1953 m. Liepos - Rugpiūčio mėn. Vol. IV, No. 7-8

      Žmonės turi per daug vaikų, todėl pasaulyje tiek vargo, skurdo ir nedatekliaus, — skelbia gimimų kontrolės šalininkai ir kontraceptyvų fabrikantai. Jei valstybės skirtų mažiau pinigų ginklams, būtų daugiau duonos alkaniems, — šaukia amžinos ir visuotinos taikos apaštalai. Nenuostabu, kad Amerikos prezidentas Eisenhower, atsišaukdamas į tautą, išsireiškė, kad karo biudžeto sumažinimas reikš daugiau duonos ir daugiau kultūros priemonių.

      Pirmu žvilgsniu atrodo, kad minėtos nuomonės turi nemaža tiesos, bet, pažvelgus į žmonijos istoriją, iškyla priešingas vaizdas. Praeitis pasaulis nekariavo kiekvienais metais; yra buvę ir ilgėlesnių taikos perijodų, kada ginklų fabrikai buvo paversti į traktorių, lovų ir puodų dirbtuves. Deja, nuo ginklų gamybos atlikę pinigai retai pasiekdavo neturtingųjų kišenes. Turtuolių kapitalas augo tiek taikos tiek karo metais. Darbo klasė gyveno varge ir mito ne duona, bet socijalizmo ir komunizmo pažadais. Todėl, galvojant apie praeiti, nenoromis prisimena Viešpaties žodžiai: “Vargšų jūs visada turite.”

      Praeities ir ateities socijalinės problemos glūdi ne ginklų gamyboje, bet žmogaus prigimtyje, kuri ieško tik savo naudos ir užmerkia akis artimo reikalams. Socijalinių problemų išsprendimas nepriklauso nuo amžinos ir visuotinos taikos, bet nuo žmogaus vidujinės reformos. Kol žmogus liks savanaudis ir savimylis, tol pasaulis gyvens skurde. Kol pasaulio kapitalas bus mažos turtuolių grupės rankose, tol masinis neturtas liks ištikimas, bet nemielas žmonijos palydovas.

Net karui rengiantis, net milijardus pinigų paaukojant ginklų gamybai, dar lieka milijardai, kuriuos būtų galima panaudoti neturto sumažinimui. Ne paslaptis, kad ne tik atskiri asmenys, bet ir ištisos tautos pralobo iš karo ir kraujo. Ar tos milžiniškos pinigų sumos buvo proporcingai padalintos tarp tautos ir bendruomenės nepasiturinčiųjų? Ne karas ir ne taika sprendė neturto problemas. Kol žmogus žmogui vilkas, kol jo širdis gobši ir nesidominti artimo gerbūviu, tol kalbėti apie geresnį socijalinį rytojų yra bergždžia.

      Neturto gilioji priežastis glūdi pačiame žmoguje. Tenka reformuoti, pirmojoje eilėje, ne įstatymus ir santvarką, bet žmogaus nusistatymą žmogaus atžvilgiu socijalinių ir ekonominių problemų srityje. Vadinasi, žmonijai reikia širdies reformos. O tai yra nebe socijalinė, bet dvasinė ir dorovinė problema.

*    *    *

      Humanitarai ir pacifistai mums bando įrodyti, kad taika reformuoja žmogų ir jo nusistatymą žmogaus ir turto atžvilgiu. Deja, sunku sutikti, kad žmogus, kuris buvo žemas, savanaudis ir brutalus karo metu, taptų šventasis, aidint džiaugsmingiems taikos trimitams. Žinoma, tiek karas tiek taika nudažo aplinką ir žmones specifinėmis spalvomis ir duoda progų žmogui pasirodyti tokiu, koks jis, iš tikrųjų, yra. Tai tenka pasakyti ypač apie karą. Bet nei karas nei taika neturi atperkančios ir pašventinančios galios.

      Žmogus turi ne tik pasikeisti kito žmogaus atžvilgiu, bet turi stengtis palaikyti altruistinį nusistatymą artimo ir jo nuosavybės atžvilgiu. Taigi tokios jėgos neturi. Priešingai, ramus darbo ir produkcijos perijodas žada saugumą, ir savanaudis kapitalistas turi auksinę progą pralobti, kai karo metų netikrumas negraso nei jam, nei jo planams, nei jo turtui.

      Kadangi širdies reforma yra dvasinė problema, tai jos negalima išrišti medžiaginėmis priemonėmis ir grynai natūraliais faktoriais. Pripažindami žmogaus dvasiai transcendentinį charakterį, mes, tuo pačiu, sakome, kad dorovės pasaulyje — tarp gėrio ir blogio polių — žmogaus dvasią reformuoja transcendentinė jėga, kurią mes kasdienėje kalboje vadiname Dievo malone. Kadangi žmogaus ekonominiai ir socijaliniai santykiai bendruomenės atžvilgiu yra nukreipti į kitą žmogų nuosavybės ir teisės srityse, tai nusižengimai prieš teisę ir nuosavybę — tiek fizinio tiek moralinio asmens atveju — yra nusižengimai prieš žmogų. Šiuos nusižengimus apsprendžia įstatymas ir jo sankcija. Bet įstatymas yra suinteresuotas tik įvykusiu ar įvyksiančiu faktu: jam nesvarbu žmogaus nusistatymas ir žmogaus ideologija. Dvasios ir dorovės principai siekia žymiai toliau. Jiems, pirmoje eilėje, svarbu žmogaus dvasios pasaulio turinys, žmogaus mintys, kurios formuoja veiksmus, ir žmogaus nusistatymas kito žmogaus atžvilgiu. Dorovės principai ir reikalavimai yra aiškūs kiekvienam krikščioniui, bet jis, jausdamas savo kūno nuolatinę silpnybę ir plačiašakės aistros anarchinę jėgą, greitai prieina išvados, kad antgamtiniams principams įgyvendinti reikia antgamtinės jėgos ir pagalbos.

*    *    *

      Socijalizmas negali didžiuotis esąs socijalinio teisingumo pionieriumi. Prieš 700 metų Šv. Tomas Akvinietis rašė: “Dalykai, reikalingi žmogaus gyvenimui ir gerbūviui, priklauso jam pagal įgimtą teisę, ir jų negalima atimti ar izoliuoti pasisavinimu ar neteisingu padalinimu. Todėl dalykai, kurių žmonės turi per daug, pagal gamtos įstatymą priklauso nepasiturintiems.”

      Viešpats Kristus anksčiau ir drastiškiau nurodė, koks turi būti žmogaus nusistatymas artimo atžvilgiu. Jis nepaliko mums socijalinių ir ekonominių sistemų, bet, kalbėdamas apie paskutinį teismą, pasakė, kad artimo meilė bus išgananti teismo norma, o nusižengimai prieš artimo meilę, ypač socijalinėje srityje, bus pasmerkimo dekretas. Kad po 2000 krikščionybės metų Viešpaties duotos normos ir principai yra įgyvendinti tik juokingai mažoje skalėje, tai nėra krikščionybės ar doktrinos kaltė, bet žmonių, kurie savo interesus vertino daugiau negu bendruomenės ar artimo.

      Bažnyčia neturi fizinių priemonių priversti žmogų ar valstybę sekti socijalinio teisingumo principais. Ji gali įpareigoti tik jai priklausančių narių sąžines. Ne jos uždavinys kurti žemėje rojų, — jos misija siekia dangų. Ji stengiasi išauklėti žmones Kristaus dvasioje, kad jie, užimdami aukštas ir įtakingas vietas valstybės aparate, pritaikytų Evangelijos socijalines normas bendruomenės gyvenime. Jau eilė metų praėjo, kai Leonas XIII atsišaukė į krikščioniškąjį pasaulį savo enciklikomis apie socijalinį teisingumą. Jo balsas nuskambėjo, kaip tyruose šaukiančiojo. Žmonės sako, kad net šventojo pirštai į save riesti. Ką kalbėti apie tuos, kuriems Kristaus dvasia svetima, kaip arkliui atominės teorijos, kurie, sulindę į šiltas ir pelningas vietas, krauna turtus ir gyvena kitų prakaitu.

      Komunizmas žada rojų žemėje. Mes turime pasiūlyti pasauliui tai, ką komunizmas žada, bet nepajėgia išpildyti, būtent, lygų turto padalinimą ir reformuotą žmogaus širdį, kuri myli artimą, kaip patį save. Teorijomis ir įstatymais žmogaus širdies nepakeisi. Jai reikia Dievo malonės ir nuolatinio priminimo, kad mes visi, sutverti į Dievo panašumą, esame vieno Tėvo vaikai.

Bruno Markaitis, S. J.