(Popiežiaus Pijaus XII kalbos, pasakytos Italų fizinio auklėjimo kongreso dalyviams, santrauka).

Rūpestis sportu atitinka mūsų laikų dvasią

      Jūsų mokslinis kongresas aptarti sporto bei gimnastikos klausimus atitinka laiko reikalavimus. Jūs geriau nei kas kitas žinote, ką reiškia moderniam žmogui sportas. Koks jis įvairus, kaip plačiai paplitęs visose visuomenės klasėse, kokį gyvą susidomėjimą visur žadina ir kiek daug įtakos turi ir atskiriems asmenims, ir visuomenei, ir net tarptautiniam bendradarbiavimui.

      Kongreso tikslas — surasti ir švieson iškelti dėsnius, kurių sportas bei gimnastika turėtų laikytis, idant pasiektų savo tikslą; dėsnių, kurie imami iš anatomijos, fiziologijos ir psichologijos mokslų, pagal naujausius jų atradimus.

      Bet jūs pageidavote, kad Mes tartume žodį apie religines ir dorovines problemas, surištas su sportine veikla ir nurodytume jai tvarkyti normas.

Įvedamosios pastabos

      Čia, kaip ir visur kitur, jei norime prieiti aiškių ir neklaidingų išvadų, taikytinas principas: visa tai, kas padeda pasiekti tam tikrą apibrėžtą tikslą, turi laikytis taisyklių, paimtų iš paties tikslo. Sporto bei gimnastikos artimiausias tikslas — išauklėti, išvystyti bei išugdyti kūną, padaryti jį statišku ir dinamišku; tolimesnis tikslas: taip jį paruošus, panaudoti siekti dvasinėms vertybėms — išvystyti asmens vidinį ir išviršinį aktyvumą. Bendriausias, bet kartu ir svarbiausias sporto tikslas — asmens tobulinimasis; aukščiausias, apimąs kiekvieną žmogaus veiksmą — artėjimas prie Dievo.

      Nustačius sporto bei gimnastikos tikslus, paaiškėja, kad jame reikia palaikyti visa tai, kas padeda pasiekti minėtus tikslus ir atmesti, kas prie jų neveda ir kas nuo jų nukreipia. Tai atsimindami, jūs pajėgsite visuomet teisingai išrišti sporto religines-dorovines problemas, kylančias jūsų sąžinėse.

      Konkrečiau pritaikydami minėtą principą, turime paliesti atskirus veiksnius, iš kurių susideda sportinė veikla. Sporto veiksnių santykis panašus į kiekvieno meno veiksnių santyki. Mene yra svarbiausi šie veiksniai : instrumentas, menininkas ir instrumento panaudojimas. Sporto bei gimnastikos instrumentas — gyvas kūnas; menininkas — siela, su kūnu sudaranti natūralų vienumą; instrumento panaudojimas -— sportinis aktyvumas.

      Pasvarstykime kiekvieną šių veiksnių atskirai religinėje bei dorovinėje šviesoje ir pažiūrėkim, kas reikia žinoti apie kūną, apie sielą ir apie jų uždavinius sporto bei gimnastikos srityje.

Kūnas

      Kas yra žmogaus kūnas su visais savo reiškiniais, mus moko įvairiausi mokslai: anatomija, psichologija, fiziologija, estetika ir kiti, mažiau svarbūs. Šie mokslai kasdien plečiasi ir nauji atradimai, vis daugiau atskleisdami nuostabią kūno struktūrą ir jo dalių, net ir mažiausių, nepaprastą harmoniją, veda iš nusistebėjimo į nusistebėjimą. Jie atskleidžia vidujinį tikslingumą, pasireiškiantį tendencijų pastovumu kartu su plačiausiomis prisitaikymo galimybėmis. Jie atskleidžia statinės energijos centrus šalia dinamiškosios, stumiančios į veikimą; atskleidžia mechanizmus, jei taip galima išsireikšti, kurie yra tokio tikslingumo, tokio jautrumo, kokių nerandame nei viename moderniausiame preciziškumo aparate. Kas liečia estetiką, visų laikų artistai - genijai ir tapyboje, ir skulptūroje, nors puikiai įstengė priartėti prie modelio, turėjo pripažinti neišreiškiamą kūno žavumą ir gyvybiškumą, kuriais gamta jį apdovanojo.

      Religija ir dorovė visa tai pripažįsta ir priima. Bet taip pat ji žengia daug toliau pirmyn. Mokydama, kad visa tai reikia jungti su jų pirmąja kilme, kūnui suteikia šventumo charakterį, apie kurį nei gamtos mokslai, nei menas, savyje, neturi jokios sąvokos. Visatos Karalius puikiajam savo kūrybos vainikui, vienokiu ar kitokiu būdu iš žemės suformuotam, įkvėpė gyvybę, padarydamas kūną sielos buveine ir jos priemone. Vadinasi, medžiagą pakėlė dvasios tarnybon. Taip pasielgdamas, Jis suvienijo, mūsų protui sunkiai suprantamu būdu, dvasinį ir materialinį pasaulį. Ir tai ne vien tik išviršiniai, bet ir prigimties vienumu. Iškeltas iki vertumo būti dvasios buveine, kūnas tapo išaukštintas iki Dievo šventyklos garbės su visais, net aukštesniais reikalavimais, kurie statomi Jam pašvęstam statiniui. Pagal Apaštalo žodį, kūnas priklauso Viešpačiui ir kūnai yra Kristaus sąnariai. “Ar nežinote”, sako jis, “kad jūsų sąnariai yra šventovė jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo ir nebesate savo pačių?... Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne” (I Kor. 6,19-20).

      Tiesa, dabartinė mirtingojo kūno padėtis jį sugretina su kitų gyvių kūnais, kurie lyg srovė nesulaikomai teka į sunykimą. Bet į dulkes grįžimas nėra žmogaus kūno galutinis paskyrimas, nes iš Dievo žodžių žinome, kad jis iš naujo vėl bus pašauktas į gyvenimą, šį kartą amžiną. Išmintingasis Dievo planas, kuris vystosi lydimas Jo gailestingumo, panašus laukų kaitaliojimuisi. Sėjamas gendąs kūnas, kelsis negendąs. Sėjamas negarbėje, kelsis garbėje. Sėjamas silpnybėje, kelsis galybėje. Sėjamas gyvūninis kūnas, kelsis dvasinis” (I Kor. 15, 42-44).

      Taigi, Apreiškimas apie kūną mums suteikia tokių žinių, kurių nei gamtos mokslai, nei menas nepajėgūs suteikti. Apreiškimas atskleidžia mums naujų kūno ypatybių ir pastato jį aukščiausių vertybių tarpan. Dėl to jis vertas dar didesnio dėmesio. Sportui bei gimnastikai šių religinių - dorovinių tiesų, jei jos tinkamai pritaikomos, nei truputį nereikia baimintis. Tačiau negalima užsimerkus praeiti pro tas sporto formas, kurios prieštarauja teisingam kūno supratimui.

      Reikia gerbti kūną, bet jo nebranginti besaikiai. Sektinas šis nusistatymas: rūpintis kūnu, kad jis stiprėtų — taip; garbinti kūną, jį dievinti — ne ! Kaip negalima dievinti nei rasės, nei kraujo, taip ir kūno. Joks kūnas žmoguje neužima pirmos vietos: nei žemiškas ir mirtingas, kaip jis yra dabar, nei garbingas ir sudievintas, koks jis bus kada nors. Nes ne kūnui, kilusiam iš žemės, priklauso pirmenybė, bet sielai, kilusiai iš Dievo.

      Ne mažiau yra svarbi kita, šv. Rašte randama tiesa. Šv. Povilas laiške Romėnams rašo: “Matau savo sąnariuose kitą įstatymą, pasipriešinantį mano proto įstatymui ir darantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kuris yra mano sąnariuose” (7, 23). Negalima gyviau išreikšti dramos, lydinčios kasdieninį žmogaus gyvenimą. Pasireiškią kūno instinktai ir jėgos smaugia sąžinės balsą ir nuo tos dienos, kai per gimtąją nuodėmę dvasios valdžia ant kūno tapo palaužta, jos dažnai persveria kasdienines geros valios pastangas.

      Kūno pratybose reikia skaitytis su šiuo faktu. Kaip yra sporto bei gimnastikos rūšių, savo grynumu padedančių pažaboti instinktus, taip yra sporto bei gimnastikos rūšių, instinktus žadinančių. Gi nesuvaldyti instinktai pavojingai nuodija mūsų sielą. Sporte bei gimnastikoje, ritmikoje ir šokiuose yra tam tikro nudizmo, kuris nei reikalingas, nei priderantis. Prieš nederamą sporto bei gimnastikos būdą religija ir dorovė taria savo griežtą “Veto”. Sportas bei gimnastika negali įsakyti ir viešpatauti, bet padėti ir tarnauti.

Sanseverino    Madona

Siela

      Tikrumoje, ką padėtų rūpestis kūnu, jei tuo nebūtų tarnaujama sielai — kilnesniam, pastovesniam tikslui? Sportas, nepadedąs reikštis sielai, yra beprasmis sąnarių miklinimas, greit prabėgąs reiškinys, trumpas džiaugsmas. Norėdamas atitraukti savo klausytojus nuo žemos materialistinės galvosenos ir atvesti prie dvasiškos, Jėzus Kristus didžiajam Kafarnaumo pamoksle pasakė: “Dvasia yra, kuri gaivina, kūnas nieko nepadeda” (Jon. 6, 64). Šie dieviški žodžiai, išreiškią pagrindinį krikščioniškojo gyvenimo dėsnį, tinka ir sportui. Siela yra kiekvieną išviršinį veiksmą apsprendžiantis veiksnys. Ne smuiko veiksmu gimsta meliodijos, bet smuikininko, be kurio net ir tobuliausias smuikas — nebylus. Panašiai sporte bei gimnastikoje. Jei siela apleistų kūną, jis taptų nejudančia mase. Taigi, ir čia pagrindinis elementas — dvasia, siela, ne kūnas — instrumentas, priemonė.

      Todėl vertinant sportininko asmenį, negalima remtis vien tik jo laimėjimais. Sąžinė reikalauja laikytis viršuj nurodytos vertybių eilės. Kad nebūtų labiau vertinamas tas, kuris turi stipresnius raumenis, bet tas, kuris pajėgesnis juos subordinuoti dvasiai. Antras religinės - dorovinės tvarkos reikalavimas irgi paremtas ta pačia vertybių gradacija: visuomet draudžiama kūno naudai aukoti neliečiamus sielos interesus. Meilė, teisingumas ir orumas, tiesa ir lygybė, padorumas ir drovumas, rūpestis gyvybe ir sveikata, šeima ir profesija, geras vardas ir žmogaus garbė sportinėje veikloje negali būti subordinuoti laimėjimų garbės troškimui. Kaip visur, taip ir čia, pasisekimas ne visuomet yra asmens dorovingumo garantija.

      Trečias reikalavimas — sporto užimama vieta tarp žmogaus užsiėmimų. Kokia sporto vertė žmogaus gyvenimo rėmuose? Vadovaujantis sveiku, natūraliu protu, ir dar daugiau— krikščioniškąja sąžine, kiekvienas gali teisingai spręsti. Būtent — užsiėmimas sportu ir pasisekimai bei laimėjimai nėra nei būtinas užsiėmimas, nei būtinos gyvenimo vertybės, o tik pagelbinis priedėlis. Iškelti sportą iki aukščiausio gyvenimo tikslo žmogui iš tikrųjų būtų perdaug menka, perdaug maža. Daug aukštesni siekimai ir troškimai sudaro jo tikrąją vertybę.

      Visų pareiga išlaikyti teisingą sporto sąvoką. Ne dėl to, kad būtų sumažintas džiaugsmas sportu, bet dėl to, kad būtų apsisaugota nuo pavojaus dėl jo apsileisti svarbesnėse pareigose, kurias uždeda žmogaus vertės supratimas, pagarba Dievui ir sau pačiam.

      Nenorėtume užbaigti šio samprotavimo, nepalietę ypatingos žmonių kategorijos, labai pagausėjusios dėl dviejų paskutinių karų. Tai yra žmonės, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali užsiimti jokiu sportu. Dėl to, ypač jaunesnieji, skaudžiai kenčia. Mes sveikintume, jeigu mūsų kartoje senasis posakis “Mens sana in corpore sano” kuo daugiau taptų realybe. Tačiau negalime tylomis praeiti pro tuos, kurių žemiškasis likimas visai skirtingas. Jie yra išimtis anai, senajai išminčiai. Kasdien randame daugybę pavyzdžių, be tų, žėrinčių istorijos vieškelyje, kurie rodo, kad sveika siela, net didvyriška, geniali ir didi gali gyventi silpname, net defektyviame kūne. Kiekvienas žmogus, kaip jis bebūtų ligotas ar fiziniai nuskriaustas, vykdo paslaptingąją Dievo misiją. Jei toks žmogus, gerai nusiteikdamas, pildys Dievo valią, jos palaikomas, pajėgs saugiai pereiti savo gyvenimo erškėčiuotus takus ir be sporto džiaugsmo. Pasireikš jo charakterio kilnumas ir bus didžiadvasiškumo ženklas, jei jis matys kitus be pavydo žaidžiant ir džiaugiantis ir net mokės pasidalinti su jais jų džiaugsmu. Iš kitos pusės, broliškai elgdamiesi, sveikieji ligotajam privalo parodyti tikrą supratimą ir geraširdiškumą. Ligonis savo nelaimėje neša ir kitų sunkumus. Sveikieji, kurie irgi negali būti laisvi nuo kryžių, ras džiaugsmo savo energiją kokiu nors būdu pašvęsdami brolio tarnybai. “Nešiokite vienas kito naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą” (Gal. 6, 2).“Jei ką kenčia vienas sąnarys, kenčia visi drauge sąnariai; arba jei vienas sąnarys yra pagerbiamas, džiaugiasi drauge visi sąnariai” (I Kor. 12, 26).

Sporto praktika

      Lieka dar tarti žodį apie sporto praktiškas priemones, kad sportinė veikla pasiektų savo tikslą, išsaugotų tikrąsias vertybes ir pašalintų piktnaudojimus.

      Kiekvienas žmogaus veiksmas ar jo praleidimas, yra subordinuotas natūraliajam įstatymui, pozityviems Dievo įstatymams ir kompetentingam žmogiškajam autoritetui. Praktiškai šis trejopas įstatymas yra vienas : Dievo valia, pareikšta įvairiu būdu. Turtingajam Evangelijos jaunikaičiui Viešpats trumpai atsakė: “Jei nori įeiti į Gyvenimą, laikykis įsakymų”. O atsakydamas į klausimą “kokių?” Jis nurodė dešimtį Dievo įsakymų (Mat. 19, 17-20). Tas atsakymas tinka ir čia. Norite tinkamai elgtis sporte ir gimnastikoje? Laikykitės įsakymų !

      Pirmoje vietoje atiduokite Dievui priklausančią garbę ir pašventinkite

      Viešpaties dieną, nes nei sporto negalima išlaisvinti iš religinių prievolių. “Aš esu Viešpats, tavo Dievas”, kalba Aukščiausiasis Dekaloge. “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną”. Kūnas nei sporte negali būti Dievas! Būtų grįžimas į pagonybę. Panašiai su 4-ju įsakymu. Ištikimumas šeimai ir pareigos jai turi būti pastatytos aukščiau už sportą ir jo sambūrių reikalavimus.

      Taip pat Dievo įsakymais yra apdrausta kiekvieno gyvybė ir sveikata. Todėl ir sporte nei savo, nei kito gyvybės ar sveikatos nevalia išstatyti į rimtą pavojų.

      Dieviškųjų įsakymų yra gaivinamos ir senovės pagonių atletų taisyklės, kurias rimti sportininkai laiko nepažeidžiamais sporto, žaidimų bei rungtynių įstatymais ir garbės punktais. Suminėtini: orumas, ištikimumas, riteriškumas, dėl kurio vengiama, kaip garbės suteršimo, klastingumo ir apgaulės; priešininko geras vardas ir garbė turi būti tiek pat branginami, kaip ir savo paties.

      Taip sporto rungtynių laukas tampa žmoniškųjų ir krikščioniškųjų dorybių lavinimosi vieta. Ir toks jis turi būti, kad ir kažin kiek tai kaštuotų ! Sportui reikia viršinti save patį, idant pasiektų jam privalomus dorovinius tikslus ir būtų apsaugotas nuo materialistinių tendencijų, nesumažintų savo vertybių ir savo kilnumo.

      Tikimės pakankamai palietę svarbiausius religinius - dorovinius klausimus, sujungtus su jūsų kongreso bendrąja tema — “Išsivystymo amžius ir fizinė veikla”. Religiją bei dorovę sporte reikia laikyti kaip lygsvaros, harmonijos, tobulumo apraišką ir kaip stiprią paramą, pildant kitas pareigas.

      Džiaukitės tad teisingo sportavimo smagumais ir neškite žmonėms tai, kas jame gera, kad vis labiau klestėtų fizinė ir psichinė sveikata, o kūnai taptų vis pajėgesni tarnauti dvasiai. Bet tarp visos karštligiškos ir svaiginančios sportinės veiklos neužmirškite svarbiausiųjų gyvenimo vertybių: sielos, sąžinės ir virš visko esančio Dievo.

Iš “L’Osservatore Romano” 1952 m. 263 nr. — G. S. J.