Jau kartą “Laiškų Lietuviams” skaitytojai yra skaitę apie žydus, kai rašėme, kaip tautos žūsta ir išsilaiko. Žydų tautą paminėjome, kaip pavyzdį, kuri išsilaikė, nežiūrint didžiausių persekiojimų, niekinimų, stumdymų ir pagaliau žiauriausių masinių žudymų Rusijoje ir Vokietijoje.

      Iš istorijos žinome, kad žydai jau pirmame amžiuje atsikraustė į Vokietiją. Vormse tada jau tikrai buvo žydų. Imperatorius Konstantinas 321 m. mini, kad Koelne esanti žydų bendruomenė. Nuo dešimtojo amžiaus jau įvairiuose Vokietijos miestuose buvo susikūrusios žydų bendruomenės. Daug žydų į Europos Vakarus atėjo Kryžiaus Karų laikais. Iš metraščių žinome, kad 1113 m. Kieve įvyko pogromas prieš žydus, taigi, jau ir Rusijoje jų nuo seniau būta. Labai įdomu, kad, nežiūrint nuolatinių žydų persekiojimų Rusijoje, jie ten labiausiai plito.

      Iki 1840 m. žydai negalėjo žemės pirktis Rusijoje. 1836 m. Rusų valdžia buvo sumaniusi žydais kolonizuoti Sibirą, leidžiant ten jiems užsiimti žemdirbyste, bet ateinančiais metais jau tas leidimas buvo atšauktas. 1827 m. Nikalojus I išleido įsakymą, kad ir žydai turi atlikti karinę prievolę. Pradėjo imti į kariuomenę net mažus žydukus nuo 12 m. amžiaus. Jie turėdavo atlikti pulkuose įvairius patarnavimus, būdavo priversti valgyti kiaulieną, kas jiems yra religijos uždrausta. Valdžia norėjo, kad žydai atsižadėtų savo tikėjimo ir taptų pravoslavais. Daug yra buvę pogromų prieš žydus.

      Didelis pogromas buvo Odesoje 1871 m., kad žydai sulaužę rusų kryžių. Kišiniove 1903 m. įvykęs didelis pogromas dėl to, kad žydai subadę krikščionių vaiką, norėdami kraujo savo religinėms apeigoms. Homelio pogromui pradžią davė ginčas tarp krikščionių ir žydų silkių turgavietėje. Daug neapykantos buvo išlieta prieš žydus pagarsėjusios Beiliso bylos metu. 1911 m. buvo atrastas duobėje subadytas 12 m. berniuko kūnas. Buvo įtarti žydai, kad jie nužudę tą berniuką savo religiniams tikslams. Didžiausias įtarimas krito ant žydo Mendel Beiliss. Byla tapo garsi ypatingai dėl to, kad kilo principinis klausimas, ar iš tikrųjų žydams kada nors yra reikalingas krikščionių kraujas. Buvo pašaukti ekspertai didžiausi hebraistai. Dar nebuvo baigta ši byla, kai prisidėjo nauja nelaimė: Kieve žydas nužudė premjerą Stolypiną.

      Šiek tiek anksčiau ir Vakarų Europoje buvo įvykusi nelaimė, suteikusi žydams daug nemalonumų. Buvo nuteistas Prancūzų generalinio štabo kariškis žydas Alfredas Drey-fuss, kad perdavęs vokiečiams slaptus kariškus dokumentus. Byla labai išgarsėjo, tuo labiau, kad į ją įsimaišė ir žymus prancūzų rašytojas Emile Zola. Viso pasaulio žydija jautėsi užgauta ir paniekinta, nes atrodė, kad žydais negalima pasitikėti. Antisemitizmo banga užliejo visą Europą. Tuo metu prasidėjo didelės žydų emigracijos į kitus kraštus, ypač į Šiaurės Ameriką. Tada pradėjo kurtis ir didelės žydų tautinės organizacijos, kurių tikslas buvo apsaugoti žydus nuo priešų.

Izraelio valstybė

      Žydų valstybė žuvo 70 m. po Kristaus. Tauta nustojo savo nepriklausomybės. Nuo to laiko prasidėjo žydų tautos kryžiaus kelias. Atrodė, kad ta kitados Dievo išrinktoji tauta dabar tapo Dievo atmestąja ir net prakeiktąja tauta. Žydų tauta yra ypatinga. Žmogus gali tapti prancūzu, anglu, kataliku, protestantu, tik ne žydu. Žydu negalima tapti, juo reikia gimti.

      Mums gali kilti klausimas, kas žydus išskiria iš kitų: ar religija, ar tautybė, ar ypatinga rasė? O gal juos taip užgrūdino ir tą savitą charakterį suteikė nuolatiniai persekiojimai, nuolatinis būtinumas taikytis prie visokių aplinkybių? O gal pagaliau netekimas savo krašto, savo žemės, savo mylimos Palestinos juos taip suvienijo ir iš kitų išskyrė? Žydai daug kartų mėgino atvaduoti Palestiną. 132 m. po Kristaus gabus kariškis, vardu Bar Kochba, mėgino atvaduoti Palestiną, bet jo iškovota laisvė tęsėsi tik dvejus metus. 614 m. vėl jie sukilo prieš Bizantiją, bet nepasisekė. Jų pastangos atvaduoti Jeruzalę yra surištos su mesijaniškomis svajonėmis: Mesijas, kurio jie dar laukia, gali ateiti tik į laisvą o ne pavergtą Jeruzalę.

      Pirmieji žydai pradėjo imigruoti į Palestiną 1882 m., daugiausia iš Rusijos. Paskui pradėjo ten vykti žydai ir iš Rumunijos bei Lietuvos. Imigracija rūpinosi tam tikslui įsteigta žydų organizacija. Rusijoje po 1905 m. revoliucijos padidėjo žydų laisvė, jiems niekas netrukdė važiuoti į Palestiną. Žydai steigė fondus, kad galėtų Palestinoje pirktis žemės ir pamažu ją kolonizuoti. Specialistai apskaičiuoja, kad pavartojus visas moderniąsias technikos priemones, būtų galima Palestinoje apgyvendinti apie šešis milijonus žydų.

      Labai daug reikšmės turi didelė žydų organizacija — Sionizmas. Jos įsteigėjas yra Teodoras Herzl, Rumunijos žydas, baigęs Vienoję teisę. Jis įsteigė žydų savaitraštį “Die Welt” (1897 m.), kuris yra oficialus Sionizmo organas. Tais pačiais metais jis sušaukė Šveicarijoje pirmąjį Sionizmo kongresą, kuriame dalyvavo delegatai iš viso pasaulio. Tokie kongresai paskui buvo ruošiami beveik kiekvienais metais. Idėja suorganizuoti viso pasaulio žydus yra didelės reikšmės. Juk reikia atsiminti, kad žydai turi labai žymių asmenų visose mokslo, industrijos ir pramonės srityse. Jie turi gerų politikų, diplomatų, milijonierių, turinčių įtakos įvairių valstybių valdžioms.

      Pradžioje, neturėdami daug vilties gauti Palestiną, žydai nutarė kolonizuoti kokią nors kitą patogią vietovę, bet vis nepasisekė. Pagaliau nutarė dėti daugiau pastangų, kad būtų galima didesnėmis masėmis imigruoti į Palestiną. Turkai jų nenorėjo įsileisti. Kai prasidėjo Didysis Karas, žydai numanė, kad Vokietija ir Turkija gali jį pralaimėti, todėl jiems sušvito viltys ir dėl Palestinos. Iš tikrųjų 1917 m. anglų kariuomenė, talkininkaujant keliems tūkstančiams žydų, įėjo į Jeruzalę, sumušusi vokiečius ir turkus. Anglai paskyrė Palestinos valdytoju Anglijos žydą Herbert Samuel. Sionistų organizacija dabar dirbo, nenuleisdama rankų. Kitais metais jau buvo padėtas kertinis akmuo Hebrajų Universitetui. Dr. Weizmann, lenkų - lietuvių žydas nuo Pinsko, ištarė šiuos žodžius: “Šitoje vietoje besibastanti Izraelio siela atras tikrą ramybę... Čia ji pasieks ramybę su savimi ir su visu plačiu pasauliu.”

      Sionistai rado šalį apleistą ir nualintą. Darbas buvo sunkus, bet entuziazmas neribotas, todėl ir sunkenybės viena po kitos buvo nugalimos. Daugiausia kliudė arabai, kurie tuojau suprato, kad žydai atrado savo tėvynę, o jie — arabai, seni šio krašto gyventojai, turės savo tėvynę prarasti. Žydai kreipėsi į įvairių valstybių valdovus, prašydami jų prielankumo Izraelio valstybės sukūrimui. Buvo kreiptasi ir į Popiežių, nes jie žinojo, kad katalikai yra suinteresuoti šventomis Palestinos vietomis. Delegacija užtikrino Popiežiui, kad žydai niekados krikščionims nekliudys lankyti šventų vietų. Benediktas XV pasakęs: “Mes būsime geri kaimynai.” Žydai vis labiau stiprino savo pozicijas, ragino imigruoti į Palestiną. Arabai šnairavo. Buvo ir peštynių, bet žydai laikėsi kietai.

      Tuo metu žydai pasiekė kitą didelį laimėjimą Rusijoje. Po pirmosios revoliucijos 1917 m. žydai buvo paskelbti lygūs su kitais piliečiais, nebeliko jokių suvaržymų. Paskui įvyko komunistinė revoliucija. Žydai neturėjo ko bijoti, nes ir paties Lenino motina bei kiti žymūs komunistai buvo žydai.

      Pagaliau atėjo antrasis pasaulinis karas. Visi žinome, ką žydai turėjo pergyventi nacių laikais. Daug jų buvo išžudyta Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Gal bus įdomu trupučiuką prisiminti Europos žydų kilmę. Jie dalinasi į tris grupes: hetitai, ispanų žydai ir šiaurės žydai.

      Hetitai yra vadinami žydai, atėję į Rytų Europą per Juodąją jūrą ir Krymą. Jie yra maišyti su totoriais. Įdomus dalykas, kad nacių karikatūriniai žydai su išlenktomis nosimis yra kaip tik hetitai. Tai, galima sakyti, nėra tikri žydai, ir kas dar svarbiau, jie nėra semitai, bet arijai.

      Kita grupė yra ispanų žydai (hebraiškai vadinami “Sefardin”). Jie gyveno Ispanijoje ir Portugalijoje. Kai 1492 m. jie iš Ispanijos buvo išvaryti, išsisklaidė po visą pasaulį. Dalis jų apsigyveno ir kai kuriose Europos valstybėse: Rumunijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje. Prie šios grupės priklauso ir garsusis filosofas Spinoza. Taip pat ir garsusis Anglijos politikas Disraeli priklauso šiai grupei.

      Trečioji grupė yra šiaurės žydai (hebraiškai vadinami “Askenazim”). Sakoma, kad jie yra kilę iš Biblijoje minimo Jafet. Jų kalba yra vokiečių dialektas, o kiti sako, kad frankų dialektas. Šios grupės žydų prieš paskutinį karą buvo apie 16 milijonų. Bent trečdalį jų išžudė naciai.

      Nežiūrint ir šios paskutinės nelaimės, žydai nenusiminė. 1948 m. jie įsteigė savo nepriklausomą valstybę, turinčią apie aštuonis tūkstančius kvadratinių mylių ir apie pusantro milijono gyventojų. Pirmasis jų prezidentas buvo Chaimas Weizmann, Lietuvos žydas, miręs praėjusiais metais. Chemijos mokslus jis buvo baigęs Vokietijoje, paskui dirbo mokslinį darbą Anglijoje. Chemijoje yra daug Weizmanno vertingų išradimų. Kai jo kartą paklausė, kaip galėtų Anglija už tuos didžius nuopelnus atsilyginti, Weizmann atsakė: “Man nieko nereikia, bet mano tautai duokite tėvynę.” Šis žmogus savo tautai atidavė visą savo mokslą, širdį ir meilę. Tikrai žmonių pastangos ir idealizmas laimi net ir sunkiausiose sąlygose.

J. Venckus, S. J.

      Negalima ištisiems metams sulaikyti pavasario, bet sieloje jaunu palikti galima ligi senatvės, jei tik išlaikoma gyva meilė žmonėms; nes tik ji padaro akis ir sielą atvirą gėriui, grožiui ir tiesai.

F. L e v a l d