Jau ne viena motina yra Redakcijai rašiusi, prašydama paaiškinti, ką atsakyti vaikui, kai jis paklausia, iš kur mama gavo broliuką ar sesutę. Tikrai yra labai maža motinų ir tėvų, sugebančių vaikui duoti tinkamą atsakymą. Dažniausiai stengiamasi visaip išsisukinėti, netiesioginiai atsakyti arba pasitenkinti garsiąja “gandro istorija”. Tas, žinoma, vaiko nepatenkina, tik sukelia dar didesnį smalsumą. Jis pradeda galvoti, kad čia yra kažkas ypatinga, nepaprasta, slapta, kad net jo motina neišdrįsta pasakyti. Progai pasitaikius, tą patį klausimą jis iškelia vyresniems savo draugams. Na, žinoma, tie dažniausiai nesivaržo ir su malonumu jam viską išplepa, ką žino ir ko nežino, ką jie patys yra girdėję iš nepraustaburnių vaikų. Tai atlieka jie labai grubiu būdu, vartodami vulgariškus žodžius ir kartais dar “pagražindami” nešvariomis istorijomis. Tokiais pasakojimais vaiko siela gali būti labai skaudžiai pažeista.

      Kas kaltas? Aišku, tėvai. Jie yra pirmieji vaiko mokytojai. Jie gali ir turi vaikui tinkamai viską išaiškinti. Ar ne gėda, jeigu šią svarbią ir taip jautrią savo pareigą jie paveda bet kokiam vaikėzui? Šitame klausime tik motina savo švelniu žodžiu gali išblaškyti vaiko abejones, nepažeisdama jo jautrios sielos, bet sužadindama dar didesnę motinos meilę ir prie jos prisirišimą.

      Visi šių dienų auklėtojai pabrėžia, kad visa tai aiškinti reikia labai paprastai, be jokio paslaptingumo ar iškilmingumo, lygiai kaip ir kiekvieną kitą dalyką, tik, žinoma, vaikui suprantama ir pritaikyta forma. Paprastas būdas ir paprasti žodžiai vaiką greičiausiai nuramins ir patenkins. Jeigu jam pradėsi kalbėti pašnabždomis, sujaudintu balsu, paraudusiu veidu, jis įtars, kad čia yra kažkas nepaprasta, kad tu jam gal ne viską pasakei, ir jo smalsumui nebus galo. Iškilmingai apie tai kalbėti galima tik paaugusiems berniukams ir mergaitėms, kurie ir kurios jau viską žino ir supranta, tik, gal būt, tą gyvybės atsiradimo klausimą laiko perdaug banaliu ir negarbingu, gėdingu ir šlykščių. Jiems reikia paaiškinti, kad tai yra labai kilnus ir šventas dalykas, kad žmogus čia dalyvauja Dievo tvėrimo darbe, todėl apie tai kalbėti galima tik su didele pagarba.

      Dabar gali kilti klausimas, kada vaikui pradėti aiškinti apie gyvybės atsiradimą. Kai kurie sako, kad tik tada, kai pats vaikas paklausia. Bet tai nebūtų tikslu. Paprastai šis klausimas kyla vaikams tarp penktų ir aštuntų metų. Tačiau neretai pasitaiko, kad vaikai neišdrįsta tėvų klausti arba jau jiems pasiskubino kiti vaikai tai paaiškinti. Todėl būtų gera, kad tėvai nė nelauktų, iki vaikas paklaus, bet patys tinkamu laiku užvestų apie tai kalbą. Čia pakartojame tai, ką rašėme praėjusiame “L. L.” numeryje, kad geriau vaiką apšviesti metais per anksti, negu valanda per vėlai.

      Nebūtinai vaikas pirmiausia paklausia, iš kur atsirado jo broliukas ar sesutė. Jis dažnai tėvus klausia įvairiausių dalykų. Jis klausia, iš kur atsirado gėlė, kas žuvelių į upę prileido, iš kur lizdelyje maži paukščiukai, kas atnešė kačiukus. Visi šitie ir kiti į juos panašūs vaiko klausimai yra gera proga pradėti jam kalbėti apie gyvybės atsiradimą.

Iš kur gėlės?

      Gražų pavasario popietį mama su dukrele išėjo į sodą pasivaikščioti. Mama atsisėdo ant suoliuko ir išsitraukė skaityti knygą, o jos šešerių metų Gražytė bėgiojo po pievelę ir skynė dar neseniai pražydusias gėles.

      —    Mama, iš kur šios gėlės atsirado, juk aną savaitę dar čia jų nebuvo? — staiga paklausė mergaitė.

      —    Kai oras atšilo, tai jos ir pražydo, — trumpai atsakė motina.

      —    Bet kas jas pasėjo, kas pasodino, kaip jos galėjo išaugti, iš kur jos atsirado? — vis teiravosi mergytė.

      Motina suprato, kad jos keliais žodžiais nenuraminsi, todėl pasisodino ant kelių ir pradėjo pasakoti:

      —    Tu manęs klausi, Gražyte, iš kur atsirado gėlės, bet ar tu žinai, iš kur atsiranda žuvelės, viščiukai, kačiukai ir kiti gyvūnėliai? O pagaliau ar tu žinai, iš kur atsiranda maži vaikučiai?

      —    Iš kur atsiranda žuvelės ir vaikučiai, tai nežinau, bet žinau, iš kur atsiranda viščiukai — iš kiaušinių išsirita.

      —    Labai teisingai, Gražinėle, atsakei, kad viščiukai iš kiaušinio išsirita, bet aš tau išaiškinsiu, kad kiekvienas gyvis, o taip pat, galima sakyti, ir gėlės iš kiaušinėlio išauga.

      —    Argi, mama, gėlės kiaušinius deda? — nustebusi sušuko mergaitė.

      —    Nebūtinai dėti, — ramiai atsakė motina, — bet aš tau parodysiu, kad gėlių žiedeliuose yra mažučių kiaušinėlių. Duok man vieną gėlytę.

      Motina, paėmusi gėlės žiedą, nuskabinėjo lapelius ir, kiek atsiminė iš botanikos, paaiškino mergaitei, iš kokių dalių žiedelis yra sudėtas. Ypatingai stengėsi atkreipti jos dėmesį į žiedo dulkeles. Leido jai pačiai paliesti žiedelį ir parodė, kaip ant jos pirščiukų prilipo mažučių geltonų dulkelių. Paskui motina pergnybo pačioj žiedo apačioj išsiplėtusį žalią stagarėlį ir parodė, kad ten buvo matyti mažučiai balti grūdeliai.

      —    Gėlės žiede, Gražyte, yra kai kas vyriška ir kai kas moteriška, panašiai kaip ir visi žmonės yra arba vyrai arba moterys. Šios geltonos dulkelės priklauso žiedo vyriškumui, o štai šitie maži grūdeliai arba kiaušinėliai — žiedo moteriškumui. Kai susijungia tai, kas yra vyriška, su tuo, kas moteriška, t. y. kai dulkelės susijungia su kiaušinėliais, užauga gėlės, ar medžio, ar kurio kito augalo sėkla, iš kurios paskui gali išaugti naujas augalas.

      —    Bet kaip tos dulkelės gali su kiaušinėliais susijungti? — domėjosi mergaitė.

      —    Labai paprastai. Kartais dulkeles prie kiaušinėlių vėjas įpučia, o kartais bitės ar kiti vabzdžiai įneša. Kai bitės vis lenda iš vieno žiedo į kitą, čiulpdamos medų, tai jų kojelės ir sparniukai apsivelia žiedo dulkelėmis. Tų dulkelių dalis nuo jų kojų ir sparniukų pasilieka žiedo viduje, kai bitė ten įlenda. Tokiu būdu bitės išnešioja dulkeles nuo vieno žiedo ant kito ir apvaisina žiedo kiaušinėlius.

      —    Mamute, aš nesuprantu, ką reiškia tas žodis “apvaisina”, kas ten pasidaro, kas ten įvyksta?

      —    Įvyksta, mažyte, labai didelis ir svarbus dalykas: iš to mažučio grūdelio, iš to balto kiaušinėlio pasidaro gyvas daiktas — augalo vaisius arba sėkla, kuri, pasėta į žemę, išdaigina naują augalą, jei tos dulkelės į grūdelį nepatektų, jis būtų negyvas, iš jo neišaugtų vaisius. Taigi, “apvaisinti” reiškia tai, kad iš to grūdelio gali išaugti vaisius.

      Viskas atrodė taip paprasta, bet kažin ar mažutis šešiametės protelis galėjo aiškiai susivokti. Motina, ją padrąsindama, kalbėjo toliau:

      —    Dar įdomesnių dalykų aš tau papasakosiu, bet gal jau pavargai, gal eisime namo?

      —    Oi ne, mamute, pasakok dar daugiau. Dar tu man nepapasakojai, kaip atsiranda žuvytės.

Iš kur žuvytės?

      —    Gerai, Gražyte, tuoj papasakosiu, bet pasakyk tu man pirma, ar atsimeni, kas yra žuvies viduje, juk tu dažnai esi žuvis valgiusi ir tai mačiusi?

      —    O žinau! Tokie mažiukai bubuliukai, tik užsimiršau, kaip jie vadinasi.

      —    Ikrai.

      — O taip, ikrai. Bet ne visose žuvyse būna ikrų. Kai kuriose būna toks baltas daiktas. Kaip jis vadinasi, mama?

      —    Tas baltas daiktas, Gražute, apie kurį tu kalbi, tai yra pienai. Klausyk dabar. Aš tau sakiau, kad kiekvienas gyvis gimsta iš kiaušinio. Taip pat sakiau, kad gyvybė atsiranda tik tada, kai susijungia kažkas vyriška su moteriška. Atsimeni apie augalų dulkeles ir kiaušinėlius?

      —    Taip, mama.

      —    Taigi, ir čia yra panašiai. Žuvų ikrai tai yra kiaušinėliai. Todėl tos žuvys, kuriose yra ikrų, galima vadinti moterimis, o tos, kuriose yra pienų — vyrais. Tuose pienuose yra tūkstančiai mažučių tik per mikroskopą pastebimų gemalėlių arba gyvūnėlių. Jie vieni gyventi ir augti negali, bet kai susijungia su ikrais arba kiaušinėliais, tada iš jų išauga žuvytės.

      — O iš tų kiaušinėlių be pienų ar išaugtų žuvytės?

      — Ne, dukrele. Jau tau minėjau, kad gyvybei atsirasti reikia bendro vyro ir moters veikimo bei susijungimo. Iš kiaušinėlių tik tada atsiranda žuvytės, kai su tais kiaušinėliais susijungia vyriškas elementas — žuvies pienai arba žuvies sėkla, t. y. tie mažučiai paprasta akimi nepastebimi gamalėliai.

      —    Bet kaip jie gali susijungti?

      — Labai paprastai. Tik paklausyk. Pats Dievas žuvims įdiegė tokį jausmą, kad kai ateina tam tikras laikas, jos jaučia norą lįsti kur nors ežerų ar upių pakraščiuose į žoles arba po akmenimis ir ten žuvų patelės išleidžia iš savo kūno ikrus, o patinėliai pienus. Ir taip tie pienai su ikrais susijungia. Tuo momentu, kai jie susijungia, jau užsimezga tikra žuvelės gyvybė. Dar ji yra mažiukė, beveik nepastebima, bet jau žuvelė. Toliau ji vis auga ir užauga į tikrą didelę žuvį. Ar neįdomu?

      — Labai įdomu, mama. Bet ką dar man žadėjai papasakoti? Tiesa, dar nesakei, kaip atsiranda vaikučiai. Ar ir jie taip, kaip žuvelės?

      — Panašiai, dukrele, bet jau tu tikrai pavargai. Jau laikas namo. Bus gerai, jei papasakosiu rytoj ?

      —    Gerai, mamute, tik neužmiršk.

      — Na, jei užmiršiu, tu man priminsi.

Iš kur paukščiukai?

      Kitą rytą Gražina, vos pabudus, tuoj tyliai paklausė:

      —    Mamute, ar jau nemiegi?

      —    Na, o kas?

      —    Ar jau pasakosi?

      —    Turėk kantrybės, vaikeli, dar turime papusryčiauti. Paskui išeisime vėl į sodelį. Aš tau parodysiu paukščiukų lizdelį ir paaiškinsiu, kaip jie atsiranda.

      —    Ot gerai! — supliauškino mergaitė rankutėmis ir išsirito iš lovos.

      Po pusryčių juodvi išėjo į sodelį. Mama atsargiai privedė dukrą prie krūmo, kur buvo lizdelis. Lizdelyje tupėjo patelė, o toliau ant šakos patinėlis. Mergaitė net ir kvėpavimą sulaikė, kad jų nenubaidytų. Vis dėlto patelė jas pastebėjo ir nuskrido nuo lizdelio. Motina pakėlė mergaitę aukštyn ir parodė lizdelį, kuriame buvo keli kiaušinėliai.

      —    Po kelių dienų iš šių kiaušinėlių išsiris maži paukščiukai, Gražyte.

      —    Bet, mama, tu sakei, kad kiaušinėliai turi būti apvaisinti, o kas šituos paukščiukų kiaušinėlius apvaisina?

      —    Patinėlis. Matai, tas, kur ten ant šakos tupi.

      —    O koks gražus!

      —    Taip, jis gražus. Bet jis ir čiulba gražiai. Paukščiai čiulba ne tik tam, kad mus palinksmintų, bet kad vienas kitą susirastų. Pavasarį pradeda čirkšti, čiulbėti patinėlis. Į jo čiulbėjimą atsako kokia nors patelė, ir juodu pradeda drauge čiulbėti, skraidyti, žaisti. Pagaliau juodu susisuka lizdelį ir ten tupi labai arti vienas prie kito. Taip arti, kad iš patinėlio kūnelio pereina į patelės kūnelį kažkas panašu į augalų dulkeles ar žuvų pienus. Tai yra taip pat mažučiai akimi nepastebimi gemalėliai, kurie patenka į patelės kūne esančius kiaušinėlius ir juos apvaisina. Paskui patelė sudeda tuos kiaušinėlius į lizdelį ir iš jų išperi paukščiukus.

      —    Bet, mama, jeigu patinėlis netupėtų taip arti prie patelės ir neapvaisintų jos kiaušinėlių, ar iš jų išsiristų paukščiukai?

      —    Ne, dukrele, neapvaisintus kiaušinėlius galėtų perėti patelė, kiek nori, vis tiek iš jų paukščiukų nebūtų. Aš tau dar pakartoju, kad užsimegzti gyvybei reikia būtinai dviejų. Kad išsiristų paukščiukas, reikia patinėlio ir patelės, kad gimtų vaikutis, reikia vyro ir moters.

      —    Tiesa, mamute, dar man nepaaiškinai, kaip atsiranda vaikučiai. Man tai įdomiausia.

      —    Gerai, Gražyte, sėsk man ant kelių, ir tuoj papasakosiu.

Iš kur žmogus?

      —    Jau atsimeni, Gražinėle, kai aš tau pasakojau, iš kur pasaulyje atsirado žmogus.

      —    Taip, tu sakei, kad jį Dievas sutvėrė. Bet ar ir dabar vaikučius Dievas tveria?

      —    Džiaugiuosi, kad tu dar atsimeni, ką aš tau pasakojau apie žmogaus sutvėrimą. Aš tau sakiau, kad Dievas sutvėrė pirmuosius du žmones, pirmuosius tėvus, vyrą ir moterį — Adomą ir Ievą. Jis galėjo ir toliau vis tverti naujus žmones, panašiai kaip Adomą su Ieva. Bet Dievas to dabar nedaro. Jis norėjo, kad ir žmogus dalyvautų tame Jo kūrimo darbe, kad ir žmogus, tam tikra prasme, būtų naujo žmogaus kūrėjas. Jis įdiegė pirmiesiems mūsų tėvams galią daugintis ir gimdyti kūdikius. Tą galią turi kiekvienas žmogus. Tai yra labai didelė Dievo žmogui duota dovana, už kurią mes visi turime būti Jam dėkingi. Jei ne tas Dievo gerumas, aš dabar nebūčiau tavo mama, o tu nebūtum mano dukrelė. Ar nori, Gražyte, dabar Dievui už tai padėkoti ?

      —    O taip, mama.

      Ir juodvi abi kartu sukalbėjo “Tėve mūsų” ir “Sveika Marija”. Po to motina klausė dukrelės:

      —    Ar žinai, Gražyte, ką reiškia tie žodžiai, kuriuos dabar kalbėjome: “Ir pagirtas tavo įsčios vaisius Jėzus”?

      —    Ne, mamute, man jie visados buvo labai neaiškūs.

      —    Tai reiškia, kad Jėzus buvo Marijos įsčios vaisius, kad Jis gimė iš Marijos. Įsčia tai yra lyg tam tikras mažas lopšelis motinos kūne, po širdimi. Ten, tame lopšelyje, atsiranda mažutis vos akimi pastebimas kiaušinėlis, ir kai jis būna apvaisintas, iš jo išauga kūdikis. Marijos įsčioje Jėzus atsirado stebuklingu būdu, ypatingu Šventosios Dvasios veikimu, be vyro apvaisinimo. Taip užsimezgė tik Jėzaus žmogiška gyvybė, kitų žmonių gyvybės kitaip prasideda. Tas motinos kūne esąs kiaušinėlis turi būti vyro apvaisintas, panašiai kaip augalą apvaisina žiedo dulkelės, ikrus — žuvies pienai, paukščio kiaušinėlį — patinėlis.

      —    Mama, aš visai nesuprantu, kaip gali tą motinos kūne esantį kiaušinėlį vyras apvaisinti.

      —    Žinau, kad tau sunku suprasti, bet čia yra panašiai, kaip su tais paukščiukais. Kai patinėlis tupi lizdelyje labai arti prie patelės, iš jo kūnelio patenka į motinos kūną labai maži gemalėliai, kurie apvaisina patelės kiaušinėlį. Labai panašiai atsitinka ir su žmonėmis. Kai vyras ir žmona būna labai arti prie vienas kito ir labai karštai mylisi, iš vyro kūno patenka į moters kūną daugybė mažučių vos per mikroskopą matomų gemalėlių, kurie apvaisina moters kūne esantį kiaušinėlį.

      —    O kaip paskui iš to kiaušinėlio gali išsiristi vaikutis?

      — Klausyk, Gražyte, tik paukščiai iš kiaušinėlio išsirita, juos patelė išperi. Motinos apvaisintas kiaušinėlis pasilieka jos kūne. Tas apvaisintas kiaušinėlis jau nėra daugiau kiaušinėlis, bet mažas, mažas vaikutis. Jis tikrai mažytis, vos akimi pastebimas, bet jau vis tiek vaikutis, žmogus, turįs nemirtingą Dievo sutvertą ir jam įkvėptą sielą.

      —    Mama, ar ir paukščiukui Dievas įkvepia sielą?

—    Ne, vaikeli, tik žmogui, nes tik žmogų Dievas taip myli, kad jam įkvepia nemirtingą sielą. Paukščiukas numiršta, ir jo jau nebėr. Su žmogumi visai kitaip: jo tik kūnas miršta, o siela, jei yra gera, nueina į Dangų. Tu žinai, kad blogų žmonių sielos eina į pragarą, kur turi amžinai kentėti.

      —    Bet pasakyk, mama, kaip tas mažas vaikutis motinos kūne gali gyventi, kaip jis neuždūsta, ką jis ten valgo?

      —    Motinos kūne gyvendamas, jis būna sujungtas su jos kūnu, taigi, kai motina maitinasi, maistas patenka į jos kraują, o tas jos kraujas maitina ir kūdikį, iki jis užauga toks didelis, kad gali gyventi ir ne motinos kūne. Tas jo augimas motinos kūne arba, kaip jau sakiau, tame mažutyje lopšelyje, kurs yra po motinos širdimi, tęsiasi devynis mėnesius. Po to jis išeina į pasaulio šviesą, kitaip sakant, gimsta. Tas gimdymas motinai sukelia didelių skausmų, todėl ji paprastai turi kelias dienas būti ligoninėje.

      —    Mama, ar tu jautei tuos skausmus ir gulėjai ligoninėje, kai aš gimiau? — susirūpinusi paklausė mergaitė.

      —    Taip, Gražyte, aš tuos skausmus jaučiau, bet buvau labai patenkinta ir laiminga, kai tave pirmą kartą savo akimis išvydau, nes pirmiau tegalėjau justi tik tavo širdies plakimą, kai tu gyvenai mano kūne netoli širdies. Aš tave, mažute, taip myliu, kad mielai galėčiau dar ir didesnius skausmus iškęsti.

      —    Mama, kokia tu gera, — apsiašarojus tyliai pasakė mergaitė ir apsikabinus pabučiavo motiną. Motina, nenorėdama jos graudinti, tuoj paklausė :

      —    Tai dabar jau žinosi, dukrele, kaip atsiranda kūdikiai?

      —    Taip, mamute, bet pasakyk, ar ir aš galėsiu kada nors turėti kūdikių?

      —    Kai užaugsi, Gražyte, ir jei Dievas norės, tai galėsi. Dabar būk gera ir melskis, kad Dievulis tave augintų, o kai užaugsi, kad tau duotų gerą vyrą, tokį kaip mūsų tėvelis, ir kad tau duotų vaikučių tiek, kiek tu norėsi.

      -— O, mama, aš noriu šitiek vaikučių! — ir ji išskėtė abiejų rankučių pirščiukus.

      —    Gerai, Gražyte, bet dabar neužmiršk, ką aš tau aiškinau. Apie tai niekad nekalbėk su kitais vaikais, nes jie vis tiek nieko neišmano. Apie tai gali kalbėti tik su savo mamyte. Jei kiti vaikai kartais tau pradėtų ką nors aiškinti, tu sakyk, kad jau viską žinai, kad tau mamytė papasakojo.

      Kai būsi didesnė ir kai tau kas nors bus neaišku, klausk visuomet mane, aš tau viską išaiškinsiu. Tik, dar kartoju, niekad neklausk kitų vaikų, nes jie tau nemokės visko teisingai išaiškinti, tik prikalbės visokių nesąmonių.

      — Taip, mamute, aš visuomet tavęs klausiu, nes tik tu viena moki taip gerai viską išaiškinti, tik tu viena taip mane myli! — Ir vėl mergytė karštai pabučiavo motiną.

Juozas Vaišnys, S. J.