Apreiškimas mums pasakoja apie tris žmones, kuriems Dievas pakeitė vardus, duodamas jiems naują misiją ir tuo parodydamas, kad jie jau nebepriklauso sau, bet kitiems — bendruomenei. Apreikštosios religijos istorijoje mes randame du faktus. Dievas rodo žmonijai savo gailestingumą ne per paskirus individus, bet per pasirinktą bendruomenę — išrinktąją tautą. Paskiau Jis skiria šiai bendruomenei savo atstovą ir — paskyrimo ženklan — pakeičia jo vardą.

      Religija — nuo pat žmonijos pradžios — nebuvo privatus dalykas; lygiai kaip nebuvo privačios astronomijos ar privačios matematikos. Iš pirmosios šventraščio knygos aiškiai matyti, kad dieviškoji tiesa buvo pavesta saugoti ne atskiriems asmenims, bet išrinktajai tautai, vadovaujamai Dievo paskirto atstovo. Kai nuodėmė užkrėtė žemės paviršių, Dievas gelbėjo išrinktuosius, neparūpindamas kiekvienam žmogui gelbėjimosi juostos ar laivelio, bet gelbėdamas juos nuo mirties savo paties suplanuotoje arkoje ir paskirdamas Noę arkos kapitonu.

      Vėliau Dievas išsirinko Abraomą, paskirdamas jį išrinktosios tautos galva ir sudarydamas su juo naują sutartį. Pirmą kartą istorijoje Dievas pakeitė žmogaus vardą: “Tu daugiau nebesivadinsi Abramas, bet Abraomas, t. y., daugelio žmonių tėvas.” Pakeisdamas vardą, Dievas norėjo priminti Abraomui, kad jo santykis su Dievo išrinktąja tauta jau nebebus asmeniškas ir privatus, bet universalus ir viešas. Abraomas bus ne tik savo šeimos galva, bet ir savo tautos.

      Ši vadovybė ir specijalus išrinkimas iš Abraomo rankų perėjo į Jokūbo rankas. Vieną dieną, kai Jokūbas keliavo į Sichemą, jo šeima kėlėsi per upę, o jis, tuo tarpu, likosi šiapus upės. Staiga iš miško išėjo didelis ir baisus vyras — Dievo siųstas angelas — ir pradėjo grumtis su Jokūbu. Kova tęsėsi iki pat aušros, kol angelas pradėjo prašyti: “Paleisk mane, nes jau aušta, ir pasakyk man savo vardą.” — “Jokūbas, mano vardas,” — atsakė žmogus. Tada angelas tarė: “Daugiau tu nebesivadinsi Jokūbas, bet Izraelis. Jei buvai tvirtas prieš Dievą, tai būsi tvirtesnis prieš žmones.”

      Antrą kartą Dievas pakeitė žmogaus vardą. Jo pažadai ir palaima ir toliau siekė išrinktąją tautą per Jo atstovus: Mozę, Dovydą, karalius ir pranašus.

      Laiko pilnybėje pasirodė žmogaus kūne tas, kurį buvo skelbę pranašai, Viešpats ir Išganytojas Jėzus Kristus. Gimęs žydų tautos bažnyčioje, jis atėjo ne sugriauti žydų bažnyčią, bet ją iškelti, sustiprinti ir patobulinti.

      Viešojo gyvenimo vidury, netoli Cezarijos Filippi, Viešpats sustojo dulkėtame pakelyj ir metė į apaštalus svarbiausią gyvenimo klausimą: “Ką žmonės sako apie Žmogaus Sūnų? Kas aš esu?” Nejaugi Viešpačiui galėjo rūpėti, ką apie ji sako ežero pakrančių žvejai? Jis, ir be jų žodžių, žinojo jų slapčiausias mintis. Bet kad ištikimieji sužinotų visą tiesą, jie turi išgirsti atsakymą. Dabar, artinantis Mesijo mirčiai, apaštalai turi teisę išgirsti Jo tikrąjį vardą.

      Ką žmonės apie Jį kalba? — Vieni sako, kad Jis yra prisikėlęs Jonas Krikštytojas. Kiti, kad Elijas, Jeremijas arba vienas iš pranašų. Tai ignorantų, tamsios liaudies spėliojimai. Be jokio tikrumo, sutikimo ir nuomonės vienybės, taip brangios Dievo širdžiai. Palik Dievo tiesos turtą paskiriems individams, ir atsakymas bus neaiškus, sujauktas ir prieštaraujantis. Dabar Viešpats kreipiasi ne į žvejus, vynuogių augintojus, bet į savo išrinktuosius, į savo senatą, kurie valgė Jo duoną ir girdėjo žodį tiesiai iš Jo burnos. Kuo jūs mane laikote? Ne žmonės, bet jūs?

      Tada amžių tiesa sužibo Simono Petro akyse. Mat, jis buvo trečiasis žmogus, kurio vardą Dievas pakeitė. Prieš gerus metus Viešpats jam tarė: “Tu esi Simonas, Jono sūnus. Dabar tu vadinsies Petras — Uola. Taigi, Petras — Uola žengė į prieki, ne apaštalų prašomas ar įgaliotas. Ir ne dėl to, kad jis būtų buvęs gudresnis už kitus. Kadangi ji apšvietė išrinkimo šviesa, jis nedvejodamas iš. pažino: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.”

      Išrinktųjų nujautimu Petras žino. jo, kad Kristus nebuvo Jonas Krikštytojas. Nebuvo Elijas. Nebuvo Jeremijas. Jis buvo tik tas, kurio laukė pagonija ir Izraelis jau keturiasdešimt tamsių amžių. Tą stebuklingą ir minėtiną momentą Simonas, kilęs iš Abraomo, kuris apreiškė Dievo jėgą, ir kilęs iš Jokūbo, kuris apreiškė žmogaus jėgą, sujungė savo asmenyje abi jėgas, tapdamas naujos religinės bendruomenės, naujojo Izraelio galva. Todėl ir Kristaus žodžiai: “Tu esi Uola. Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.” Aidint šiems žodžiams, gimė nauja karalystė, kuri pragyvens laiką ir žmones, dėl kurios milijonai leisis žudomi, žmonių bendruomenės pergyvens sumišimus ir audras, o karaliai ir diktatoriai griebsis ginklo. Kristaus lūpose šių žodžių prasmė yra paprasta, o išvada — logiška. Tu. Petrai, turi būti kietas, objektyvus ir pastovus, kaip uola, nes tavo rankose dangaus vartų raktai, ir mano vardu tu tarsi žmonėms amžino gyvenimo ir amžinos mirties žodžius.

      Būtų buvęs baisus ir tragiškas dalykas, jei Kristus nebūtų palikęs savo įpėdinio, jei Jis nebūtų sugebėjęs pratęsti savo gyvenimo visiems laikams ir visoms pasaulio šalims. Koks gi būtų buvęs skirtumas tarp Jo, Cezario ir Napaleono? Jo tiesa būtų nuskambėjusi Genezareto ežero krantais, ir Galilėjos vėjas būtų nunešęs ją į užmaršties praeitį. Atleidimo žodžiai Magdalenai ir Latrui ant kryžiaus nebūtų pasiekę XX-jo amžiaus.

      Jo valia nusprendė, kad Jis turi likti gyvas Bažnyčioje. Todėl Jordano upė tebeteka krikšto šaltiniais. Sekminių Šv. Dvasia tebežengia ugniniais liežuviais ant naujų Kristaus karių. Paskutinės Vakarienės stalas persikelia į mūsų bažnyčias, ir Kristaus Kūnas dalinamas tiems, kurie nenori matyti mirties per amžius. Simono namai, kuriuose Magdalena apverkė savo nuodėmes, virto klausykla, kur nepaliaujamai Kristaus vardu tariami atleidimo žodžiai. Gerojo latro kryžius ant Kalvarijos virto tikinčiojo mirties patalo simboliu, kur Kristus, parengęs sielą paskutinei kelionei, žada jai rojų tą pačią dieną. Kanos vestuvės kartojasi ties altoriaus papėde, kur sakramentiniu stebuklu žmogaus meilės vanduo paverčiamas Dievo amžinos meilės vynu, kur du žmonės jungiasi amžina ištikimybe taip, kaip Kristus ir Jo Bažnyčia.

      Jei kada nukeliausi aplankyti Žvejo kapo Romos Bazilikoje ir godžiomis akimis skaitysi auksines raides milžiniškoje kupoloje, prieš tavo sielą atsivers Naujo Vardo Paslaptis: “Tu esi Petras - Uola. Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.”

Juozas Elijošius, S. J.