Barbados sala

      Vasario 24 dieną palikome žaviąją Trinidad salą ir kitą dieną jau pasiekėme Barbados salą, esančią už 200 mylių. Mūsų laivą tuoj apspito maži vietinių žmonių laiveliai. Pradžioje nesupratome, ko jie iš mūsų nori, bet paskui pastebėjome, kaip kiti keleiviai mėtė į vandenį metalinius pinigus, o berniukai ir mergaitės, lyg žuvys arba ruoniai, greitai pasinerdavo ir sugaudavo tuos pinigus. Stebėjomės jų nepaprastu vikrumu.

      Barbados klimatas yra skaitomas sveikiausiu visame pasaulyje. Visuomet pučia labai malonus švelnus vėjelis. Ir Amerikos prezidentas Jurgis Washingtonas, kurs niekados nebuvo išvažiavęs iš Jungtinių Amerikos Valstybių, Barbados salai padarė išimtį ir ten keletą mėnesių pagyveno su savo sergančiu broliu. Žodis “Barbados” yra ispaniškos kilmės ir reiškia “barzdotas”. Pirmieji ispanai, aplankę 1519 m. šitą salą, tuoj pastebėjo laukinius fygos medžius, kurių šakos lyg virvių pluoštai žemyn nutysusios gyvai ispanų vaizduotei priminė barzdas. Tačiau ši sala niekados Ispanijai nepriklausė, visuomet ji buvo Anglijos nuosavybė.

      Saloje apsčiai auga cukraus nendrės, kurias vietiniai žmonės mėgsta gatvėse graužti. Čia auga ir medvilnės medis. Kasmet eksportuoja į JAV medvilnės už 4 milijonus dolerių. Iš cukraus gyventojai daro romą. Tas gėrimas visai salai duoda ypatingą kvapą — visur atsiduoda romu. Nors sala yra turtinga, bet kadangi ji labai gausiai apgyventa, tai pasitaiko daug neturtingų žmonių. Daugiausia žmonių yra anglikonų tikėjimo, katalikų tėra apie du tūkstančiai. Šioje saloje dar mus domino skrajojančios žuvys ir koralai. Keletą valandų viskuo pasižavėję, lipome į laivą ir išplaukėme Brazilijos pusėn.

Barbados salos berniukas

Ekvatorius

      Vasario 28 d. pranešė, kad apie vidunaktį praplauksime pro ekvatorių. Kai kurie keleiviai visai nėjo gulti, bet pasiliko laukti, lyg kokios didelės šventės. Kitą dieną tikrai buvo didelė šventė. Ją vadina krikštu. Atėjo pats “Neptūnas” su trišake rankoje, lydimas prokuroro, kurs buvo apsirengęs lyg Anglijos lordas. Prokuroras kaltina pirmą kartą važiuojančius pro ekvatorių, o Neptūnas skelbia bausmę. Vaikai turėjo bučiuoti kojas Neptūno palydovams, kiti buvo nuteisti “operacijai”, dar kiti “barzdaskučiui”. Darė visokias “operacijas”, murzino veidus, buvo daug klyksmo, klegesio, juoko. Kunigams nereikėjo atlikti šių “ceremonijų”, bet vis dėlto ir jie gavo diplomus, atsiųstus “iš Neptūno karalystės”.

San Salvador

      Kovo 2 d. įvažiavome į San Salvador, pirmiau buvusią Brazilijos sostinę. Amerigo Vespucci aplankė šitą uostą 1503 m. Įlanka yra nepaprasto grožio. Ji vadinama Visų Šventųjų vardu, nes pirmieji portugalai į ją įplaukę Visų Šventųjų dieną. Bažnyčios ir namai daugiausia baroko stiliaus, kuris dar yra vadinamas jėzuitų stiliumi. Mieste ir apylinkėse yra 365 bažnyčios: po bažnyčią kiekvienai metų dienai. Sakoma, kad pirmieji misijonieriai atradę tiek pat pagonių šventyklų. Misijonieriai tas šventyklas pavertę į bažnyčias.

      Vos išlipus iš laivo, tuoj prisistato vietos gyventojai ir siūlosi pavažinėti po miestą. Jie mėgsta nuo amerikiečių “palupti”, nes mano, kad amerikiečiui didžiausias malonumas yra švaistytis pinigais... Gyventojai sako, kad amerikiečiai jiems siunčia Coca Cola, kaubojiškus filmus ir... protestantų misijonierius.

      Šis kraštas yra labai turtingas gyvuliais ir augalais. Čia auga tabakas, cukraus nendrės, medvilnė, kava, kaučukas ir labai stiprūs Brazilijos linai. 1844 m. buvo atrastos ir deimanto kasyklos. Šalia turtuolių čia yra daug ir neturtingųjų, todėl nenuostabu, kad yra labai gera dirva plėstis komunizmui.

Rio de Janeiro

      Po 4770 mylių nuo Niujorko įplaukėme į Rio de Janeiro, Brazilijos sostinės, uostą. Rio reiškia upę, bet tikrumoje čia upės nėra. Amerigo Vespucci, kurs 1500 m. sausio 1 dieną plaukė ilga įlanka, palaikė šią įlanką upe. Ši klaida pasiliko ir miesto pavadinime. Rio de Janeiro reiškia “Sausio mėnesio upė”. Miestas yra tikrai žavingas, ne be reikalo vadinamas gražiausiu miestu visame pasaulyje. Jūros mėlynė, auksiniai pakraščių smėlynai ir aukštyn besistiebiančios palmės davė miestui “perla del mar — jūros perlo” vardą.

      Brazilijos vardas paeina nuo lotyniško žodžio “brasa”. Tai yra nelabai klasiškas žodis, kurs reiškia “deganti arba žėrinti anglis”. Viduramžiais buvo pasaka, kad Atlante yra šalis, kurioje medžiai duoda ugninius raudonos spalvos dažus. Atradus šitą šalį, tuoj rastas ir medis, iš kurio galima gaminti raudonus dažus, dėl to ji ir pavadinta Brazilija.

      Dabar Brazilijoje yra apie 60 milijonų portugališkai kalbančių gyventojų. Bet yra daug ir kitokių tautų mišinio. Ploto atžvilgiu Brazilija užima penktą vietą pasaulyje (po Kinijos, JAV, Kanados ir Rusijos). Mo-narkijos laikais katalikų tikyba buvo valstybės tikyba, bet dabar Bažnyčia yra atskirta nuo Valstybės. Visos tikybos yra toleruojamos, todėl protestantai gali laisvai veikti ir misijonieriauti.

Pakeliui į Santos

      Kovo 6 d. išplaukę iš Rio de Janeiro, dar ilgai žiūrėjome į šalia jo stovint; kalną, nuo kurio viršūnės tartum viešpatavo milžiniška Kristaus statula miestui ir jūroms. Toji statula yra 30 metrų aukščio. Kristus, plačiai ištiesęs rankas, lyg norėtų apglėbti visą pasaulį. Jo ištiestų rankų plotis, nuo vieno piršto iki kito, yra 28 metrai. Iš tolo ši statula panaši į kryžių.

      Laivas jau buvo pustuštis, nes dauguma keleivių išlipo Rio de Janeiro mieste. Mano kajutės draugai kunigai taip pat jau buvo išlipę. Dabar turėjau kitą draugą, seną pulkininką, buvusį armijos gydytoją. Išėjęs į pensiją, sumanė likusį savo gyvenimą pašvęsti kelionėms po pasaulį. Su žmona susitarė, kad kiekvienas bus laisvas ir galės keliauti, kur nori. Su juo labai susidraugavome. Jis buvo episkopalas, bet labai domėjosi ir katalikų tikėjimu, ypač Mišiomis.

      Laive sutikau ir ponią, jau penkis kartus apvažiavusią visą žemės paviršių. Gyvenanti Čikagoje ir iš profesijos esanti menininkė. Kai tik užsidirbanti pakankamai pinigų, tuoj kur nors keliaujanti. Jau apkeliavusi beveik visas pasaulio šalis, išskyrus Australiją, kuri jos netraukianti. Aš ją pavadinau “globetrotter”. Šis vardas jai patiko. Dar sutikau ir kitas dvi senas ponias, kurios keliavo tik dėl to, kad namie gyventi labai nuobodu. Atrodė, lyg jos tose kelionėse būtų ieškojusios prabėgusios jaunystės.

      Kovo 7 d. pasiekėme Santos, San Paulo uostą. Tai yra didžiausias kavos eksporto uostas visame pasaulyje. Kasmet iš jo išeina į platų pasaulį 9 milijonai maišų kavos. Kadangi į San Paulo tik 45 mylios, nutariau ten nuvažiuoti. Miestelis labai gražus, žmonės pasižymi dideliu pamaldumu į Dievo Motiną, kuri ypatingu būdu yra garbinama stebuklingoje Monteserrato bažnytėlėje ant aukšto kalno.

      Iš Santos laivas pasijudino Montevideo, Urugvajaus sostinės, link, kur buvo mano kelionės tikslas. Apie tai kitą kartą.

J. Venckus, S. J.

Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą, kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių, gema šimtai.

Maironis