1953 m. Balandžio (April) mėn. Vol. IV, No. 4

      Velykos — didžiausia bažnytinė šventė. Mus žavi ir Kalėdos, jos yra taip mielos, nes į žemę Kristus ateina. Bet kas mums iš Kalėdų, jei nebūtų Velykų! Jei Kristus nebūtų nugalėjęs mirties, jei būtų neprisikėlęs, tuščias būtų mūsų tikėjimas, kaip sako apaštalas. Tik per pirmąsias Velykas žmogus po tūkstančių metų vėl pasijuto žmogus, Dievo vaikas, Dangaus paveldėtojas. Tamsa, taip ilgai gaubusi žemę, pranyko. Sušvito džiaugsmingas rytas, suskambėjo Aleliuja, ir nuo žmogaus rankų pančiai nukrito. Jis buvo vergas, o dabar — karalaitis, amžinosios karalystės garbingo sosto Įpėdinis. Jis buvo piktosios dvasios valdžioj, o dabar — nė angelams neturi ko pavydėti.

      Bet visa tai be mažiausio žmogaus nuopelno. Tik Dievo gerumas, tik Jo meilė, tik Jo malonė tuos stebuklus padarė. Žmogus nė vienu centu, nė mažiausiu rankos mostu prie to neprisidėjo. Bet dabar kaip jis turtingas, garbingas, pilnas laimės. Be jokių savo pastangų visa tai gavo, ne savo jėga į tą aukštą kalną įkopė — jis buvo įkeltas, galingų ir meilių rankų. Bet jei dabar nori ten stovėti ir nenukristi žemyn, jau reikia pastangų. Kartais reikia su audromis kovoti, reikia stipriai laikytis, nes tik truputis apsileidimo, ir štai — jau nukritęs žemyn!

      Tu, lietuvi katalike, toje aukštumoje turi išsilaikyti. Kitaip — nesvajok nei apie laikiną nei apie amžiną Tėvynę. Jei ten stovėsi ir drąsiai kovosi, jokie pavojai, jokie priešai tau baisūs nebus. O jei ir apniks tave priešai, iš ten tavo balsas bus išgirstas, tikrai susilauksi pagalbos. Ir mūsų poetė sako:

Juk tu žinai, mano brangus lietuvi,
Kad nuo kalnų varpai toliausia plinta
Net akmenys, kurie pakalnėj guli,
Pamato kalnuose liepsnojantį žibintą.

(J. Aug. - Vaičiūnienė)

      Dabar mums liūdėti nėra ko. Kova jau laimėta. Jei kartais dar ir tenka sutikti priešo būrelius, tai, stovint po kryžiaus vėliava, pergalė užtikrinta. Po Kristaus prisikėlimo pranyko nusiminimas ir liūdesys, jų vietą užėmė pasitikėjimas ir viltis. Kilnūs ir drąsūs žmonės nežūsta, todėl jei Velykos mums bus tikrojo dvasinio prisikėlimo šventė, netrukus išauš ir kitų Velykų rytas, tas rytas, kai virš kryžių ir smūtkelių žemės iškils pergalės ir prisikėlimo vėliava.

REDAKCIJA