1953 m. Birželio (June) mėn. Vol. IV, No. 6

      Birželio mėnesį mums pinasi daug įvairių minčių. Gal jas iššaukia ir sužaliavus gamta, ir šilta saulė, ir tie liūdni įvykiai Lietuvoje prieš dvylika metų... Šį mėnesį lyg kažkas sukrečia mūsų tautinius ir tikybinius jausmus. Prisiminus brolių žudynes ir trėmimus, kraujas gyslose sustingsta, bet jis ir vėl tuoj užverda kovos troškimu. Juk suprantame, kad liūdesys ir nusiminimas nieko nepadės, reikia ryžto, aukos ir kovos.

      Jeigu, ieškodami paguodos ir dvasinės jėgos, vakare į bažnyčią užeisime, birželinės pamaldos vėl kalbės apie auką, ryžtą, heroizmą. Nesupratus tikrosios tų pamaldų prasmės, gal kai kam perdaug davatkiška ir saldu atrodys kalbėti apie Jėzaus Širdį. Argi tai vyriška, ar inteligentiška? Juk atrodo, kad tai tik neišsilavinusių moterėlių dalykas. Bet klaidingesnio galvojimo negali būti. Toji Širdis yra garbinama, kaip meilės simbolis. Didžiausios meilės, kurią kada pasaulis matė ar matys — dieviškos meilės. Tos meilės verčiamas Dievas tapo žmogum, gyveno vargingą šios žemės gyvenimą, kentėjo ir mirė. Argi reikia didesnio heroiškumo? Apie meilę mes kalbame dažnai, gal ir per dažnai. Bet ji tokia egoistiška... Dieviškos Širdies meilė nežino egoizmo. Ji nieko sau nenori, visko trokšta tik mums. Ji trokšta, kad ir mūsų širdyje įsižiebtų bent maža kibirkštėlė tos tikrosios meilės, kuri “visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia” (1 Kor. 13, 7).

      Meilė tik tada yra maloni, kai yra abipusė. Jei tavo meilė kito širdyje neras atgarsio, jeigu ji nebus suprasta ir priimta, ji tau bus didžiausia kankynė. Panašiai yra ir su dieviškąja meile. Kiek ją tikrai supranta ir į ją savo meile atsako? Visa tai prisiminus, tikrai mylinčio žmogaus širdyje kyla noras kaip nors tai atitaisyti, kaip nors už tą kitų nedėkingumą atlyginti. Atlyginti dar didesne meile, dar didesnėmis aukomis, didesniu heroizmu. Štai tos dieviškosios Širdies garbinimo esmė. Štai birželinių pamaldų pagrindinė mintis. Ar tai ne vyriška, ne inteligentiška, ne heroiška?

      Vienas kitą mylintieji asmenys trokšta būti drauge. Tam tikslui Kristus ir pasiliko mūsų altoriuose. Bet ar mes mielai pasiliekam su Juo? Ar norime dažnai su juo pabendrauti, susijungti, Jį pasikviesti? O juk tai būtų taip gražu. Tai būtų tikriausios meilės supratimas. Ne vienas žymus žmogus, paklaustas, kuri yra laimingiausia jo gyvenimo diena, visai neabejodamas atsakė: “Pirmosios Komunijos diena.” Savaime suprantama. Tada kiekvienas pajuto bent kibirkštėlę tikrosios meilės ir tikrosios laimės.

      Ir tos birželio mintys, besipinančios mūsų galvoje, ir tos neišrišamos problemos mūsų širdyje išryškės ir paaiškės, jei meilės ir laimės ieškosime ten, kur tikrai galime rasti.    J. V.