1

      Vokiečių priežodis sako: “Kam Dievas nori suteikti malonę, tą siunčia į platų pasaulį”. Taip pat galima pasakyti, kad ypatingą savo malonę Dievas teikia tam, kurį siunčia misijonieriauti į svetimus kraštus. Kas iš mūsų nėra svajojęs vykti į tolimus kraštus, ar kaip misijonierius, ar kaip mokslininkas, ar kaip naujų žemių atradėjas? Yra įdomu pamatyti naujus žmones, naujus papročius, niekad nematytų gyvulių ir augalų. Taigi, ir aš buvau patenkintas, kai šių metų vasario 19 dieną galėjau lipti į laivą ir vykti į tolimą Pietų Ameriką misijonieriauti tarp lietuvių ir mokyti vienoje Urugvajaus kolegijoje.

      Kai laivas pajudėjo iš Niujorko uosto, jaučiau kažkokį keistą liūdesį, kurį, tur būt, pajunta kiekvienas keleivis. Ir Šekspyras sako, kad “kiekvienas atsiskyrimas yra graudenantis liūdesys”. Išblaškyti tai nuotaikai tuoj stengiausi susipažinti su savo bendrakeleiviais. Drauge keliavo vienas domininkonas ir pranciškonas. Juodu keliavo taip pat misijonieriauti. Buvo dar ir daugiau kunigų, kurie vyko į Pietų Ameriką įvairiais tikslais.

Protestantų misijonieriai

      Kaip jau minėjau, laive buvome trys katalikų kunigai, važiuojantieji į misijas, o protestantų buvo dešimt pastorių. O jeigu dar priskaitysi ir jų žmonas, kurios taip pat dirbs misijų darbą mokyklose ar kitokiose įstaigose, tai bus tikrai nemažas protestantų misijonierių būrys, kurie vyksta į katalikiškąją Pietų Ameriką platinti savo tikėjimo. Vieno pastoriaus užklausiau, dėl ko jie eina misijonieriauti į katalikiškus kraštus, jau pažinusius Kristaus mokslą, ar negeriau būtų keliauti kur nors į Afriką ar kitus pagoniškus kraštus. Kiekviena krikščionybės forma ar sekta jau būtų tų primityviškų kraštų religinis ir kultūrinis pakėlimas. Jis atsakė, kad Pietų Amerikoje esą nepakankamai katalikų kunigų, todėl jie einą į pagalbą.

      Vis dėlto liūdna, kad per mūsų kaltę ir apsileidimą daug katalikų tuose kraštuose atsisako savo tikėjimo, pereidami į įvairias sektas. Jeigu turėtume daugiau kunigų, kurie sutiktų vykti į Pietų Amerikos valstybes, tai taip greitai neprarastume to, kas jau mums priklauso.

      Paskui paklausiau, kaip žiūri į jų misijas valdžia, ar nebijo, kad įvairios sektos gali suskaldyti tautą. Atsakymas buvo: “Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra virš 200 sektų, o ar ten trūksta vienybės?” — “Taip tai taip”, atsakiau, “bet būtų didesnė vienybė, jeigu to sektų susiskaldymo nebūtų. Šiaurės Amerikoje tos vienybės jau nuo pradžios nebuvo, todėl nieko nepadarysi, bet kam skaldyti Pietų Amerikos religinę vienybę?” Jis atsakė, kad ta religinė vienybė nesanti reikalinga. Jo nuomone, net geriau, kai viena tikyba konkuruoja su kita, tokiu būdu visi parodo daugiau pastangų.

      Daugiausia tų misijonierių priklausė “mormonų” sektai. Šią sektą įsteigė Joseph Smith 1830 metais. Kiekvienas jų narys turi būti misijonierius. Į misijas turi važiuoti savo lėšomis. Skaitosi pareiga atlikta, pamisijonieriavus dvejus metus; po to galima grįžti namo. Jie sako dabar visame pasaulyje turį apie milijoną narių. Paskutiniu metu jie labai sparčiai plinta Pietų Amerikoje.

      Pasiklausinėjau apie jų mokslą, klausiau, ar jie yra protestantai. Atsakė, kad ne. Mat, jie ne tik Šv. Raštą pripažįsta, bet turi dar ir kitus šventus raštus, paties Dievo apreikštus. Knygoje “The Book of Mormon” yra surašyti tie nauji Dievo apreiškimai. Pagal šią taisyklę taip pat ir “Christian Science” nebūtų protestantiška sekta, nes ir jie be Šv. Rašto turi dar kitą per kažkokią moterį atėjusį apreiškimą. Mormonai tiki amžiną moterystę. Moterystė danguje tęsis per amžius, nes žmonės kelsis su kūnais. Tie mormonų misijonieriai daugiausia buvo jaunuoliai. Tarp jų buvo ir jauna mergaitė, su vienu tų jaunuolių susijungusi “amžina moteryste”. Jų gyvenimas yra gana asketiškas: jiems negalima gerti nei alkoholio, nei kavos, nei arbatos. Taip pat negalima rūkyti. Jie vaikščioja nuo durų prie durų, kalbindami žmones prisidėti prie jų tikėjimo.

Trinidad salos gyventojų lūšnelės

 

      Tas faktas, kad šie žmonės, gindami ir platindami aiškiai klaidingą tikėjimą, parodo tiek pastangų ir pasišventimo, mums turėtų būti pavyzdys, kad ir mes daugiau išmoktume aukotis už savo tikrą, paties Dievo apreikštą tikėjimą.

Trinidad

      Penktą kelionės dieną, nuplaukę iš viso 1942 mylias, pasiekėme Trinidad (Švenč. Trejybės) salą, esančią netoli Venecuelos. Gal šia proga kai kuriems skaitytojams bus įdomu šį tą sužinoti apie sausumos ir jūros mylias. Paprasta sausumos mylia turi 1760 jardų (1609,3 m.). Jūros mylia yra didesnė, ji turi 2023,3 jardus (1855 m.). Jūros mylia yra ne tik nuotolio mastas, bet taip pat ir žemės rutulio kampas, atitinkąs vieną geografinio pločio minutę. 60 jūros mylių sudaro vieną laipsnį. Žemės rutulys, kaip ir kiekvienas rutulys, turi 360 laipsnių.

      Jūros mylia yra ne tik nuotolio ir kampo mastas, bet taip pat ir laiko. Ekvatoriuje viena skritulio minutė atitinka vieną jūros mylią. Žemė, sukdamasi apie savo ašį, padaro kas keturios sekundės vieną jūros mylią. Taigi, dabar aišku kaip atsirado jūros mylia. Laivo plaukimo greitis yra matuojamas ne tik myliomis, bet ir mazgais. Mazgas reiškia tą patį, kaip ir mylia. Šis žodis yra kilęs iš senovinio greičio matavimo, kai greitį matuodavo virvėmis, ant kurių užrišdavo mazgus.

      Po šios trumpos ekskursijos apie jūrininkystės matus, grįžkime prie Trinidad salos. Ją atradęs pats Kolumbas 1498 metais. Iki 1797 m. ji priklausė Ispanijai, ir buvo žinoma kaip piratų sala. 1797 m. anglai užpuolė šią salą ir ispanus nugalėjo. 1802 m. pagal Amiens sutartį sala buvo oficialiai pripažinta Anglijai. Tai nepaprasto grožio sala. Augmenija labai turtinga: kokoso palmės, cukraus nendrės ir virš 140 įvairių augalų rūšių, iš kurių žievės daro vaistus.

      Senieji salos gyventojai yra beveik dingę. Jie yra susimaišę su ispanais ir iš Afrikos kilusiais negrais, kurie čia seniau buvo vežami vergauti. Gyventojų čia yra virš pusės milijono. Katalikų esą virš 200,000. Šioje saloje mūsų laivas apsirūpino kuru ir maisto produktais, o mes ja pasigrožėjome ir puikiai išsimaudėme. Taip atsigaivinę, keliavome į Barbados salą, apie kurią parašysiu kitą kartą.

J. Venckus, S. J.