Kiekvienas tikintysis yra dėkingas Kristui už atpirkimą. Pirmieji tėvai, peržengdami Dievo įsakymą rojuje, prarado pašvenčiamąją malonę, tokiu būdu užtrenkdami sau ir visai savo ainijai duris į dangų. Tačiau Dievo Sūnus, pasigailėjęs puolusios žmonijos, savo kančia ir mirtimi mums naujai nupelnė tą prarastą brangų turtą. Išganytojo neatpirkti, kiekvienas būtume tokie ir pasilikę, kokie gimdami atėjome į šį pasaulį: Dievo priešai ir dangun nepriimtini nusidėjėliai.

Prieštaringa tikėjimo tiesa

      Nieko stebėtina, kad Bažnyčios skelbiamas mokslas apie gimtąją nuodėmę toks nesuprantamas ir neteisingas atrodo. Kad žmogus, peržengdamas Dievo įsakymą, Jį įžeidžia ir yra vertas bausmės, kiekvienam aišku. Tačiau kad visai nieko nepadaręs vaikas būtų ne vien baudžiamas už savo tėvų nusikaltimus, bet ir laikomas prasižengėliu, atrodo negali būti nieko neteisingesnio. Bet Bažnyčia kaip tik tai liepia tikėti. Štai keletas jai daromų priekaištų:

      1.    Kaip galima tikėti, kad Dievas užskaitytų svetimas nuodėmes? Priešingai, Jis atleidžia net mano paties padarytąsias. “Tu sakai”, prikiša šv. Augustinui tūlas Julijonas, “kad gimę vaikai kalti ne sava, bet svetima kalte. Tačiau negirdėtas dalykas, kad kas nekaltai sąžinei užskaitytų kito padarytą nusikaltimą. Tai būtų beširdžio barbaro, nebeturinčio net kibirkštėlės teisingumo j a u s m o , sprendimas.”

      2.    Negalimas dalykas, kad išmintingas ir geras Dievas dėl vieno žmogaus nusikaltimo baustų visą žmoniją. Tačiau ar ne taip yra pagal Bažnyčios mokslą? Dėl vienos, ir svarbiausia — svetimos — nuodėmės visi esame šioje žemėje kamuojami vargų, mūsų siela nepaliaujamai turi kovoti su žemais geiduliais, ir galų gale kiekvieno laukia gąsdinanti mirtis. Net nieko pikta nepadarę kūdikiai turi amžinai kentėti dėl kito kaltės, jei miršta be krikšto!

      3.    Nuodėmė yra kažkas asmeniška, kitam neperduodama. Aš gi nesu atsakingas už kitų žmonių daromas nuodėmes. Kas drįstų tvirtinti, kad aš esąs vagis ir plėšikas, jei toje pačioje gatvėje gyvenąs asmuo apiplėšė banką? Tačiau turime tikėti, kad Adomo nuodėmė pereina į jo palikuonių sielas. Kam tada dar turėčiau stengtis nuodėmės vengti, jei mano siela visvien bus kitų padarytomis nuodėmėmis supurvinta?

      4.    Bažnyčia moko, kad kiekvieno naujagimio siela sutepta nuodėme. Tačiau iš kitos pusės ji taip pat tvirtina, kad kiekviena siela paties Dievo sukuriama. Išeitų, kad Dievas yra nuodėmės autorius. Bet tai visiškai nesuderinama su Jo šventumu.

      Priekaištams atremti ir savo tikėjimui geriau suprasti, kiekvienas krikščionis turėtų žinoti, kas iš tikrųjų ta gimtoji nuodėmė yra.

Gimtoji nuodėmė yra tikra nuodėmė

      Gimtajai nuodėmei duotas toks vardas todėl, kad kiekvienas žmogus su ja gimsta. Yra buvę klaidatikių, neigusių gimtąją nuodėmę mumyse. Pirmieji tėvai, skelbė kai kurie iš jų, mums pakenkė vien savo blogu pavyzdžiu. Kai kurie protestantai neneigia gimtosios nuodėmės žmoguje, bet ją laiko nuodėme perkelta žodžio prasme. Gimtoji nuodėmė pagal juos yra šios žemės vargai, mirtis ir aistros, atėję į pasaulį dėl Adomo prasižengimo rojuje. Bažnyčia visuotiniame Tridento susirinkime yra panašius aiškinimus pasmerkusi ir paskelbusi tikėjimo tiesa, jog gimtoji nuodėmė yra nuodėmė ne kokia perkelta, bet tikra ir tiesiogine to žodžio prasme, kiekvieno žmogaus atsinešama į šį pasaulį.

Kas yra nuodėmė?

      Nuodėmė yra laisvas dorovinės tvarkos nesilaikymas. Kitais žodžiais, nuodėmės esmė susideda iš dviejų elementų: 1. dorovinės tvarkos nesilaikymo ir 2. laisvos valios. Kiekvienam aišku kad ten, kur nėra laisvos valios, nėra nuodėmės: Pavyzdžiui, Dievo nustatyta dorovinė tvarka draudžia žaloti kito asmens nuosavybę. Mano draugas, įpratęs vaikščioti miegodamas, naktį eidamas, apverčia stalą ir sudaužo brangų televizijos aparatą. Tokiu būdu peržengia dorovinę tvarką, bet nepadaro jokios nuodėmės ir nėra įpareigotas atlyginti man padarytą žalą, nes tuo metu neturėjo laisvos valios.

      Bet kaip gali tik ką gimęs vaikutis būti su nuodėme, jei tam reikalinga laisva valia? Tam suprasti būtina skirti gimtąją ir asmeninę nuodėmę.

Asmeninė ir gimtoji nuodėmė

      Nuodėmė — laisvas dorovinės tvarkos nesilaikymas — yra arba pats nuodėmingas veiksmas, kuriuo peržengiama dorovinė tvarka arba iš to veiksmo kilęs nuodėmingas stovis. Nuodėmė šia antrąja prasme — stovis — suprantama, pavyzdžiui, kai sakome, jog išpažinties sakramentas nuplauna, naikina nuodėmes. Ir po išpažinties pasiliks faktas, kad padariau nuodėmingą veiksmą. Net pats Dievas negali įvykusių dalykų padaryti nebūtais. Tačiau išpažintis pakeitė mano stovį: prieš ją buvau nusidėjėlis, Dievo priešas; po jos — išteisintas, Viešpaties draugas.

      Gimtoji nuodėmė yra toks nuodėmingas stovis, nuodėmingo veiksmo pasekmė. Tačiau ji tuo skiriasi nuo asmeninių nuodėmių, kad yra kilusi ne iš mano paties padaryto, bet iš Adomo nuodėmingo veiksmo. Kai kurie teologai aiškina, jog mūsų kiekvieno valia kokiu nors būdu turėjo dalyvauti Adomo nusižengime rojuje. Mat pagal juos niekas negali būti tikra prasme nusidėjėliu, jei pats asmeniškai nenusideda. Tam yra išgalvoję įvairias teorijas. Viena iš jų, pavyzdžiui, dalyką taip aiškina: Adomas buvo visos žmonijos atstovas ir veikė mūsų visų vardu. Taip, sakysim, globėjas savo nepilnamečio auklėtinio vardu daro sutartis, įsipareigojimus ir t.t. Kaip civilinis įstatymas globėjo veiksmus laiko globojamojo veiksmais, taip ir Adomo valia peržengti Dievo įsakymą buvo kartu ir mūsų valia, ir tokiu būdu visi su juo nusidėjome.

      Bet kas tvirtintų, kad vaikas yra girtuoklis, jei jo globėjas pasigeria? Arba kam ateitų į galvą Višinskio melus Jungtinių Tautų posėdžiuose užskaityti kiekvienam sovietų piliečiui, nes jis juos atstovauja? Tokios ir panašios teorijos tik daugiau aptemdo tą ir taip jau daug neaiškumų sukeliančią tikėjimo tiesą. Laisva valia, be kurios nėra nuodėmės, yra ne manyje, bet pirmajame žmonijos tėve, ir jame viename. Tik jis vienas atsakingas už savo nuodėmingą veiksmą ir jo pasekmes mumyse.

      Bet tada gimtoji nuodėmė iš tikrųjų yra visai kitos rūšies? Visiškai tiesa. Daugelis šio straipsnio pradžioje suminėtų priekaištų yra kilę kaip tik dėl to, kad ta tiesa išleidžiama iš akių ir, išgirdus minint gimtąją nuodėmę, tuojau galvojama asmeninės nuodėmės sąvokomis. Tačiau gimtoji nuodėmė yra nuodėmė tikra to žodžio prasme, turinti abu esminius nuodėmės elementus — laisvę ir dorovinę netvarką.

Dorovinė netvarka mumyse

      Dievas, sutverdamas pirmąjį žmogų, galėjo jį ir palikti su žmogiška prigimtimi. Tačiau Viešpaties begalinis gerumas tuo nepasitenkino: nutarė jį išaukštinti, padaryti savo paties dieviško gyvenimo dalininku, sudievinti. Tam tikslui į žmogaus prigimtį įdėjo dieviškojo gyvenimo pradą, kuriuo tvarinys gyvena paties Dievo gyvenimu — pašvenčiamąją malonę. Tokiu būdu žmogus tapo

      Dievo vaikas, buvo priimtas į dieviškąją šeimą ir jo laukė brangus paveldėjimas — amžinas džiaugsmas ir laimė, regint Dievą veidu į veidą danguje.

      Į tokį savo prigimties išaukštinimą Adomas neturėjo jokios teisės. Sakysim, vieną gražią dieną gaunu iš nepažįstamo turtuolio laišką, kuriuo praneša dovanojęs man puikius gražius namus. Kiekvienam aišku, kad prieš tai į juos neturėjau jokios teisės, negalėjau reikšti jokių pretenzijų; tikrumoje man net nė į galvą nėra atėję, kad tas namas galėtų būti mano. Panašiai ir dieviškojo gyvenimo pradas, tas brangus turtas, suteiktas pirmajam žmogui, buvo visiškai laisva, niekuo nenupelnyta dovana. Ir jis Viešpaties buvo duotas Adomui ne kaip atskiram asmeniui, bet skirtas paveldėti visai jojo ainijai. Kaip tėvai gimusiam vaikui perduoda visa, ką jų prigimtis turi, taip ir Adomo palikuonys būtų iš jo paveldėję tokią pačią prigimtį — su joje įdėtu dieviškojo gyvenimo pradu — pašvenčiamąja malone. Tokia buvo Dievo nustatyta tvarka.

      Be pašvenčiamosios malonės Viešpats pirmąjį žmogų apdovanojo taip pat ir kitomis vertingomis dovanomis : nemirtingumu, laisve nuo skausmo ir kentėjimų; jo žemoji prigimtis buvo visiškoje proto ir valios kontrolėje. Tos dovanos taip pat Dievo buvo skirtos visai žmonijai paveldėti. Deja, pirmasis žmogus rojuje nupuolė ir nuodėme prarado pašvenčiamąją malonę ir tas kitas dovanas. Kadangi jo prigimtis liko be minėto dieviškojo gyvenimo prado, vien tokią jis tegalėjo perduoti ir savo vaikams: niekas negali duoti kitam to, ko pats neturi. Tokiu būdu kiekvienas gimstame be pašvenčiamosios malonės. Tačiau pagal pirmykštį

      Dievo sutvarkymą ji turėtų būti mūsų sieloje. Tai ir yra dorovinė netvarka.

Atsakymas į priekaištus

      Gimtajai nuodėmei daromi priekaištai dar daugiau išryškina jos esmę. Pažvelkime į juos:

      1.    Kaip galima tikėti, kad Dievas užskaitytų svetimas nuodėmes ?

      Tas priekaištas turėtų pagrindo, jei tvirtintume, kad mums užskaitomas Adomo nuodėmingas veiksmas. Bet to niekas nesako. Jis pats, ir tik jis vienas, kaltas dėl savo rojuje padarytos nuodėmės ir jos pasekmių mumyse. Jei tėvas prašvaisto turtą ir vaikai gimsta varge, niekas jų nekaltina lėbavimu. Tačiau jie neša iš tėvo veiksmo kilusias pasekmes: tų vaikų skurdus stovis yra kilęs iš tėvo netvarkingumo.

      2.    Negalimas dalykas, kad išmintingas ir geras Dievas dėl vieno žmogaus nusikaltimo baustų visą žmoniją.

      Visiškai netiesa, kad Dievas nubaudė visą žmoniją dėl vieno žmogaus kaltės. Jei kas pameta dovaną, benešdamas namo, ar jo šeima drįstų sakyti, jog baudžiama geradario, dovaną davusio, jei tas nebeduoda kitos? Kaltintinas ne Dievas, bet tą dovaną praradęs Adomas.

      Bet mirtis, šios žemės vargai, žemųjų polinkių atpalaidavimas — ar visa tai nėra bausmė už Adomo nuodėmę? Visiškai ne. Žmogaus prigimčiai visai natūralu augti, gyventi ir mirti. Tas pat pasakytina apie kovą tarp aukštųjų idealų ir žemųjų geidulių : kadangi žmogus yra sudėtas iš dvasios ir medžiagos —- sielos ir kūno — kurių kiekvienas turi skirtingus,. dažnai susikryžiuojančius polinkius, ta kova išplaukia iš pačios mūsų prigimties. Jei kas nori, gali tai vadinti bausme, bet neturėtų pamiršti, kad visos tos dovanos mūsų prigimčiai visiškai nepriklausė, bet Dievo buvo laisvai pridėtos, “viršnorminės”.

      Bet kaip su kūdikiais, mirusiais be krikšto? Neteisingai sakoma, kad jie turį amžinai kentėti. Jie neina į pragarą, nei į skaistyklą. Tiesa, į dangų patekti negali, tačiau į jį neturi jokių teisių. Po mirties jie pažįsta ir myli Dievą, tačiau daug netobuliau negu palaimintieji danguje, ir dėl to jų laimė žymiai netobulesnė. Jei Dievas žmogaus nebūtų pašaukęs antgamtiniam gyvenimui, visa žmonija būtų vien tokią teturėjusi.

      Nevienas gal pasakys, kad neteisinga vieniems duoti, ko kiti (be krikšto mirę vaikai) neturi. Bet Dievas nebūtų buvęs neteisingas, jei, Adomui išbarsčius duotas dovanas, būtų mus taip ir palikęs. Ar Jis dėl to tapo neteisingas, kad vėl davė dovanų? Jei iš neturtingų našlaičių šeimos vieną įsūniju, atiduodamas paveldėti savo turtus, ar esu dėl to neteisingas jo broliams?

      3.    Nuodėmė yra kažkas asmeniška, kitam neperduodama. Tačiau turime tikėti, kad Adomo nuodėmė pereina į jo palikuonių sielas.

      Adomo nuodėmingas veiksmas yra jo vieno padarytas ir mums neperduodamas. Tačiau į mus pereina to veiksmo pasekmės.

      4.    Bažnyčia moko, kad kiekvieno naujagimio siela sutepta nuodėme. Išeitų, kad Dievas yra nuodėmės autorius, nes kiekviena siela Jo betarpiškai sukuriama.

      Daugelis dalyką klaidingai supranta. Jie vaizduojasi sielą kaip gražią, baltą staltiesę, ant kurios užtėkšta didelė, biauri, sutepanti rašalo dėmė — gimtoji nuodėmė. Jei kieno vaizduotei padeda staltiesės paveiks-las, tai gimtoji nuodėmė joje yra ne kokia nors dėmė, bet pagražinimų ir išsiuvinėjimų trūkumas. Pašvenčiamoji malonė sudievina sielą, padaro ją nežemiškai gražią, panašiai kaip meniškais raštais išsiuvinėjimas padaro paprastą drobės gabalą vertinga ir puikia staltiese. Tačiau tokių papuošalų nebuvimas medžiagos nesutepa ir nesudrasko.

      Iš to taip pat seka, kad Dievas netveria gimtosios nuodėmės, nėra jos autorius. Kvaila būtų sakyti, kad drobės audėja išaudžia papuošalų staltiesėje nebuvimą.

Pora klausimų

      Bet Dievas Adomui atleido padarytą nuodėmę ir grąžino malonę; kodėl tad Adomas jos neperdavė savo vaikams? — Dėl to, kad tai buvo asmeninė dovana. Dievas būtų galėjęs ir sugrąžintą malonę padaryti paveldima, tačiau to nepadarė. Tarsi bijodamas patikėti tos brangios dovanos Adomui, kad vėl nepamestų, dabar pats betarpiškai ją suteikia kiekvienam žmogui. Dėl to tiek nusidėjėlių, tiek teisiųjų vaikai gimsta lygiai be pašvenčiamosios malonės.

      Tačiau šv. Raštas sako, jog gimtąja nuodėme esame nusipelnę Dievo pyktį; šv. Paulius vadina mus “rūstybės vaikais” (Ef. 2-3). — Apaštalo vartojamas išsireiškimas yra hebrajizmas, Senovės žydų kalboje ko nors “neapkęsti” reiškė “mažiau mylėti”. Tą patį išsireiškimą vartojo ir Kristus: “Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, o taip pat ir savo sielos, negali būti mano mokinys” (Lk. 14-26). Jėzus, kaip kiekvienam aišku, reikalauja ne neapkęsti savo tėvų ir giminių, bet mylėti mažiau už Dievą. Jei sakoma, kad Dievas nekenčia arba rūstinasi ant žmogaus dėl gimtosios nuodėmės, tai reiškia vien tai, jog Jis jo nemyli ta ypatinga meile, kurią pašvenčiamoji malonė sukuria tarp Viešpaties ir tvarinio. Panašiai ir būti Dievo “priešu” reiškia nebūti su Juo surištam ypatingos draugystės —    pašvenčiamosios malonės — ryšiais.

      Išeitų, kad tarp dabar gimstančio vaiko ir to, kuris gimtų, jei Dievas būtų nepašaukęs žmogaus antgamtiniam gyvenimui, nebūtų skirtumo.

      —    Tiesa. Tačiau pirmasis vaikas pagal Dievo tvarką privalo turėti pašvenčiamąją malonę, ir jos neturi. Ta netvarka Dievui nepatinka. Antrasis vaikas (kurio niekad nėra buvę ir nebus, nes Dievas pašaukė žmogų antgamtiniam gyvenimui) pašvenčiamosios malonės turėti neprivalo. Jame nėra jokios netvarkos ir tokiu būdu nieko, kas Dievui nepatiktų. Kitais žodžiais, vienas yra su gimtąja nuodėme, kitas be jos.

Gimtoji nuodėmė ir atpirkimas

      Galų gale gimtosios nuodėmės niekada nereikia izoliuoti nuo kitų tikėjimo tiesų. Daugelis nesusipratimų ir priekaištų Dievo gerumui atkristų, jei ji būtų suprantama atpirkimo šviesoje.

      Dievas galėjo puolusius žmones ir palikti, praradusius dieviškojo gyvenimo pradą. Tačiau Jis atsiuntė mums Atpirkėją. Būtų buvęs didelis dalykas, jei Viešpats būtų siuntęs pas mus vieną savo galingų angelų. Bet Jis padarė daug daugiau: Jo vienatinis Sūnus, lygus su Tėvu garbe, dievybe ir galia, atėjo į šią žemę, priėmęs žmogaus prigimtį. Kokia pavydėtina garbė žmogaus prigimčiai būti taip pagerbtai ir išaukštintai, kad pats Dievas — Kristus per nesibaigiančius amžius pasiliks kartu ir žmogus, su siela, kūnu ir mylinčia širdim, kaip kiekvienas mūsų. Bažnyčia visai pagrįstai Didįjį šeštadienį džiaugsmingai gieda:

O felix culpa, quae talem ac tantum meruit habere Redemptorem:

O palaiminta kalte, nusipelniusi tokį gerą ir didį Atpirkėją!

A. Tamošaitis, S. J.