Jeigu Amerika yra vadinama Naujuoju Pasauliu, tai Kaliforniją reikėtų vadinti Naujausiuoju. Dabartinės Kalifornijos didmiestyje, Los Angeles, prieš šimtą metų tebuvo tūkstantis gyventojų. Čia atvykę pirmieji ispanai pavadino vietovę Marijos, Angelų Karalienės, vardu — “Nuestra Senora La Reina de Los Angeles”. Iš šio ilgo pavadinimo pasiliko tik “Los Angeles”. Dabar šiame mieste yra virš dviejų milijonų gyventojų, o jeigu priskaitysi prie jo arti prisišliejusius priemiesčius, tai bus virš keturių milijonų. Labai galimas dalykas, kad netrukus Los Angeles pralenks ir mūsų didžiąją Čikagą.

Kalifornija — ateities kraštas

      Daugelis mano, kad ateityje pramonės centras bus ne Amerikos Rytai, bet Vakarai. Galimybių čia yra daug. Jau ir dabar daugelyje vietų pramonė smarkiai išsivysčiusi. Žmonės į čia mielai keliasi iš rytinių valstybių, ypatingai dėl malonaus klimato. Mums gal visi tie dalykai, kurie bus tolimesnėje ateityje, nėra tokie įdomūs, bet būtų naudingiau sužinoti, kaip čia gyvena lietuviai, ar jiems pasiseka lengvai įsikurti, ar jie yra patenkinti, palikę Čikagą ar Niujorką ir atvažiavę į Los Angeles.

      Kartą užkalbinau pažįstamą ponią, kuri neseniai su visa šeima atsikėlė iš rytų.

      -— Koki Jūsų pirmieji įspūdžiai Kalifornijoje?

      — Puikiausi. Nė nemaniau, kad būtų toks skirtumas tarp rytų ir vakarų. Čia yra tikras rojus. Dirbti, žinoma, reikia ir čia, bet nors naktį gali pailsėti, nes visuomet naktys vėsios, o kai gyvenome rytuose, tai kartais per visą naktį akių nesudėdavom, bet kankindavomės nuo karščio, prakaito ir tvankumo.

      —    Tai negrįžtumėte į rytus?

      —    Už jokius pinigus!

      —    Bet juk čia nuobodžiau gyventi, nes lietuvių nedaug.

      —    Tas gal ir tiesa, bet manau, kad ateityje jų čia privažiuos daugiau. Rašysiu ir aš visiems pažįstamiems, kad atvažiuotų. Pamatysite, kad ateityje čia bus viena didžiausių lietuvių kolonijų.

      Manau, kad ta ponia tiesą sakė. Gal geriausias įrodymas, kad Kalifornijoj gera gyventi yra tas, kad čia privažiavę labai daug žydų — jie supranta, kur yra gera ir moka pasirinkti pirmąsias vietas ir pelningiausius užsiėmimus. Beveik kas savaitė į Los Angeles atsikelia bent viena lietuvių šeima. Neteko girdėti, kad kuri nors būtų nepatenkinta. Darbus suranda greitai. Su butais taip pat nėra bloga. Pats lietuvių parapijos klebonas kun. J. Kučingis padeda naujai atvykusiems susirasti ir butą ir darbą. Jis nesigaili savo “oldsmobilio” ir tol važinėja, kol suranda gerai apmokamą darbą ir gražų butą. Bet gal būtų geriausia visai buto neieškoti, o pirkti namelį. Už 10-12 tūkstančių dolerių galima gauti vienai šeimai elegantišką namelį geroje apylinkėje.

      Pragyvenimas gal čia yra šiek tiek pigesnis, nes žiemą nereikia kuro nei šiltų rūbų. Ypatingai yra patenkintos šeimininkės, kad labai lengva užlaikyti buto švarą. Oras čia grynesnis ir švaresnis; nėra tiek dulkių ir suodžių, kaip kai kuriuose rytų ar vidurio Amerikos miestuose. Klimatas labai malonus: naktys vėsios, o ir dieną nejauti karščio, nes oras yra sausas. Tik rytais kartais būna kažkokio rūko, kuris kai kuriems akis graužia, bet apie 10-12 val. jis išsisklaido.

“GĖLIŲ KOVA”

      Vienas būtiniausių reikmenų Los Angeles mieste — tai automobilis. Be jo nė neik iš namų. Mat, miestas labai išsiplėtęs, o susisiekimas autobusais ir tramvajais labai netobulas. Taigi, nenuostabu, kad kas antras Los Angeles miesto gyventojas turi automobilį. Nors automobilių tiek daug, bet vairuoti — vienas malonumas, nes gatvės labai plačios.

      Miestui daug grožio teikia ne tik gražūs, švarūs balti nameliai, bet ir gausi augmenija: palmės, kaktusai, oleandrai. Beveik prie kiekvieno namelio yra darželiai ir sodeliai. Nors čia labai retai lyja, bet miestas žaliuote žaliuoja, nes pievos ir sodai nuolat laistomi dirbtiniais fontanais.

      Nors lietuvių kolonija nėra didelė, bet gerai organizuota. Neseniai pasistatė naują bažnytėlę, kurios lietuviams pavydi net ir svetimtaučiai. Neblogai veikia ir jaunimo organizacijos: skautai ir ateitininkai. Pažymėtina, kad čia nėra tarp šių organizacijų tiek trynimosi, kaip kitur. Taip pat ir naujieji ateiviai su vietiniais lietuviais sugyvena gana broliškai.

Hollywoodo žvaigždės

      Parvažiavus iš Los Angeles, tuoj visi teiraujasi apie Hollywoodą ir jo žvaigždes. Tačiau pačiame Hollywoode maža kas į jas dėmesį kreipia. Mat, artimas ir lengvai pasiekiamas daiktas nėra toks įdomus. Losangeliečiai, ir nenorėdami, kartais sutinka vieną ar kitą žvaigždę gatvėje, krautuvėje arba pravažiuojančią savo liuksusiniu Lincolnu. Bet kas jomis domisi? Juk tai yra žmonės, kaip ir visi kiti. Jeigu jie sugeba žiūrovus filmuose jaudinti, jeigu jie sugeba gerai vaidinti, tai jų nuepelnas, gal teisingai ir tuos tūkstančius savaitėmis ima, juk tai tikrai nelengvas darbas. Bet ne tuo žmogaus vertė matuojama. Tur būt, nė viena rimta motina nelinkėtų savo sūneliui ar dukrelei tapti Hollywoodo žvaigžde ir paskui statyti divorsavimo rekordus.

      Žinoma, nebūtų teisinga panašiai apie visus spręsti. Ir tarp Hollywoodo žvaigždžių pasitaiko rimtų asmenybių. Gal populiariausias ir labiausiai gerbiamas yra Bing Crosby, kurs dešimtimis tūkstančių remia įvairiausius labdarybės darbus. Jis labai daug prisidėjo prie “gailestingumo seserų” ligoninės pastatymo Santa Monica mieste. Tai yra tikrai graži ir moderniška ligoninė. Dažnai į ją kreipiasi ir susirgę žvaigždės. Čia gulėjo ir garsiosios June Haver sužieduotinis, kurį ji per dienas slaugė ir dažnai, paskendusi maldoje, klūpėdavo prieš Nukryžiuotąjį jaukioje ligoninės koplytėlėje. Sužieduotinio mirtis, seselių nuoširdumas ir Dievo malonė, kurios ji dažnai prašė, pakreipė jos gyvenimą kita kryptimi. Ji įstojo į šių seselių vienuolyną ir dabar atlieka naujokyną netoli Kansas City.

      Būtų klaidinga manyti, kad kino žvaigždės gyvena Hollywoode. Hol-lywoode yra tik dauguma kino studijų, bet patys artistai renkasi gražesnes vietas už Hollywoodą. Gal daugiausia jų apsigyvenę turtuolių kvartale — Beverly Hills. Kiti gyvena toliau už Los Angeles nuošaliose kalvelėse. Bendrai kalbant, kino žvaigždės mėgsta nuošalumą ir privatumą. Jų puošnios rezidencijos paslėptos nuo smalsuolių akių aukštomis, krūmais apželdintomis tvoromis. Kai kurių namus net policija saugoja ir artyn neprileidžia lankytojų. Be nuolat gyvenamųjų rezidencijų kai kurie artistai dar turi vilas prie Ramiojo vandenyno. Labiausiai jų mėgiamas paplūdimis yra Malibu Beach, į šiaurę nuo Santa Monica.

      Atvykusiems į Los Angeles smalsuoliams dažniausiai tenka apsivilti. Jie mano, kad čia pamatys visas žvaigždes, jų rezidencijas, susipažins su jų gyvenimu. Bet ne visuomet jiems nusišypso “laimė” atsitiktinai pamatyti vieną kitą artistą. Kartais turi pasitenkinti, tik pamatę Hollywoode prie kiniečių teatro cemente įspaustus žymesniųjų žvaigždžių rankų ir kojų ženklus. Būriai žmonių stovinėja ir žiūri į tuos ženklus, kaip į garbingiausias relikvijas, visai nepagalvodami, kad tos kojos šiuo momentu gal yra šildomos prieš saulę Malibu paplūdimy arba tos rankos gal žaidžia tenisą privačiose aikštelėse, už tankiais krūmais apaugusių tvorų.

Mirtis — gyvenimo pradžia

      Nusiminusiam keleiviui, kuriam nepasisekė pamatyti kino žvaigždžių, patartume užsukti į netoli Hollywoodo esantį Forest Lawn Memorial — Park, kur yra įrengtos labai įdomios kapinės. Jau prie pat įėjimo akmeninėj lentoj yra įrašyti šių kapinių tikslą nusakantieji steigėjo žodžiai.

      Jo nuomone, daugumoj kapinių nematyti krikščioniškos dvasios. Jos yra liūdnos, niūrios, kalbančios apie gyvenimo pabaigą. Bet krikščioniui mirtis nėra gyvenimo galas, o tikrojo, gražesnio gyvenimo pradžia. Todėl tikinčiam krikščioniui mirtis ne liūdesį, bet džiaugsmą turėtų teikti. Taigi, šių kapinių steigėjas pasiryžo taip viską čia sutvarkyti, kad iš visur trykštų linksmumas, džiaugsmas, gyvenimas.

“MOTINIŠKAS   ŠVELNUMAS"

      Apie gyvenimą čia kalba amžinai žaliuojantieji medžiai, aukštyn trykštą fontanai, besišypsančios pievos, žydinčios gėlės, didžiųjų menininkų skulptūros bei tapybos kūriniai. Užtat nenuostabu, kad ne tik mirusieji čia laidojami, bet ateina ir maži vaikai, kad savo akimis pamatytų tai, apie ką tik knygose skaitė; čia ateina ir jaunavedžiai, pasiryžę sukurti šeimą, prižadėti vienas kitam amžiną ištikimybę, žiebti naujo gyvenimo kibirkštėles. Ypatingai jaunavedžių yra mėgiama gražutė “Gėlių bažnytėlė”. Tūkstančiai Los Angeles įžymybių, tarp kurių daugelis Hollywoodo žvaigždžių, čia ateina susituokti.

      Veltui čia ieškosi liūdnų paminklų, skausmą išreiškiančių statulų, prie sūnaus kapo verkiančių motinų. Tematysi tik džiaugsmu krykštaujančių kūdikių statulėles, apie gyvenimą kalbančius meno kūrinius, švelniai prie krūtinės savo naujagimius glaudžiančias jaunas motinas. Ir mūsų Marija Pečkauskaitė, aplankius šią vietą, galėtų vėl pakartoti kadaise pasakytus žodžius: “Ak ne! Mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais” (“Sename Dvare”).

Religijos ir meno židinys

      Keleivis, aplankęs šį parką, ne tik įsisąmonins į krikščioniškąją mirties prasmę, ne tik susimąstys, norėdamas išspręsti gyvenimo paslaptį, atsistojęs prieš skulptūros kūrinį, pavadintą “The Mystery of Life”, bet pamatys labai meniškai atliktas žymiausių pasaulio genijų skulptūros bei tapybos reprodukcijas. Kiekviename žingsnyje lankytojas čia pamato vis ką nors nauja, su tikru nustebimu gėrisi Michelangelo, Raffaello ir Leonardo da Vinci meno šedevrais. Kiekvienas kūrinys taip puikiai yra atliktas, kad atrodo dar gražesnis už originalą.

      Tai yra tikra meno galerija. Tik ši galerija nėra sutvarkyta pagal šūkį “menas menui”. Jeigu tų visų kūrinių tikslas būtų tik menas, tai tas tikslas būtų per menkas. Menas tarnauja aukštesniam tikslui. Štai, pvz., kad ir garsioji Leonardo da Vinci “Paskutinė Vakarienė”. Įeini į salę, lyg į teatrą, ir atsisėdi. Užgesinus šviesas, pradeda aidėti švelni muzika ir palengva prasiskleidžia uždanga. Pamatai tikrai nepaprasto grožio paveikslą ir išgirsti žodžius, aiškinančius jo prasmę. Tave nuveda į Jeruzalę prieš du tūkstančiu metų, kai Kristus paskutinį kartą valgė su savo apaštalais, kai jiems plovė kojas, įsteigė Meilės Sakramentą, kai Judas išėjo Jo išduoti. Išgirsti kalbant ir apie šio paveikslo autorių Leonardo da Vinci, kurs nupiešęs tipingus apaštalus, vis negalėjo užbaigti Kristaus paveikslo. Bet pagaliau suprato, kad jis neužbaigiamas. Kristaus niekas negali atvaizduoti tokio, koks Jis iš tikrųjų buvo. Taip ir liko Kristaus paveikslas neužbaigtas. Jis bus užbaigtas tada, kai susitiksime veidas į veidą...

      Kai išeini iš tos salės, nežinai, ar čia buvo teatras, ar bažnyčia. Eini toliau. Įeini į kitą didžiulę salę, pilną kėdžių, lyg didžiulis teatras. Tenai atrodo dar paslaptingiau. Tyliai, tyliai pasigirsta muzikos aidai ir dar tyliau pradeda skleistis milžiniško dydžio uždanga. Įsmeigi akis į atidengtą 45 pėdų aukščio ir 195 pėdų pločio paveikslą, atvaizduojantį Kristaus nukryžiavimą. Tai didingas lenkų dailininko Jono Styka kūrinys. Jis vaizduoja Nukryžiavimo sceną tuo momentu, kai jau visi atėjo ant Kalvarijos kalno ir laukė, kada Dievas— Žmogus guls ant paniekinimo kryžiaus, kad jį išaukštintų ir sugrąžintų žmogui teisę į amžiną laimingą gyvenimą. Atidengus šį paveikslą, mirtina tyla užviešpatauja salėje. Bet netrukus pasigirsta žodžiai apie tą didžiausią pasaulio istorijoj įvykusią Auką, apie didžiausią meilę ir kilniausią heroizmą. Pusvalandis greitai prabėga, ir žmonės susimąstę eina iš šios salės, lyg iš rekolekcijų.

      Ateityje dar žadama įrengti ir trečią salę, kurioje bus atvaizduotas prisikėlęs, besišypsąs ir triumfuojąs Kristus. Aplankęs šią vietą, pagalvoji, kad čia, Amerikoje, nėra tiek originalių meno kūrinių, kaip Florencijos, Romos ar Paryžiaus pina-kotekose, daugiausia čia tik kopijos, reprodukcijos. Bet amerikiečiai pralenkia europiečius tuo, kad moka meną pritaikyti žmogaus gyvenimui, jo santykiams su Dievu, religijai. Menas čia tarnauja ne menui, bet geriau pažinti Dievui. Taigi, galime sakyti, kad amerikiečiai ištraukė meno kūrinius iš Europos pinakotekų ir parodė žmonėms. Europa gali didžiuotis savo genijais, bet gali pasigirti ir Amerika, turinti praktišką pritaikymo jausmą. Tai yra gražus ir sveikas bendradarbiavimas.

“GĖLIŲ BAŽNYTĖLĖ”

Juk tai protestantiška!

      Kai pakilusia nuotaika išeini iš to parko ir, sutikęs draugus bei pažįstamus, nori jiems išlieti nustebimo ir pasigėrėjimo jausmus visa tuo, ką esi matęs, kartais išgirsti skeptiškus paniekos žodžius: “Bet juk tai protestantų įsteigta! Tos kapinės ir tos bažnyčios nekatalikiškos!” Dievuli mano, pagalvoji, argi taip svarbu, kas tai padarė? Argi nėra svarbiau, padarė? Jeigu protestantas myli Kristų ir apie Jo meilę kalba žmonėms, ar aš neturėčiau dėl to džiaugtis? Ar Michelangelo Mozė nustos savo majestotiškumo arba Raffaello Sikstinė Madona dangiško švelnumo, jeigu juos matysi ne Romoj ar Dresdene, bet Los Angeles protestantų kapinėse? Jeigu protestantas šmeiš Mariją, aš jį turėčiau barti, o ją ginti, bet jeigu jis ją iškels ant altoriaus, ar aš turėčiau nuo jos nusigręžti?

      Turime džiaugtis, kad nuo tikrosios Bažnyčios nuklydę mūsų broliai pradeda branginti tos Bažnyčios prieglobstyje išbujojusį meną. Ateis laikai, kada jie įvertins visa tai, kas yra sukurta Didžiojo Menininko ir palikta saugoti Jo įsteigtoje Bažnyčioje.

Juozas Vaišnys, S. J.