Tikrai keistas padaras tas bręstąs jaunuolis! Jis yra nei žuvis nei mėsa, kaip sako vokiečių patarlė. Lyg ir nepatogu jo vadinti vaiku, bet dar negalima laikyti nė vyru. Bet kaip jis mėgsta nuduoti ir vaizduoti vyrą! Žinoma, dažniausiai tai jam nepasiseka, todėl kitų akivaizdoje tik apsijuokina. Aišku, niekas jo dėl to nekaltina: tai besikeičianti prigimtis, kuri visa tai daro.

      Daug yra problemų, surištų su jaunuolio brendimu. Čia mes truputį paliesime tik religinę problemą ir tai tik iš vieno taško: pakalbėsime apie jaunuolio baimę išpažinti ir praktikuoti religiją. Čia vėl susiduriame su keistu dalyku. Atrodo, kad bręstąs jaunuolis nieko nebijo, kad jis savimi net per daug pasitiki, kritikuoja ir niekina kitus, mano, kad tik jis vienas išmintingas. Bet drauge jis yra pilnas baimės. Labai atydžiai stebi, ką kiti apie jį mano. Kartais galėtų atrodyti, jog jis turi tiek drąsos, kad nesudrebėtų net prieš viso pasaulio galybes, o kartais, žiūrėk, jis dreba ir bijo viešai išreikšti savo idėjas ir įsitikinimus, kad nebūtų pajuoktas paprasto gatvės vaikėzo. Visos šios pastabos tinka tiek berniukams, tiek ir mergaitėms.

Baimė ar tolerancija?

      Pasitaiko jaunuolių, kurie yra labai pamaldūs ir tvirto tikėjimo, kai yra vieni. Bet kai tik patenka tarp žmonių, tuoj pranyksta jų pamaldumas, atrodo, lyg visai netikėtų. Jeigu jiems apie tai priminsi, tuoj pradės teisintis, kad taip elgiasi iš geriausių motyvų: nenorėdami kitų žmonių įžeisti, gerbdami jų idėjas ir toleruodami įsitikinimus. Bet ką jie žino apie tų žmonių idėjas ir įsitikinimus? Kartais tie žmonės gali būti dar religingesni už juos. Vienintelis motyvas čia yra žmonių baimė. Baimė, kad jį gali išjuokti, pavadinti davatka, atsilikėliu, tamsuoliu.

      Štai jaunuolis savo šeimoje prieš valgį visuomet žegnojasi, bet kai tik prie stalo atsiranda svečias arba jis pats valgo svečiuose, niekados nesižegnos. Sutikęs gatvėje kunigą paprastai sveikina, bet kai eina su kokiu nors draugu ir sutinka tą patį kunigą, nusiduoda jo nematąs. Kišenėje jis nešiojasi rožančių, gal dažnai ir kalba jį, bet kai kartais, traukiant iš kišenės nosinę, iškrinta rožančius ir tai pastebi draugai, jis parausta kaip vėžys. Bet pagaliau tie jo draugai būna taip pat katalikai ir gal nemažiau pamaldūs už jį. Gal ir jie panašiai galvoja ir jo akivaizdoje neišdrįsta parodyti savo religinių jausmų. Ar tai yra tolerancija, kito idėjų gerbimas? Ne, tai vaikiška baimė, stoka drąsos, vyriškos drąsos.

      Tokių jaunuolių yra nemaža, bet pasitaiko ir kitokių. Dar prieš Didįjį Karą vienoje Torino gimnazijoje mokytojas pirmą pamoką pasakė mokiniams: “Per šiuos mokslo metus aš jums įrodysiu, kad nėra Dievo; jei kas mokslo metų pabaigoje dar tikės, kad yra Dievas, bus didžiausias kvailys !” Staiga vienas mokinys pakelia ranką. “Ką nori pasakyti signorino Adolfo Ferrero?” — paklausia mokytojas. “Pone mokytojau”, — drąsiai pasako vaikas, — “jums jau dabar užtikrinu, kad tas didžiausias kvailys būsiu aš!” Klasė pradėjo ploti. Tikrai buvo vertas garbės šis jaunas didvyris, kurs po kelerių metų stojo savanoriu į kariuomenę ir garbingai žuvo sunkioj kovoj Alpių kalnuose.

      Arba štai kitas pavyzdys. Keli jaunuoliai išėjo medžioti. Pietų nuėjo į restoraną ir, nors buvo penktadienis, užsisakė riebių kotletų. Tik vienas tų jaunuolių užsisakė žuvies, bet kartu ir kotletą. Žuvį valgė jis, o kotletą numetė po stalu savo šuniui, tardamas: “Še, ėsk, juk tu šuo, tau pasninko nėra!” Kažin ką turėjo jausti kiti? Gal kitą kartą ir jie užsisakys penktadienį žuvies;

Laisvė ar vergija?

      Šiandien labai daug kalbama apie manymo, žodžio, spaudos ir religijos laisvę. Jau seniai praėjo vergijos laikai. Bet ar nėra labai žemos rūšies vergija, jeigu tu nedrįsti viešai pasirodyti esąs tikintis, krikščionis, katalikas? Tu tampi kito žmogaus nuomonės, galvosenos ir įsitikinimo vergas. Ne, jaunuoli, ne vergauti tu esi sutvertas. Dievas tau davė laisvą valią, tad brangink ją, jos neatsisakyk, neatiduok pirmam gatvėje sutiktam nepažįstamajam. “Esate brangiai atpirktai, tad nebūkite žmonių vergai”, kažkas pasakė.

      Kartais teisinamasi, kad religija yra žmogaus sąžinės dalykas, tad neverta jos viešai demonstruoti. Yra klaidinga manyti, kad religija yra tik sąžinės dalykas, taip pat yra labai klaidinga sakyti, kad jeigu aš nesigėdiju savo religijos ir ją drąsiai išpažįstu, aš ją demonstruoju. Ne, čia nėra jokios demonstracijos, tu pasirodai tik tuo, kas esi. Ar yra demonstracija, jeigu tu gatvėje sutikęs savo tėvą, jį pasveikini? Ar nevadinsi išgama to sūnaus, kurs gėdijasi prisipažinti, kad tas sutiktas asmuo yra jo tėvas, kurs savo tėvo išsigina, kurs nusiduoda jo nematąs?

      Gal tu bijai davatkos vardo, bet kas gi pagaliau yra davatka? Tai yra toks žmogus, kurs vienaip sako, kitaip daro; vienoks pasirodo žmonėms, kitoks yra viduje. Tai yra veidmainys, fariziejus, apsimetėlis. Argi negalima šiais vardais pavadinti ir to jaunuolio, kurs yra tikintis, kurs savo širdyje myli Kristų, bet viešai pasirodo, kaip laisvamanis, liberalas, visai nepažįstąs Kristaus?

      Jeigu tu myli Kristų, neturi Jo gėdytis, Jo išsiginti, bet stengtis savo pavyzdžiu ir kitus prie Jo patraukti. Vargas tau, jei, apsimesdamas netikintis, ir kitus atitolinti nuo tikėjimo. Kartą tau reikės ir už juos atsakyti.

Prarasi ir garbę!

      Kai Pranciškus I, kovodamas už Prancūziją, buvo suimtas ir nuvestas į nelaisvę, rašė iš Madrido savo motinai : “Viskas žuvo, išskyrus garbę!” Jis galėjo didžiuotis, kad neprarado garbės. Bet tu, jaunuoli, gėdydamasis pasirodyti, kas esi, prarandi viską, neišskiriant nė garbės. Prarasti garbę tikrai yra baisu. Ko vertas jaunuolis be garbės? Teisingai atrėžė Federico Ozanam tiems, kurie jį ragino mažiau veikti ir daugiau privačiai užsiiminėti savo religija: “Taip elgdamasis, aš nieko nelaimėčiau; aš pralaimėčiau gerą vardą tarp kilnių žmonių ir jo nelaimėčiau tarp valkatų !” Jei savo įsitikinimais tu kai kam ir nepatiksi, bet savo širdyje jie tave gerbs, jeigu tuos įsitikinimus drąsiai ginsi ir jų nesigėdysi.

      Ar žinai, kaip baudžia dezertyrus, pabėgusius iš kovos lauko? Jie gauna kulką, bet ne į krūtinę, o į nugarą. Tuo norima parodyti, kad būti sušaudytiems į krūtinę, jiems būtų perdaug garbinga. Ar ne tikėjimo dezertyras yra tas, kurs iš tokios žemos, neišmintingos žmonių baimės, slepia savo religinius jausmus?

Ar apleisi Mylimąjį?

      Mes piktinamės, skaitydami Šv. Rašte, kaip visi Kristaus mokiniai ir artimiausi draugai pabėgo, kai Jis buvo suimtas ir kankinamas. Ir dabar Kristus turi daug priešų. Jo mokslas yra išjuokiamas, visokiais būdais puolamas. Ar būtų gražu to mokslo ne tik neginti, bet net jo išsižadėti ?

      Kristus yra tavo tėvas, drauge brolis ir geriausias bičiulis. Kas tave tiek myli, kaip Jis? Ar žinai kitą tokį, kurs už tave būtų gyvybę paaukojęs? Tad ar būtų gražu, jeigu Jį apleistum, kai kiti Jį įžeidžia, keikia, niekina? Ar nesugebėsi šiek tiek pasiaukoti ir tu už Jį? Taip, kartais gal teks šiek tiek pasiaukoti, kai ką nukentėti, bet argi tavo jaunatviška meilė bijos tų mažučių aukų? Nelaukiu tavo atsakymo, nes jis gali būti tik vienas. Jeigu esi garbingas, save ir savo laisvę gerbiąs jaunuolis, jokia auka tau sunki nebus.

Juozas Vaišnys, S. J.