bažnyčiai, laukė atsakymo. Meilės ir kančios taurė, kurią Kristus išgėrė už žmogų, turi vėl prisipildyti meile ir mylinčia kančia. Žmogus turi atsilyginti Kristui už Jo kūną ir kraują. Mistinis Kristaus kūnas turi pergyventi visas Kristaus gyvenimo fazes. Kadangi Bažnyčia yra gyvas asmuo, turįs tą pačią sielą ir širdį, kaip prieš 19 šimtmečių, ji turi visus Kristaus gyvenimo bruožus. Tokiu būdu Dievo -Žmogaus gyvenimas tęsėsi toliau.

      Kadangi mes — Kristaus mistinio kūno nariai — esame Kristaus besitęsiančio gyvenimo dalyviai ir veiklieji elementai, mūsų pareiga ir uždavinys, kad Kristaus atpirkimo darbas, vaisiai ir palaima būtų perduodami diena iš dienos, metai iš metų, karta iš kartos, siela iš sielos. Pratęsti Kristaus gyvenimą laike, erdvėje, savo ir kitų gyvenime, yra mūsų kasdienis uždavinys.

Juozas Elijošius, S. J.