Gerbiamasis Redaktoriau,

      Esu kelių vaikų motina. Turiu daug neaiškumų auklėjimo klausimuose. Ypač yra sunku, kai vaikai pradeda teirautis apie naujos gyvybės atsiradimą. Mano motina, atsimenu, panašiose situacijose griebdavosi “gandro istorijos”, bet žinau, kad mūsų tie jos aiškinimai nepatenkindavo. Būčiau labai dėkinga, jei savo laikraštyj duotumėte praktiškų patarimų, kaip toje jautrioje srityje auklėti vaikus nuo pat mažens. Kaip tai atlikti, kada pradėti?

Atsakymo laukianti M. B.

Gerbiamoji Ponia,

      Jūsų klausimas kiekvienai motinai labai aktualus. Vaiko auklėjimu reikia pradėti rūpintis labai anksti. Neperdėsiu pasakęs, kad dar prieš vedybas. Kartais vaiko nelaimingą gyvenimą gali nulemti triukšmingas medaus mėnesis. Daug įtakos kūdikio dvasiniam ir fiziniam plėtojimuisi turi nėštumo laikotarpis. Apie tai jau buvo šiek tiek rašyta, ypač praėjusių metų Jūratės P. straipsniuose.

      Daugelis mano, kad vaiko dorovinis auklėjimas turėtų prasidėti tik brendimo laikotarpy, nes pirmiau su skaistybe surišti klausimai jam yra visai nesuprantami, neaktualūs ir neįdomūs. Bet tai yra labai klaidinga nuomonė. Vaiko dorovinis gyvenimas labai daug priklauso nuo jo kūdikystės, nuo jo pirmųjų gyvenimo metų. Todėl tėvų šventa yra pareiga atkreipti į tai dėmesį kuo anksčiausiai, nes greitai gali būti per vėlu. Visi šių dienų auklėtojai pabrėžia, kad geriau yra pradėti šios rūšies auklėjimą metais per anksti negu viena valanda per vėlai.

      “Gandrų istorijos” yra labai nepedagogiškas išsigalvojimas. Tai tik pastumia vaiką ieškoti žinių kitur ir išmoko meluoti. Vaikas labai greitai supranta, kad tai, ką motina sako apie gandrą, nėra tiesa, todėl jis ir padaro išvadą: jeigu mama meluoja, dėl ko nemeluoti man?

      Kai kurie mano, kad tėvams nepatogu apie tai vaikams kalbėti ir nėra net nė reikalo, nes vaikai savaime tai vėliau sužinos. Taip, žinoma, kad sužinos, bet kokiu keliu ir iš kokių šaltinių? Gal tos “žinios” jiems labai daug kainuos, gal nepataisomai užnuodys jų sąžinę, nes bus semiamos iš nuodingų šaltinių.

      Dr. J. A. O’Brien, Fort Wayne vyskupo aprobuotoj ir labai rekomenduojamoj knygelėj “Sex — Character Education” labai griežtai įspėja tėvus: “Šių dienų lytiniais klausimais pripildytoj atmosferoj tėvų tylėjimas yra tikras kriminalas. Vaikai šioj srity taip anksti yra reikalingi instrukcijų, kaip yra reikalingi ir maisto. Jei tėvai neduotų savo augantiems kūdikiams maisto, papildytų tikrą kriminalinį nusikaltimą. Kaip būtų galima jiems neprimesti panašaus nusikaltimo, jeigu savo augantiems kūdikiams neduotų to maisto, kurio reikalauja jų besivystą protai ir širdys?” (2 ps.).

      Toliau autorius rašo: “Pirmoje vietoje tėvams krinta atsakinga pareiga išaiškinti lytinius klausimus savo mažyčiams. Jeigu jie šios pareigos neatliks, pavogs iš savo vaikų pagrindinę jų teisių dalį; jie įstums savo vaikus į klaidas, neaiškumus, apsigavimus, kuriuose jie išaugs sugriautomis asmenybėmis, nuskurdusiais jausmais, psichiniai pažeisti, dėl ko, gal būt, kankinsis iki mirties”

(3 psl.).

Pirmoji pamoka

      Tur būt, to instruktavimo reikalingumu neabejos nė vienas protingas žmogus, bet gal dabar kils klausimas, kas jį turėtų pradėti, kada ir kaip. Pirmoji vaiko mokytoja turėtų būti motina. Šiame klausime labai gražių, praktiškų patarimų motinai duoda Hermine Thedy knygelėje “Motina, kūdikis ir Dievas”. Laisvai perduosime vieną, kitą sakinį.

      Kai tu, motina, maudai savo kūdikį, sako ji, visuomet užrakink duris, kad niekas į kambarį neįeitų. Kartą gal kūdikis tave paklaus, dėl ko taip darai. Čia tau atėjo rimta valanda, kada gali savo kūdikiui duoti pirmą pamoką, kalbėdama apie jo kūno šventumą ir nepaliečiamumą. Gali panašiai jam kalbėti: “Tu, vaikuti, dabar esi visai nuogas, ir tave tokį tegali matyti Dievas, kurs viską mato, ir tavo motina, kuri turi tavimi rūpintis. Kad tu būtum sveikas, aš turiu mazgoti tavo rankutes, kojukes, krūtinukę ir t.t. (Čia gali jam kalbėti apie visas kūno dalis). Jei manęs nebūtų namie, aš galėčiau kitam asmeniui šį darbą pavesti. Taip pat ir gydytojas galėtų tave apžiūrėti, jei sirgtum. Bet joks kitas žmogus iš įdomumo neturi į tai žiūrėti, kur aš dabar dedu ranką. (Parodyk ranka tas kūno dalis). Ir tu pats neturi leistis, kad kiti į tai žiūrėtų. Taip pat ir tu neturi tai liesti be reikalo. Su tomis kūno dalimis negalima žaisti. Jei tai darytum, Dievuliui labai nepatiktų, ir tu būtum blogas vaikas. Šias dalis gali paliesti tik tada, kai yra būtinas reikalas. (Pasakyk jam aiškiai, kokie yra tie būtini reikalai. Tai bus du: natūraliniai reikalai ir švara). Į kitus vaikus, jeigu jie būtų neapsirengę, taip pat tu neturi žiūrėti, nei tų jų kūno dalių paliesti, apie kurias kalbėjau. Jei mažas vaikas lovelėje nusispardo, tu turi tuoj jį užkloti. Jei kiti vaikai kitaip daro, yra labai negražu, tu su jais nedraugauk, nežaisk, nuo jų šalinkis. Dievuliui tokie vaikai nepatinka; jei tu su jais draugausi, ir tu nepatiksi.”

      Daugiau įvairių minčių ir pavyzdėlių gali ir pati motina išsigalvoti, čia mes tik pasistengėme įvesti į kelią. Žinoma, ne viską reikia kūdikiui aiškinti vienu kartu. Jo protelis dar yra silpnas, neišsivystęs, todėl daug minčių jame netelpa. Apie tai reikia kalbėti kiekviena pasitaikiusia proga. Jį auklėti reikia ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiu. Jei kartais jis pats arba kitas vaikas pasikelia marškinukus, reikia tuoj sudrausti ir paaiškinti, kad taip daryti netinka, negražu. Jeigu jis paklaus, dėl ko negražu, jam paaiškink panašiai, kaip aukščiau buvo minėta.

      Kiekvienas aiškinimas turi būti pritaikytas vaiko amžiui, bet niekados negalima sakyti netiesos. Būtų labai didelė pedagogiška klaida, jei vaikui augant ir bręstant, vis nuolat turėtum “atitaisyti” tai, ką pirmiau buvai sakiusi. Neturi nieko nei atitaisyti, nei pakeisti, bet tik papildyti. Todėl visuomet sakyk tiesą, bet tokiais žodžiais ir tokiais pavyzdžiais, kurie vaikui būtų aiškiai suprantami.

Juozas Vaišnys, S. J.



 

Dievas sutvėrė moterį ne iš vyro galvos, kad ji jam įsakinėtų, ir ne iš kojų, kad ji būtų jo verge, bet iš jo šono, kad ji būtų arti jo širdies.

Talmudas