I

      Kalbėdami apie modernų žmogų, mes suprantame XX-jo amžiaus gyventoją, susidurianti su mūsų eros kultūriniais, filosofiniais, religiniais ir techniniais pasireiškimais ir įtakomis. Modernizmo nagrinėjimai straipsnyje neturi nieko bendro su modernizmu teologine prasme.

      Jei mes peržiūrėtume modernių idėjų ir dalykų sąrašą, žodžio “krikščionybė” tikrai nerastume. Vis dėlto, modernus žmogus, religijos neatsisakydamas ir jausdamasis moderniu, norėtų ir religiją išgyventi moderniškai. Mus pasitinka klausimas, ar Krikščionybė, iš viso, įmanu sumoderninti. Ar ji nebus vienas iš tų negausių dalykų, kurie nuolat pasilieka tiek seni tiek jauni arba seni būdami nepasensta. O gal Krikščionybė tektų priskirti prie antikvariškos prasmės ir turinio dalykų, kurie gali būti įdomūs ir turiningi, bet, deja, pasenę ir priklausą religinei tautosakai, gulinčiai storuose, rūpestingai išleistuose tomuose ir paliktai ateities istorikų maloniam pasigailėjimui. Į šiuos klausimus atsakysime vėliau. Dabar gi mums į akis krinta du žodžiai: Modernus Žmogus. Kadangi abu žodžiai slepia eilę gilių paslapčių ir labai turtingų, kartais sunkiai suprantamų minčių, tai apsistokime dabar ties žodžiu “žmogus.”

*     *     *

      Žmogus — savo buities istorijoje — pereina visą stadijų ir fazių eilę — tiek bijologinių tiek zoologinių — ir savo išsivystymo pilnybėje įgauna tokių pažymių, kurie neturi nieko bendra nei su bijologija nei su zoologija. Šie nauji pažymiai — su visais savo reiškiniais — sugeba ne tik būti; bet augti, plėstis, užvaldyti zoologinę medžiagą ir iškelti žmogų į sferas, neprieinamas kitiems žemės gyventojams.

      Tarp šių vienam žmogui charakteringų pažymių ir privileginių dovanų mes randame kelis ypatingus faktorius, kurie žmogaus santykius su gyva ir negyva aplinka, su savimi ir aukštesnės prigimties pasauliu, padaro ne tik galimus, bet visiškai skirtingus nuo kitų žemės gyventojų.

      Žmogus — kaip zoologinė būtybė — turi pojūčius ir jų pagalba santykiauja su jį supančia aplinka. Jo vaizduotė daro jį nepriklausomą nuo jį supančio pasaulio, ypatingai kūrybinės minties ir estetinės etikos horizontuose. Jo protas jam suteikia nei auksu nei deimantu nenuperkamą kalbos dovaną, padedančią žmogui išreikšti ne tik fizinio alkio ir troškulio faktus, bet ypatingai jo viduje susikoncentravusį, kartais nebepakeliamą spaudimą, kuris nuplaukia į kitą protingą būtybę, atsidarius protingo žodžio užtvankai. Protas žmogui atveria naujus pasaulius, kurių buitis žmogui svarbesnė už Amerikos atradimą ir atominę bombą; kurių vertė didesnė už pinigą; kurių teritorija, tiesa, prasideda Žeme, bet veda į sferas, jaučiamas tik visu žmogaus kompleksu, bet neišreiškiamas nei vaizdu, nei žodžiu, nei garsu. Protas yra ne vien teoretinė galia, skirta spekuliacijos matematikai, bet pati praktiškiausia pajėga, kuri duoda žmogui nesenkantį dėsnių, normų ir įstatymų lobyną. Jų ir savo proto amžinai gyva akcija žmogus ne tik sprendžia problemas, kuria pasaulio veidą keičiančias situacijas, bet, svarstydamas principų, priežasčių ir pasekmių junginius ir išvadas, prisiartina prie naujo pasaulio, prie naujos Buities, kuri jo buitį prašoka, kuria ir palaiko.

      Protas turi ypatingą privilegiją ir sugebėjimą išvesti gyvybinę ir neklaidingą liniją tarp Tiesos ir Klaidos, Gėrio ir Blogio, Teigiama ir Neigiama, visose jam prieinamose sferose. Prote mes randame dar vieną nuostabią jėgą, kuri kontroliuoja protines funkcijas ir padeda susekti pasitaikiusias klaidas. Tai refleksija.

      O kur žmogaus valia, neturinti sau varžovės Žemėje, kuri žmogų ne tik pakaria ir paleidžia, bet yra galingesnė už gyvenimo ir mirties jungtinę akciją. (Ji gali pasirinkti arba atsisakyti idealo, galingesnio už gyvenimą ir mirtį). Ji suteikia žmogui galimybę apsispręsti visuose ir kiekviename buities momente; apsispręsti arba už gyvenimą arba už mirtį.

      Tiek protas tiek valia yra dvi grynai dvasinės jėgos, viršijančios medžiagą, turinčios teisę ir būtinybę amžinam buvimui, kuriančios ir apipavidalinančios žmogaus asmenį. Žmogaus jausmai, kurių etinį ir estetinį turinį kvalifikuoja žmogaus asmuo, kaip žmogaus, priklauso nuo medžiagos ir dvasios komplekso, nes medžiaga ir dvasia sudaro žmogaus asmenį. Žmogaus asmens pagrindai; ir protiniai dvasinio buvimo pradžia ir tęsinys yra siela — dieviškos kilmės elementas — duodąs žmogui ne tik specifinę išvaizdą, turinį ir prasmę, bet ir amžiną nemirtingumą, esantį žmoguje, bet nepriklausomą žmogaus valios ir proto sprendimų.

      Žmogaus protas — savo prigimtimi ir esme — veržiasi į tiesą, valia gi — natūraliu linkimu — į meilę. Nesunku suprasti, kad tiesa ir meilė sudaro laimės esmę ir turinį. Laimės dydis ir jos pilnutinės tobulybės laipsnis priklauso nuo krypties ir termino, į kurį mūsų siela — vedama tiesos ir meilės — kreipiasi. Protas, suvokęs Antgamtiškumo ir Dievybės buitis, prieina prie logiškos išvados : jei tiesos ir meilės pilnutinė vienybė ir tobulybė padaro žmogų esmingai laimingu, tai jos reikia ieškoti tiesos Autoriuje ir meilės Šaltinyje, nes žmogaus kontingentinė prigimtis ir jos galios neturi absolutinio charakterio.

      Apreiškimo liudijimu ir jo šviesoje mes matome žmogaus paveikslą, kuris labai skirtingas nuo dabartinio ir, be abejo, pastarojo nenaudai. Biblinis, tiksliau sakant, orientalinis išsireiškimas sako, kad Dievo tverianti ranka davė žmogui gyvybę ir buitį pagal paties Dievo modelį. Kitais žodžiais, žmogus buvo iškeltas iš didžiojo Zoologijos Sodo į protingos Minties ir nemirtingos Dvasios pasaulį. Gyvulys — medžiaginė žmogaus komplekso dalis — buvo dvasinio elemento rankose. Sąvokų ir vertybių pasaulis buvo logiškas ir sistematingas įvairių buities, minties ir malonės kategorijų laipsniavimas. Logiškas, vadinasi, nuoseklus, objektyvus ir nesikeičiantis. Sistematingas, tai yra, daiktų vadinimas juos atitinkančiais vardais, atsižvelgiant į jų įgimtą paskirtį ir buities potencijalo maksimumą ir minimumą. Žmogus gyveno Buities Visumos sąmonėje, jausdamas ir giliai suprasdamas visų jį supančių ir liečiančių realybių kompleksą. Kūrėjo ir Kūrinio santykis ir ryšiai žmogui buvo tikrovė, o ne problema.

      Jei tikėti paleontologijos iškasenoms, nebepatikrinamiems tvirtinimams ir evoliucijonistų hipotezėms, tai pirmieji žmonės bus buvę labai primityvūs ir beveik žmogaus vardo neverti. Tokiu atveju, biblinė žmogaus ir rojaus istorija atrodytų graži, bet pasakiškai neteisinga. Bet jei mums būtų leista pareikšti mūsų nuomonę, mes drįstume tvirtinti, kad pirmuosius žmones — genijus kūrybos ir tobulybės pasauliuose — bus turėjusi ištikti tragedija su ironiškos komedijos prieskoniu. Žaltiško pavydo intryga pasiūlė neįrodomą, bet patrauklią galimybę — “būsite, kaip dievai” — kuri galėjo patikti ir pasirodyti praktiška tik genijaliam, dvasingam ir tobulam žmogui. Deja, žmogus nepagalvojo, kad kūrinys niekada netaps lygus kūrėjui, ir jam teko ieškotis medžiagos pridengti dvasios mizerijai, gimusiai tą valandą, kai žmogus norėjo būti dievas. Jei tikėti archeologijai ir paleontologijai, tai visi beždžioniški kiaušai, meškiški dantys, mamutiški šonkauliai ir blauzdikauliai, akmens amžiaus elgetiški įrankiai ir suaugusių vaikų nesuaugę rankdarbiai — liudija žmogų ištikusią tragediją ir žlugimą.

Los Angeles miesto apylinkės

 

*   *   *

      Pamažu mes tolstame nuo mūsų pagrindinės temos, dar nė nebandę apibrėžti modernaus žmogaus sąvokos. Nors mes dažnai girdime linksniuojant ir kalant mums į galvą, kad mes gyvename moderniais laikais ir esame arba bent turime būti modernūs žmonės, vis dėlto, modernizmo sąvoka yra viena reliatyviausių ir subjektyviausių jau vien dėl to, kad mes visi gyvename amžinai judančioje ir kintančioje gyvybės ir įvykių upėje. Norint turėti atbaigtą vaizą, tenka šauktis į pagalbą istorinę perspektyvą. Bet jei įvykiai ir tikrovės siekia labai plačiai ir giliai, tai ir perspektyvos tenka laukti labai ilgai. Banalus modernizmo apibūdinimas būtų šis: naujos formos senam turiniui. Bet formos amžius dažnai būna peteliškiškas. Kas vakar nauja, šiandien jau pasenę. Modernizmas greičiausiai bus minties ir dvasios išraiška kūrybos ir įsitikinimų srityse, sekanti laiko pasaulėžiūros normas ir kategorijas. Bet įdomu, kas jas formuoja? Madas diktuoja Paryžiaus salionai, su savo pagrindiniais skyriais Londone ir New Yorke. Kieno autoritetu sprendžiama, kas modernu, kas ne, ir kodėl? Mes patys žinome ir matome, kad vieni žmonės yra konservatyvūs ir seka laiko ir patirties patvirtintas ir pripažintas normas ir kratosi naujovių tol, kol jos nepasidaro daugumos priimtos ir sektinos. Kiti žmonės, gal būt, savo prigimtimi, ieško naujovių ir gyvena pagal priežodį: “Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai.” Ar galėtų būti žmogus ar institucija, kurie turėtų teisę savintis modernizmo monopolį? Griežtai kalbant — ne. Kas yra sukurta ar gimę po reliatyvizmo ženklu, nešioja reliatyvizmo įspaustą charakterį ir negali būti vertinami absoliutinio kriterijaus šviesoje. Nors reliatyvaus dalyko negalima įsivaizduoti be absoliutinio, bet absoliutinių normų negalima taikyti reliatyviai kūrybai, plačiausia žodžio prasme. Tokiu būdu, mes vėl turime grįžti prie istorinės perspektyvos. Bet labai retas žmogus gali tiksliai ir neklaidingai vaizduotis ateities perspektyvą, gyvendamas dabarties netikrume. Šita prasme yra išsitaręs Henri Matisse, kalbėdamas apie vaizdinį meną: “Yra dvi tapybos kūrinių rūšys. Pirmoji vaizduoja ką nors naujo. Šios rūšies kūriniai pradžioje laikomi beverčiais. Tik po tam tikro laiko jie užkopia į jiems priklausomą vertybės aukštį. Antrosios rūšies kūriniai susilaukia pripažinimo pačioje pradžioje, nes jie pataikauja masinės publikos skoniui. Tik vėliau pasirodo, kad jie buvo ir lieka beverčiai.”

      Vis dėlto, vienas žmogus greičiau pamato, supranta ir pasisavina naujovę negu kitas. Kūrybingas charakteris ir originali asmenybė — pačia savo prigimtimi — ieško naujovių arba jas kuria. Jei modernizmą galima suprasti, kaip kūrybą ar pasaulėžiūrą, išreiškiančią dienos problemas dabarties aplinkos šviesoje ir mąstysenoje, tai naujovė būtų šios dienos problema, išreikšta šios dienos žodžiu, bet apvilkta rytojaus rūbu.

      Negalima užmiršti, kad ir modernizmas, net savo futuristinėse formose, nori tarnauti tiesai. Nors jis pabrėžia subjektyvųjį tiesos pergyvenimą, dažnai objektyviųjų tiesos aspektų sąskaiton, bet jam svarbu tiesa ir jos esmingai teisi išraiška. Jis nepakenčia melagingo, suklastoto ir nenuoširdaus pergyvenimo, ir ne visa, ką sukuria modernaus amžiaus smegenys ir rankos, modernizmas laiko savo vaikais ir anūkais. Kaip yra šundaktarių medicinos praktikoje, taip yra papūgų, klastotojų ir lunatikų, pasislėpusių modernizmo vingiuotuose labirintuose. Ne kiekvienas nakties šešėlis yra šikšnosparnis, bet kiekvienas šikšnosparnis yra gimęs nakčiai.

      Labai sunku nusakyti modernių formų esmę ir sudėtį. Labai sunku tiksliai nustatyti modernios ir nemodernios sąvokos ribas. Juk didelis kūrėjas, bet kokioje kūrybos srityje, kuria ateičiai, kartais net pats to nežinodamas. Kiekvienas žmogus, neišskiriant modernaus, susiduria su tiesa ir visais jos aspektais, nes tiesa yra senesnė už žmogų. Ir moderniam žmogui visų svarbiausias dalykas yra tiesos turinys, bet jis nori ir reikalauja, kad tiesos reprezentacija, jos išraiška ir jos pritaikymas būtų modernūs, vadinasi, taikomi šios dienos žmogui. Ir modernus žmogus nori turėti pilną tiesą — gyvą, šviežią ir neiškreiptą. Juk modernizmas nėra nei klaidingas tiesos supratimas nei klaidinga išraiška. Jei tiesos kilmė sena, kaip pati pasaulio buitis, tai moderniam žmogui ji yra reikalinga tokia, kokia ji yra: gryna ir neatmiešta nei prietarais nei baimingais, bet nepagrįstais pasenusio etiketo ar papročio reikalavimais. Modernus žmogus nori tiesos; jos išraiškos formą jam padiktuos jo proto patirtis ir vaizduotės dinaminis progresas.

      Modernus žmogus nėra keistuolis — keistuolių būta ir primityviais laikais. Jis nėra kraštutinumų nelaiminga sintezė. Modernus žmogus nėra liguistas naujovių ieškotojas, vien dėl pačios naujovės. Jis negali melo laikyti tiesa, negali dienos vadinti naktimi, nors jo diena, kai spiegia sprausminiai lėktuvai, švilpia elektriniai traukiniai ir sprogsta atominės bombos, yra kitokia negu jo protėvių, kurie ganė avis, vilkėjo kailiais ir gėrė ožkos pieną. Modernus žmogus nebūtinai turi būti ateistas, nes pastarųjų buvo visais amžiais. Modernizmas, kaipo toks, neturi nieko bendra nei su klaida, nei su iškreipta tiesa, nei su materijalizmu, nei su anarchija. Naujovė nereiškia chaoso, ir modernizmas nėra sauvaliavimas.

      Modernus žmogus nebūtinai turi būti nenormalus ar ekscentriškas, lygiai kaip moderni muzika nebūtinai turi būti nuobodi ir inertiška disonansų virtinė. Žymus anglų kompozitorius William Walton būdavo, kaltinamas ypatingu disonanso pamėgimu ir jo vartojimu ten, kur konvencijonalus akordas būtų įspūdingesnis ir turiningesnis. Bet jo kaltintojai užmiršdavo, kad Walton buvo gimęs Londone, netoli Paddington geležinkelio stoties, kur jis — nuo pat gimimo valandos — nieko kito negirdėjo, kaip garvežių ratų nuobodų dundesį, stabdžių cypimą, besiveržiančio garo šnypštimą ir sirenų ausis spengiantį švilpimą. Jo muzika vaizdavo aplinką, kurioje jis gimė, augo ir kūrė.

      Modernus žmogus nėra manekenas, apvilktas paskutiniausios mados rūbais. Jis turi būti modernus ne tik savo išore, bet ir vidaus pasauliu. Ekstravagantiškumas nėra modernizmo kertinis akmuo, bet dvasia, jaučianti laiko pulsą, suprantanti dienos psichologiją, prabylanti į žmogaus širdį dienos kalba, garsu ir vaizdais, randanti šios dienos problemoms suprantamą ir išsamų atsakymą — tokia dvasia yra modernizmo tikroji motina. Ji gimdo sveikus modernizmo vaikus, kurie gali didžiuotis teisėtai paveldėtu modernaus žmogaus titulu.

      Ir modernus žmogus turi nusilenkti absoliutinei tiesai. Tiek kūryboje, tiek tikėjimo praktikoje, idealų kovingame trijumfe ir dvasinių pergyvenimų krizėse ir modernus žmogus turi atsiminti ir nusilenkti amžinai tikrovei, kad žmogaus kontingentinė prigimtis ir buvimas negali išsiversti be Absoliuto, kuris ją pagimdė, augina ir brandina nemirtingam gyvenimui ir amžinoms vertybėms.

Bruno Markaitis, S. J.

      Būti minutę ar valandą didvyriu yra daug lengviau, negu tykiame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką, monotonišką kasdienybę, darbą, už kuri niekas nepagirs — didvyriškumą, kuriuo niekas nesusidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek pasilieka žmogumi, tas tikrai yra herojus.

Dostojevskis