Prieš kurį laiką viename prancūzų šeimų problemoms gvildenti skirtame žurnale buvo paskelbti įdomūs daviniai, surinkti apklausinėjimo keliu iš Belgijos ir Prancūzijos klierikų, liečią šeimos vaidmenį pašaukimo pasirinkime. Atsakymai duoda visą eilę puikių minčių, kaip šeima gali ir privalo prisidėti prie pašaukimų pažadinimo ir jų išvystymo. Šis klausimas yra aktualus ir mums lietuviams, nes prieš akis turint Tėvynės tragediją “piūtis didelė, bet darbininkų maža”.

      Visų pirma seminaristai aiškiai pasisako, kad pašaukimas į kunigus yra didelė Dievo dovana. Ir todėl jie pirmiausia yra dėkingi Kūrėjui už jų išrinkimą ir pašaukimą savo vynuogyno darban. Jų pasirinktas kelias nėra tėvų noro, pageidavimų ar net pagaliau “spaudimo” padarinys. Juk yra parašyta: “ne jūs išsirinkote, bet aš jus išsirinkau”. Tačiau tas visai nereiškia, kad jie, jaunieji levitai, neįvertina pakankamai šeimos įtakos į jų pašaukimo pasirinkimą. Jie jokiu būdu nepaneigia tėvų teisės turėti sūnų kunigą. Iš anketų kaip tik paaiškėja, kad jiems didelės įtakos turi kita taisyklė ir jie drąsiai tvirtina: “Nesant tikrai krikščionišką gyvenimą gyvenančių šeimų, nebus nei pašaukimų į kunigus”. Didžiausia dalis pašaukimų į dvasinį luomą savo šaknis turi kaip tik šeimos aplinkoj. Dar daugiau: galima drąsiai teigti, kad negali būti pilnutinės krikščioniškos šeimos, kurios tėvai netrokštų vieną kitą vaiką pašvęsti Dievo tarnybai. Suprantama, kad tas troškimas neprivalo būti savanaudiškas. Sūnaus kunigystė neprivalo būti suprantama kaip laimingo pomirtinio gyvenimo bei dieviškojo atlyginimo laidas. Tuo labiau ji negali būti suplakta su medžiaginiu sūnaus, o kartais net ir su visos šeimos, ateities užtikrinimu. Kunigas neprivalo būti tik “kunigas tėvams”. Tačiau tėvai savo sūnų turėtų taip nuteikti, kad jis iš tikrųjų visai laisvai pasiduotų Dievo šaukimui, bet jokiu būdu nesektų gimdytojų norų, jei jie būtų prieš jo vidinį nusistatymą. Geros rekolekcijos duoda pakankamai šviesos ir supratimo apie Dievo valią ir Jo kvietimą, kuriam krikščionys tėvai neturėtų priešintis.

      Prisimintina, kad šeimos vaidmuo glūdi ne “pašaukimo davime”, bet atitinkamos dirvos paruošime, kad pašaukimas galėtų augti ir žydėti, jei Dievui patiktų ton dirvon pasėti sėklą. Dievas iš šeimos nelaukia ko kito, kaip tik geros, palankios atmosferos. Šeima turėtų gyventi tokioje dvasioje, kad pašaukimas į dvasinį luomą galėtų natūraliu būdu augti ir bręsti vaikų širdyse, bet niekad nėra leistina jį mėginti iššaukti prievarta bei kitomis dirbtinomis priemonėmis. Tai reikštų jaunojo žmogaus dvasios sužalojimą, kuris galėtų atnešti nepataisomos žalos tiek jam pačiam, tiek artimui. Labiausiai yra reikalinga tikrai religija persunkta šeimos dvasia, nes kiekvieno kunigo, kaip kunigo ir kaip žmogaus, pagrinde glūdi dvejopas elementas: geras, doras vyras ir sąmoningas krikščionis. Juk Dievo tarnas negali būti prilygintas molines kojas turinčiai statulai. Ir štai pamažu prieiname prie mūsų ieškoto mazgelio — šeimos uždavinio, kurį tegali išpildyti tiktai šeima ir kurio niekas kitas negali pakeisti : ji privalo išauklėti gerą vyrą ir sąmoningą krikščionį. Tai yra daugiausia, ko galime iš šeimos laukti. Todėl yra galima drąsiai teigti, kad troškimas turėti kuo daugiau kunigų iš šeimos nieko ypatingo nereikalauja: pilnas krikščioniškas šeimos gyvenimo būdas šį uždavinį tikrai atliks. Prisiminkime, kad vien tiktai noras išvysti savo sūnų kunigu paskatins tėvus suteikti savo vaikams kuo geresnį krikščionišką išauklėjimą. Tačiau šis troškimas tuo dar nesibaigia. Jis turi ne tik didelės įtakos visam doriniam - religiniam vaikų auklėjimui, bet ir pačių tėvų auklėjimuisi. Tokie tėvai visada belsis į savo sąžinę klausdami, kaip jie savo šeimos krikščioniška aplinka prisideda prie krikščioniškos asmenybės formavimo vaikuose.

      Iš tos be priekaištų tėvų laikysenos išplaukia tiek jų pačių, tiek jų vaikų teisinga pažiūra į medžiaginius turtus. Turtingumas labai dažnai yra viena didelių kliūčių pašaukimo sėklos, kurią pats Dangaus Tėvas pasėja žmogaus širdin, prigijimui, brendimui ir sužydėjimui. Per didelis prisirišimas prie gyvenimo patogumų turi didelės neigiamos įtakos vėlesniam kunigo darbui, kuris turi būti dirbamas krikščioniškojo neturto ženkle.

      Šalia teisingo nusistatymo tiek į kunigystę, tiek į žemiškuosius turtus, jaunasis žmogus turi taip pat įgyti teisingą supratimą ir dvasiškiui atitinkamą poziciją kitos lyties atžvilgiu. Negali būti jokios abejonės, kad tai, kas liečia vienokio ar kitokio luomo pasirinkimą, kiekvienas turi džiaugtis kuo pilniausia laisve. Todėl tiek gyvenimas moterystėje, tiek dvasiškio skaistybės įžado laikymas turi būti teisingai suprastas. Tuose dalykuose jaunasis žmogus niekada negali būti “uždarytas”.

      Šeimos prieglobstyje jaunam žmogui turi būti sudarytos sąlygos pažinti kitą lytį. Negatyvus apriorinis nusistatymas būtų labai žalingas apaštalavimo darbui, kuris yra taip pat tarnyba kitai lyčiai. Šiame klausime labai tinka Pijaus XI žodžiai: “Skaistybė niekada nėra saugesnė kaip po tikros artimo meilės priedanga.”

      Iš tikrųjų yra labai svarbu, kad jau iš tėvų lūpų jaunuolis girdėtų, kas yra tas kunigas. Todėl tėvai šeimos ratelyje turėtų kalbėti apie švento gyvenimo kunigus, kuriuos jie pažinojo ar pažįsta. Jie turėtų iškelti vieną kitą kunigo asmenybės bruožą, pabrėžiant kunigo pašaukimo kilnumą. Neužmirština tačiau, kad į vaikus turi didesnės įtakos paties kunigo apsilankymas šeimoje, negu tėvų šnekos. Tėvai, kurie kunigus tik kritikuoja, neturėtų per daug stebėtis, jei nei vienas jų vaikų nesijaučia šaukiamas į dvasišką luomą. (Ką jau bekalbėti, kad daugelis kunigo klaidų savo šaknis turi kaip tik “skylėtame” šeimos auklėjime).

      Pagaliau per pavyzdingą tėvų gyvenimą į kunigystę šaukiami vaikai yra ne tik formuojami, bet ir Dievo apdovanojami įvairiomis malonėmis. Ypatingai iš tėvo yra laukiama, kad jis virš visko būtų jiems tikro krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, nes tėvo elgesys labiausiai apsprendžiančiai veikia vaiko-jaunuolio palinkimą į gėrį ar blogį.

      Nesuklysime pasakę, kad daug daug kunigų yra dėkingi motinoms už kunigystės idealo kilniausią supratimą. Tik vienas Dievas težino, kiek tėvo ir motinos vidujinės aukos bei maldos prisideda prie sūnaus pašaukimo pasirinkimo ir prie teisingo kunigystės supratimo.

A. Nekrašas