Kas jaunimą labiausiai domina, galime spręsti iš jo paties pasisakymų. Kai rekolekcijų ar konferencijų metu pasakai, kad kiekvienas parašytų kokį nors klausimą ir paduotų rekolekcijų vedėjui, tai, surinkęs lapelius, beveik visuomet randi bent pusę visų klausimų apie bučiavimąsi. Klausiama, ar tai galima, ar leidžiama, ar tai nuodėmė.

      Ir praėjusių metų anketoje (“L. L.” 2 nr.) buvome įdėję šį klausimą. Štai vieno laiško ištrauka: “Šis klausimas man yra labai neaiškus, ir aš norėčiau į jį gauti tinkamą ir teisingą atsakymą. Mano pažįstamo jaunimo tarpe apie tai yra labai daug abejonių. Jeigu jūs jį teisingai išspręstumėte, visiems būtų labai daug naudos”.

      A.pie tai jau esame rašę “L. L.” 1950 m. 4-tame numeryje. Kiek atsimename, ne visus tas straipsnis patenkino, Atsakymas nebuvęs pakankamai aiškus. Todėl dar kartą šį klausimą plačiau aptarsime. Pagaliau juk reikia atkreipti dėmesį į gausius jaunimo laiškus ir, kiek bus įmanoma, duoti aiškesnį ir tikslesnį atsakymą.

Bučiavimo tikslas

      Bučiavimą galime priskirti prie tų civilizuotų žmonių veiksmų, kuriais išreiškiama pagarba ir meilė. Nusilenkimas, priklaupimas, nusiėmimas kepurės, paspaudimas rankos ir pabučiavimas yra beveik tos pačios rūšies veiksmai. Vienoje tautoje ar vienoje žmonių klasėje yra daugiau prigiję vieni, kitoje kiti, bet jų visų reikšmė yra panaši.

      Bučiavimo kilmė yra labai sena. Jo vartojimo aplinkybės labai įvairios. Bučiavimas dažnai sutinkamas bažnytinėse apeigose. Liturgijoje yra bučiuojami ne tik daiktai, bet ir asmenys. Dijakonas bučiuoja kunigui ranką, vyskupas bučiuoja į veidą vos įšventintą jauną levitą. Rytų apeigose šis paprotys yra dar dažnesnis.

      Bučiavimas, kaip pagarbos ir meilės pareiškimas, plačiai vartojamas ir civiliniame gyvenime: tikintieji bučiuoja kunigui ranką, vyrai -— ponioms, kareivis bučiuoja vėliavą, tėvai — vaikus, vaikai — tėvus, vyras — žmoną, sužieduotinis — sužieduotinę. Visa tai yra taip įprasta, suprantama, nekelia jokių abejonių nei problemų. Visos sunkenybės ir neaiškumai kyla tada, kai eina kalba apie bučiavimąsi tarp svetimų skirtingos lyties asmenų. Čia ir kyla klausimas, ar toks bučiavimasis yra leistinas, ar nuodėmingas. Pažvelkime, ką apie tai galvoja patys jaunuoliai, duodami keletą citatų iš jų atsiųstų laiškų.

Jaunimo nuomonės

      A. K. rašo: “Mano nuomone, pasibučiavimas nėra perdaug blogas dalykas, bet nėra nė geras. Daugumas jaunuolių, ypač Amerikoje, iš pradžių bučiuojasi tik dėl to, kad tokia mada ir kad taip daro suaugusieji. Tai yra, galima sakyti, tik vaikiškas žaidimas ir suaugusiųjų pamėgdžiojimas. Bet vėliau pasibučiavimo gali ir nepakakti ir gali būti einama toliau, kas yra neleista ir nuodėminga. Aš tai palyginčiau su girtuokliavimu. Jei žmogus retkarčiais, ypatingomis progomis, truputį išgeria, negalima sakyti, kad jau būtų bloga, bet kai įpranta gerti per daug ir per dažnai, tai jau negerai”.

      “L. L.” Skaitytoja: “Pasibučiavimas nebus nuodėmingas, jei tai daroma tik tyrai meilei išreikšti. Tačiau man atrodo, kad tikrą meilę galima parodyti kitokiais daug kilnesniais būdais: pasiaukojimu, atvirumu, gerais darbais.”

      Kita mergaitė sako, kad bučiavimasis, jos nuomone, yra šventas dalykas, nes juo pareiškiama meilė. Bet paskui ir pati prisipažįsta, kad mergaitė nuo tų bučinių kartais beveik praranda protą, apsvaigsta ir negali niekam pasipriešinti. Po to telieka ašaros ir nusivylimas bei sau prikaišiojimas.

      Aldona: “Šiuo klausimu aš laikausi savo kapeliono nurodymų. Laikau bučiavimąsi neleistinu, jei tai daroma ne tarp sužadėtinių. Nuodėmės gal visuomet ir nebūna, nes dažniausiai berniukas galvoja, kad mergaitei tai labai patinka ir ji to laukia, o mergaitė galvoja, kad nepatogu jį supykinti, nors jokio noro ji pati tam neturi.”

      Tremtinys: “Manau, kad bučiavimasis yra nuodėmingas, nes jis sukelia lytinius jausmus. Nenuodėmingas gali būti tik tada, kai tai daroma retomis ir ypatingomis progomis: kur nors toli išvažiuojant, išeinant į kariuomenę, grįžus iš tolimos kelionės.”

      Leonas: “Manau, kad susitinkant ar išsiskiriant pasibučiuoti nėra nuodėminga. Tai yra beveik tas pat, ką ir paduoti ranką. Bet jeigu tai būtų tęsiama ilgiau, gali sukelti nuodėmingus jausmus ir, be abejo, jau bus nuodėmė.”

Kada nuodėmė, kada ne?

      Minėtuose laiškuose randame labai sveikų minčių. Iš jų jau galime padaryti tam tikrą išvadą ir nuspręsti, kada bus nuodėmė ir kada jos nebus. Grynai teoriškai galvojant, atrodo viskas aišku: bučiavimasis savyje nėra blogas dalykas, priešingai, tai gali būti labai kilnus pagarbos ir meilės pareiškimas, bet kai šiuo veiksmu siekiama kokio nors lytinio malonumo, kai juo sukeliamos aistros, tada jis tampa blogas, uždraustas, nuodėmingas. Kaip visur moralėje, taip ir čia viskas priklauso nuo intencijos: jei tavo intencija gera, bus geras ir veiksmas, bet jei tą patį veiksmą atliksi iš blogos intencijos, blogam tikslui, tada jis bus nuodėmingas.

      Tai yra teorija, ir ji visiems aiški. Visai kitaip su praktika. Kartais taip susipina visokios aplinkybės, geri ir blogi tikslai, girtinos ir peiktinos intencijos, kad sunku nuspręsti, ar veiksmas bus leistinas, ar nuodėmingas. Pačiam suinteresuotam asmeniui atrodo, kad jo tikslas yra geras, bet kitas tuoj supras, kad yra visai priešingai. Nemo iudex in propria causa — savo asmeniniuose dalykuose būti teisėju labai sunku. Pasitenkinti savo paties sprendimais dažnai bus labai pavojinga ir neprotinga, tad jei galima, būtų geriau pasiteirauti, ką kiti prityrę žmonės tuo klausimu mano.

      Antra vertus, kitas asmuo taip pat ne visuomet gali neklaidingai spręsti apie kurio nors veiksmo morališkumą. Juk pirmoj vietoj tai priklauso nuo paties asmens, nuo jo prigimties, nuo sąžinės. Jeigu pastudijuosi ir literatūrą šiuo klausimu, nebus taip lengva susigaudyti. Karštakraujės lotynų kilmės tautos bus daug griežtesnės, jų auklėjimo literatūroje bučiavimasis yra beveik visuomet draudžiamas. Mat, jiems gali pakakti mažiausio akstino sukelti aistroms, todėl reikia daugiau atsargumo. Šaltesnių kraštų žmonės šiek tiek kitaip į šį klausimą žiūri. Amerikoje paprastai joks pedagogas griežtai nedraudžia bučiavimosi, bet pataria būti atsargiam ir neapgaudinėti savęs, nes iš esmės ir neblogas dalykas ir toks nekaltas veiksmas jautriam jaunuoliui ar jaunuolei gali tapti pavojingas ir nuodėmingas. Visa tai priklauso nuo įvairiausių aplinkybių.

      Bendrai, bučiavimasis gali būti pavojingesnis berniukui negu mergaitei. Mergaitė, kaip teisingai pastebi Daniel A. Lord, S. J. knygelėje “Love, Sex, and the Tenn-Agers”, daugiau pasiduoda tik švelniam afektui, jos aistros taip greitai nesukyla. Jai patinka, jeigu berniukas ją pabučiuoja, nes mano, kad ji yra simpatiška, patraukli. Ir berniukas gali nieko ypatingo nejausti, jeigu jis pabučiuoja mergaitę, linkėdamas “labos nakties”, ar sutikęs po ilgesnio nesimatymo. Bet jeigu jis tai darys dažniau ir ilgiau, gali užsiliepsnoti jo aistros, ir jis daugiau nebus jų viešpats. Panašūs jausmai, be abejo, gali sukilti ir mergaitės širdyje, nors gal rečiau.

      Taigi, viskas priklauso nuo būdo, kaip veiksmas yra atliekamas. Tie ilgi, “su išlaikymu” bučiavimai, be kurių neapsieina beveik nė vienas šių dienų filmas, be abejo, nėra tik paprasti pagarbos ar meilės pareiškimai, bet aiškiai aistringi veiksmai, kuriuos būtų labai sunku pateisinti, kad nenuodėmingi. Tai yra ne kilnios meilės parodymas, bet pasidavimas aistrai.

      T. G. Kelly, S. J. savo knygelėje “Modern Youth and Chastity”, pakalbėjęs apie bendruosius morališkumo principus, stengiasi juos pritaikyti atskiriems veiksmams. Kalbėdamas apie bučiavimąsi, sako: “Kai kuriuose atvejuose morališkų principų pritaikymas yra labai aiškus, kituose be galo sunkus. Turėtų būti, pvz., aišku, kad šiais atvejais bučiavimasis arba glamonėjimasis yra tikrai nuodėmingas: a) jei tai daroma, peržengiant kuklumo ribas; b) jeigu vieno ar kito tikslas yra nešvarus; c) jeigu vienas ar kitas iš praktikos žino, kad tie veiksmai, nors atrodytų ir nenuodėmingi, paprastai abudu arba vieną iš jų priveda prie pusiausvyros praradimo ir prie nesusivaldymo.

      Taip pat turėtų būti aišku, kad du jaunuoliai, besiruošią moterystei ir vienas kitą tikrai mylį, nenusideda, parodydami vienas kitam savo meilę kukliu ir nuosaikiu būdu, jei gali užtikrinti, kad prieš jų norą sukilusias aistras galės lengvai suvaldyti. Lygiai nebus nuodėmingas pabučiavimas arba apkabinimas, vartojamas pagal dorus tautos papročius. Bendrai kalbant, tokie veiksmai nesukelia aistrų, o jeigu kartais ir sukeltų, tai jos gali būti lengvai suvaldomos.

      Visų aplinkybių ir atsitikimų vienu ar kitu sakiniu negalima aptarti. Įvairiose šių dienų aplinkybėse ir beįsigaliojančiuose papročiuose kartais gali būti labai sunku teisingai spręsti. Pabučiavimas, kuriuo pirmiau lyg būdavo norima pasakyti “aš tave myliu”, dabar jau pradedamas vartoti, norint pasakyti “tu man patinki” arba net “ačiū”. Berniukas, sakydamas mergaitei “labąnakt”, vietoj paduoti ranką, ją pabučiuoja. Ar šie faktai jau yra galimi laikyti kaip prigiję papročiai, labai abejotina. Be abejo, jie lyg ir nuvertina tradicinę pabučiavimo reikšmę, ir praktika rodo, kad ne retai įstumia jaunuolius į pavojingą padėtį. Vis dėlto turime pripažinti, kad, nors mes nepritariame šiems beįsigalintiems pavojingiems papročiams, nors primename, kad jie gali vesti prie rimtų pavojų, negalima tvirtinti, jog nuosaikus pabučiavimas ar kuklus apkabinimas šiose beveik papročiais virtusiose aplinkybėse būtų nuodėmingas, jeigu tik rimtai stengiamasi saugotis galimų pavojų” (82 psl.).

      Toliau autorius aiškina, kad paprastai visuomet bus nuodėmingas pabučiavimas ar glamonėjimas, jei tai daroma, siekiant lytinio malonumo. Tai yra leidžiama tik moterystėje. Bendrai, yra neįmanoma nustatyti aiškias taisykles visiems asmenims ir visiems atsitikimams. Reikia žiūrėti konkrečių atsitikimų. Nuodėmingumas gali priklausyti ne tik nuo paties veiksmo, bet ir nuo to veiksmo tęsimo, nuo asmens charakterio, nuo jo išsiauklėjimo bei bendro dorovės stovio. Dėl to kiekvienam jaunuoliui būtų labai naudingas asmeninis vadovavimas. Knygos ir žurnalai čia pilnai nepadės, saugiausiai galės tave vesti šiuo taip pavojingu keliu tik prityręs dvasios vadovas, jeigu jam atvirai išdėstysi savo problemas.

      Reikia neužmiršti, kad neužtenka tik į save atkreipti dėmesį. Gal kuris nors veiksmas tau nesukels jokių sunkenybių, bet bus pavojingas antrajai pusei. Taigi, jeigu judu vienas kitą tikrai mylite, turite stengtis vienas kitą apsaugoti ir nuo nuodėmės, kuri yra didžiausia žmogaus nelaimė. Mergaitė turi saugoti ne tik savo skaistybę, bet ir savo mylimo berniuko. Tas pat sakytina ir apie berniuką.

      Visa tai trumpai suglaudžiant, galima pasakyti, kad bučiavimosi leistinumą nusprendžia tikslas, kuriam tai daroma. Norint žinoti, ar tai nuodėminga ar ne, reikia pagalvoti, kokio jausmo, kokių minčių vedamas bučiuojiesi. Iš esmės blogo veiksmo net ir geriausias tikslas geru nepadaro, bet jeigu veiksmas yra geras arba indiferentiškas, tai blogu jį gali padaryti tik blogas tikslas. Mergaitę paimti už rankos, į ją pažvelgti arba ją pabučiuoti savyje nėra blogi veiksmai, bet jie gali tapti blogais ir nuodėmingais, jei tai bus daroma blogam tikslui arba iš blogos intencijos. Tokie veiksmai, galima sakyti, bus nuodėmingi dviem atvejais: 1) jeigu tai darai, norėdamas kokio nors lytinio pasitenkinimo, 2) jei tos intencijos ir neturi, bet žinai, kad šie veiksmai tau arba kitam sukels pagundų, kurios paprastai priveda prie nuodėmės. Nuodėme reikia suprasti ne tik veiksmą, bet ir laisvą pasidavimą nešvarioms mintims. Vienas ar kitas šių dviejų atvejų paprastai bus tada, kai tie pasibučiavimai bus ilgi, kaip anksčiau išsireiškėme — “su išlaikymu”. Žinoma, gali būti nuodėmingi ir trumpi pasibučiavimai, bet daug rečiau.

Dar pora laiškų

      Kai kam gal šios mintys atrodys perdaug sausos, perdaug abstrakčios, nutolusios nuo gyvenimo. Jaunimas nežiūri į viską taip realiai, visur mato poeziją. Vyresniųjų ne labai mėgsta klausyti, kurie lyg ir pavydėtų jiems tos jaunatviškos poezijos. Todėl paimsime dar porą ištraukų iš mergaičių laiškų, kurias ta “poezija” apvylė.

      Aštuoniolikos metų mergaitė rašo: “Pastovesnių draugų iki šiol lyg ir neturėjau, todėl nežinojau, ką daryti iš džiaugsmo, kai prieš keletą savaičių visai atsitiktinai susipažinau su puikiu berniuku. Maniau, kad man jo visos pavydės, o aš būsiu laimingiausia mergaitė pasaulyje. Susipažinau šokių metu mūsų kolegijoje. Aną kartą man paskambino ir pakvietė drauge važiuoti į kiną. Sutikau. Ne tiek patiko kinas, kiek kelionė su juo viename automobilyje... Kalbėjomės įvairiausiomis temomis. Jis mane sužavėjo savo protingumu, išsilavinimu ir ypač tamsiomis akimis. Kai privažiavom prie mano namų, norėjau jam padėkoti ir iššokti iš automobilio, bet jis mane sulaikė už rankos ir savo žavingomis akimis žiūrėjo man į veidą. Nujaučiau, ko jis nori, bet stengiausi išsisukti. Bet pagaliau ir man širdis lyg smarkiau pradėjo plakti. Pažvelgiau į mūsų buto langus — šviesos nebuvo, matyt, tėveliai jau miegojo. Daugiau ne-sispyriau, ir jis mane stipriai pabučiavo. Tada šokau iš automobilio ir nė nepasijutau, kai atsidūriau savo kambariūkyje. Ar buvau laiminga, nežinau. Manau, kad taip. Ilgai neužmigau, galvojau, svajojau. Iš ryto jačiausi labai pavargusi, neišmiegojusi. Visa tai, kas buvo, atrodė menkas malonumas. Vis dėlto gal būčiau galėjusi jaustis laiminga, jei ne vakar gauta žinia, kuri mane supurtė: tas mano “idealas”, tas, kurio lūpas pirmą kartą savo gyvenime pajutau prie savųjų, jau beveik metai, kai susižiedavęs su kita! Ir kam jis mane bučiavo?... Ir kam aš buvau tokia kvaila, kad sutikau?... Verkiau, lyg maža mergaitė, jaučiausi labai nelaiminga.”

      Prie šio laiško nėra ko pridėti, viskas aišku... O štai kitos jaunuolės prisipažinimas: “Prieš metus pradėjau draugauti su Rimu. Diena iš dienos vis labiau jis man lipo prie širdies. Atrodė, kad nė mirtis negalėtų mudviejų vienas nuo kito atskirti. Jau planavom vestuves. Jo elgesys su manimi buvo labai korektiškas. Niekados nebuvom net pasibučiavę, bet meilės tikrai netrūko. Galvojom apie tą dieną, kai aš būsiu jo, o jis mano.

      Bet vieną kartą nei iš šio nei iš to ima ir paklausia, ar aš jį mylinti.

      —    Argi Tu nežinai, — atsakiau, — kam dar klausi?

      —    Žinoti žinau, bet dėl ko manęs niekad nepabučiuoji, jei myli?

      Šitas klausimas man buvo visai nelauktas, todėl nežinojau, nė ką atsakyti. Visai negalvodama ištariau:

      —    O Tu ar kada nors mane pabučiavai ?

      To ir tereikėjo. Jis prišoko prie manęs ir pradėjo bučiuoti. Po to kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome, be bučinių neapsieidavome. Kiekvieną kartą jis išsigalvodavo vis ką nors nauja. Pagaliau jam tų bučinių pradėjo ir nepakakti. Aš daug ir nesipriešinau, nes maniau, kad tai tik padidins mudviejų meilę. Bet kaip apsirikau! Vietoj didėti, ta mudviejų meilė vis mažėjo. Diena iš dienos jis pradėjo keistis. Pradėjo ieškoti visokių priekabių, pradėjo man išmėtinėti, pats nežinojo, ką ir dėl ko. Man jis pradėjo vis labiau ir labiau nepatikti. Prieš kelias dienas gaunu laiškutį, kad jis manąs, jog mudviem reikia baigti draugystę, nes vis tiek gyvenime abudu kartu nebūsime laimingi. Nors to ir aš jau beveik laukiau, nors su ta mintimi ir aš sutikau, vis dėlto tas laiškutis mane pritrenkė. Žuvo visos svajonės. Tas pasakų rūmas, kurį jau metai abudu statėme, pavirto griuvėsiais. Liūdna žiūrėti į sudužusią laimę, kaip klaiki ta griuvėsių krūva!.. Nėra tos dienos, kad apsieičiau be ašarų, niekas nemiela, nėra noro nė gyventi, nes gyvenimas atrodo be ateities...”

      Štai iškalbingai bylojąs pavyzdys, prie ko tie bučiniai priveda. Kiek tų laimės rūmų neleistini priešmoterys-tiniai santykiai griuvėsiais pavertė, kiek meilės žiburių širdyse užgesino, kas besuskaitys? Juo skaistesniu susivaldymo keliu prie altoriaus eisi, juo laimingesnė bus tavo ateitis. Tad nevadink meilės parodymu tai, kas meilę žudo!

      Jaunuoliai visuomet siekia to, kas aukšta, gražu ir kilnu. Tik stoka prityrimo juos kartais pražudo. Ir peteliškė mano, kad žvakės liepsna jai suteiks malonumo, bet vargšelė krinta žemyn, nudegusi sparniukus. Berniukas kartais mano, kad mergaitės sakys, jog jis “apkiautęs” ir “nebajavas”, jeigu savo “vyriškumo” bučiniais neįrodys. Mergaitė mano, kad berniukai pradės galvoti, jog ji ruošiasi į “minyškų stoną”, jei bučiuojama nesutiks. Tai labai klaidingos nuomonės. Gyvenimo praktika visai kitaip kalba. Bučiavimasis yra kilnus ir šventas dalykas, nenuvertink jo. Per ankstyvas ir per dažnas bučiavimo vartojimas, bus vien tik jo profanavimas. Turėk kantrybės, palauk tos dienos, kada bučiuodamas, neturėsi baimės sugriauti savo laimės rūmo, kada bučiavimas neapsunkins Tavo sąžinės, bet judviem abiem bus tikrai poetiška, švelni meilės kalba: “Tu mano, o aš Tavo amžinai!”

Juozas Vaišnys, S. J.