* Moters darbas

      Gyvename laikus, kuriuose moteris visuomeniniame gyvenime nori būti self-made woman, o vyras, savo ruožtu—  self-made man.

      Vienas ekonomistas nagrinėja šį faktą, žiūrėdamas į jį iš ekonominių jėgų išvystymo pusės. Reikia, jis sako, kad tam tikra moterų kategorija liktų šeimose ir tarnautų tautai nuolatiniu darbo jėgos papildymu ir atnaujinimu. Kitos gi moterų kategorijos turėtų pašvęsti savo darbo jėgą socijalinėms profesijoms.

      Vadinasi, moteris reikalinga šeimoje, kur ji augina ir formuoja darbo jėgą. Bet jos darbo reikalingos ir visuomeninės bei socijalinės profesijos. Tai yra mūsų laikų problema, klausianti, ar savarankiškos moters idealas gali būti pasiektas profesiniame bendruomenės gyvenime, neužmirštant moteriškojo humanizmo. Bet moteriškasis humanizmas turi perimti visą moters prigimtį ir visas moteriškosios prigimties ir moteriškosios asmenybės funkcijas.

      Socijologijai tenka sunkus uždavinys nusakyti moters darbą ir pareigas šeimai ir visuomenei.

* Socijalinis Institutas

      Praktiškasis apaštalavimas sunkiai išsiverčia be mokslinių studijų, nagrinėjančių apaštalavimo būdus ir priemones. Yra balsų, reikalaujančių, kad socijologija būtų pritaikyta bažnytinių gyvenimo sritims. 1946 mietais Olandijoje įsisteigė Katalikų Socijalinis Bažnytinis Institutas, kurio uždavinys stebėti visus katalikiškojo gyvenimo reiškinius dijocezijose ir parapijose. Pagal Instituto surinktą informacinę medžiagą galima nustatyti santykis tarp Bažnyčios ir įvairių socijalinių grupių veiklos visame krašte, ypač miestuose ir industrijos srityse. Galima matyti, ką katalikybė laimi ir ką praranda. Institutas galėtų patiekti davinių, rodančių, kur viešasis ir socijalinis gyvenimas labiausiai reikalingas katalikiškosios įtakos.

      Šiame kontinente mums būtų labai įdomu žinoti katalikiškojo socijalinio veikimo apimtis lietuviškose parapijose, parapijų socijalinės grupės, darbo profesijos, tautybės, ideologijos ir tt. Norėtume taip pat žinoti lietuviškųjų parapijų sėslumo ir emigracijos veiksnius ir judėjimo procentą.

* Žmogaus asmens didingumas

Pagarba ir meilė žmogaus asmeniui mažėja. Žmogaus asmens didingumas ir vertėkarų naikinančioje įtakojebuvo mindoma nužmogėjusiomis kojomis. Gyvenimo tempas ir kasdieniai reikalai atitraukia žmogų nuo platesnių ir kilnesnių interesų, ir kitas žmogus jam tampa neįdomus ir nereikalingas. Bet žmogaus sielos, sutvertos pagal Dievo panašumą, vertė yra per didelė, kad žmogus, gerbiąs ir pripažįstąs savo sielos didingumą, galėtų praeiti pro šią tikrovę abejingu ir nesuinteresuotu žingsniu. Juk gyvenimo tempas ir turinys priklauso nuo žmogaus sielos įtakos.

Dvi profesijos ir du pašaukimai turi ypatingus ryšius su žmogumi, jo asmens didingumu. Tai kunigo ir mediko pašaukimai. Kunigo darbo vertė priklauso nuo žmogaus asmens didingumo ir nuo jo pastangų grąžinti nužmogintam individui sielos ir asmens didingumo sąmonę. Kunigo pašaukimas vertina žmogų Apreiškimo šviesoje ir budi žmogaus asmens didingumo tarnyboje. Žmogaus panašumas į Dievą yra jo tikroji ir pagrindinė vertė. Todėl sąmoninga kunigystė yra gyvas paminklas žmogaus asmens didingumui.

Medikas artinasi prie žmogaus sielos per jo kūną. Jo darbas vyksta tarp gyvybės ir mirties polių ir susiduria su transcendentiniu žmogaus buities elementu. Medikas savo rankomis liečia Dievo paveikslą žmoguje, sužalotą ir kenčianti gimtosios nuodėmės pasekmėse. Kai medikas žvelgia į žmogaus kūną, kaip i Dievo paveikslo šventovę, jis kreipia žmogaus sąmonę į asmens didingumo tikrovę.

Šventasis Tėvas Pijus XII primena, kad medicinos pažanga ir naujos priemonės turėtų omenyje įgimtą žmogaus asmens didingumą ir palaikytų žmonėse šio fakto tikrovę ir sąmonę. Tiek kunigai, tiek medikai turėtų būti savo pašaukimo verti žmogaus tarnai ir savo darbo kilniu supratimu ir pritaikymu turėtų ugdyti žmoguje asmens didingumo tikrovę, atsimindami, kad žmogaus didžiausioji vertė yra jo panašumas

į Dievą. Kiekvienas žmogus turi Dievo duotą teisę laukti ir reikalauti, kad jis būtų traktuojamas, kaip dievybės atspindys ir šventovė, saugojanti Dievo ir žmogaus sandoros testamentą.

* Žaidimas iš pinigų

Paskutiniais metais Amerikoje senato specijali komisija nusikaltimams tirti surinko gausių davinių apie žaidimus iš pinigų, su kuriais rišasi daug nusikaltimų.

      Komisija sako, kad jei žaidimas iš pinigų būtų legalizuotas, tai tuo faktu dar nesibaigtų kriminalinis plėšikavimas, kuriuo verčiasi pogrindžio sindikatai. Yra valstybių, kuriose žaidimas iš pinigų buvo legalizuotas, bet nusikaltimų banga, surišta su žaidimu iš pinigų, atslūgti žymiai neatslūgo. Patyrimas rodo, kad net legalizuotas žaidimas iš pinigų neapsieina be apgavystės ir žmogaus gadinimo.

      Nors šios rūšies žaidimų panaikinimą, sako senato komisija, radikaliai sunku pravesti, bet tai nereiškia, kad mes turėtume pasiduoti sukčiavimo ir apgavystės profesijonalams ir jų organizacijoms. Žaidimo iš pinigų legalizacija padidina žaidimo aistrą ypatingai tų žmonių tarpe, kurių finansiniai ištekliai labai riboti, ir nuo kurių finansinės padėties esmingai priklauso šeimos išlaikymas. Įdomu, kad žaidimų legalizacija padidino sukčiavimus ir apgavystes. Žaidimo profesijonalai, nebeturėdami reikalo slapstytis, visą dėmesį kreipia į klijentų išnaudojimą, nesiskaitydami su priemonėmis. Išnaudojimo aukos, norėdamos išlyginti nuostolius, ypač tais atvejais, kada buvo operuojama svetimais bei paskolintais pinigais, metasi į vagystes ir smurtą.

      Žaidimo profesijonalai, jei jie patys nėra gangsteriai, tai pastarųjų yra priverčiami dėtis iš vieno. Pogrindžio sindikatams svarbu ne tik pelnas, bet ir politinė įtaka, ypač savo žmonių įstatymams į svarbias vietas. Jų dažnai vartojamas argumentas bando įrodyti, kad žaidimo iš pinigų legalizacija padeda visam ekonominiam gyvenimui, pagyvindama valiutos cirkuliaciją ir išjudindama neveiklų kapitalą. Deja, gyvenimas rodo visai ką kita. Žaidimai iš pinigų buvo uždrausti Miami Beach ir Saratoga, ir turizmo komercija ne tik kad neatslūgo, bet, priešingai, pagyvėjo. Taip rodo 1950-51 metų sezono statistikos. Žaidimo iš pinigų uždraudimas nepakenkė, bet padėjo turizmo ekonomijai.

* Katalikai Amerikoje

      Neseniai pasirodęs Official Catholic Directory, 1953, skaičiuoja 30.425.015 katalikų Jungtinėse Valstybėse, Havajų Salose ir Aliaskoje. Katalikų skaičius Amerikoje paskutiniais metais padidėjo 1.017.495.

* Religijos padėtis Izraelyje

      David Goldstein, garsus žydas katalikas ir patrijotas, nusiskundžia Izraelio valstybės religiniu susiskaldymu. Susiskaldymą palaiko dvylika partijų, kurios dalyvauja tautos politiniame gyvenime. Prie jo prisideda socijaliniai ir pasaulėžiūriniai skirtumai tarp Europos, Amerikos ir Azijos žydų.

      Auklėjimo srityje pastebimos keturios skirtingos nuomonės. Iš trijų šimtų tūkstančių vaikų du šimtai tūkstančių labai maža težino apie Izraelio Dievą. Vienos nuomonės atstovai siūlo eiti socijalizmo kryptimi, o kitostapti sijonistais. Trečioji nuomonė siūlo orientuotis pagal Biblijos dvasią. Likusieji perša tūkstantmetes Talmudo tradicijas ir jų dvasią.

      Žydai katalikai, sako Goldstein, gali būti pavojingesni už žydus ateistus. Einstein, pasak vieno rabino, priklauso prie dešimties mūsų laikų didžiųjų žydų, bet jo Dievas yra Spinozos Dievas. Yra pavojus, kad Izraelis gali pasukti neutraliu keliu ir tapti žydų valstybė be žydų religijos.

* Religinio meno padėtis

      Sir John Rothenstein, katalikas, Londono Tate Galerijos direktorius ir įtakingas meno žinovas, sako, kad paskutinis šimtmetis buvęs nepalankus religiniam menui. Vis dėlto, yra ženklų, jis pastebi, kad religinio meno padėtis gerėja.

      Religinės institucijos, sako Rothenstein, dažnai bijosi naujovių ir modernizmo įtakos ir pasilieka prie tradicinio stiliaus plokštumų. Didieji menininkai, iš kitos pusės, retai domisi religine meno tematika. Aš nežinau, sako Rothenstein, kito perijodo meno istorijoje, išskyrus mūsąjį, kur pats faktas, kad didelis menininkas, pakviestas dekoruoti bažnyčią, būtų sukėlęs nusistebėjimą. Jei mes sutinkame, kad Dievo namams tinka tik patys meniškiausi dalykai ir meno šedevrai, tai logiška išvada siūlo, kad religinio meno kūryba bažnyčios tarnyboje būtų pavesta geriausiems menininkams, o ne, kaip dažnai atsitinka, patiems blogiausiems.

K. Pečkys, S. J.

* Karūnacijos Momentai

      Elzbieta II buvo vainikuota visų Britų karaliene Westminster Abbey, kurios tikrasis titulas yra Ecclesia Sti. Petri ad VinculaBažnyčia Šv. Petro Grandinėse. Ją pastatė šventasis karalius Eduardas Išpažinėjas. Čia aidėjo benediktinų giedamos psalmės, kol bažnyčią nualino ir išniekino Henriko VIII-jo gobšumas 1539 metais.

      Canterbury Arkivyskupas uždėjo karūną ant karališkos galvos, kai Elzbieta II sėdėjo Šv. Eduardo Išpažinėjo kėdėje, ir priminė jai, kad viena karališkųjų pareigų yra būti Defensor Fideitikėjimo gynėju. Bet Šv. Eduardas, kaip ir jo Įpėdiniai iki Henriko VIII dienų, buvo katalikas. Elzbieta gi yra anglikonė. Defensor Fidei titulas atėjo iš amžių, kurie nepažino protestantizmo, nes jo dar nebuvo.

      Karūnacijos apeigų ceremonijarijus ir visapusiškas vadovas buvo Sir Bernard Marmaduke Fitz-Alan Howard, pirmasis Anglijos kilmingasis ir Anglijos Maršalas. Jis priklauso senai Howards šeimai, kurios kilmė siekia 1267 metus, ir kuriai, nuo senų laikų, teko garbė vadovauti visoms karališkoms funkcijoms. (Windsors, Elzbietos II šeima, atsikėlė iš Vokietijos į Angliją tik 1714 metais). Norfolko Kunigaikštis yra katalikas, ir jo garbinga šeima priklauso prie nedaugelio Anglijos šeimų, kurios išlaikė katalikybę kruvinose persekiojimų audrose ir liko katalikiškos iki mūsų dienų.

      Tiek Westminster Abbey tikrasis titulasŠv. Petras Grandinėse, tiek joje gulintieji Šv. Eduardo Išpažinėjo kaulai laukia valandos, kada truks grandinės, ir tikėjimo vienybė užgydys šimtmečių žaizdas.



 

Religija yra būdingiausia žmogaus žymė; gyvuliai religijos neturi.