Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

      Turiu labai painų klausimą, į kurį norėčiau gauti tikslų atsakymą pagal Katalikų Bažnyčios mokslą. Mano duktė buvo ištekėjusi Lietuvoje ir turėjo vaiką. Išbėgant iš Lietuvos, vyrą paėmė į kariuomenę, ir jis negrįžo. Vaikas mirė vėliau. Ji, atvykusi į šį kraštą, gyvena su kitu vyru. Jis sakosi esąs nevedęs. Juodu susilaukė ir vaiko. Mes gyvename tuose pačiuose namuose. Aš sutikčiau išlaikyti jos vaiką, jeigu ji atsiskirtų nuo to vyro, nes juk juodu nei Katalikų bažnyčioje nėra susituokę, nei civilinės metrikacijos priėmę, gyvena tik šiaip sau, susidėję. Bet juodu apie atsiskyrimą negalvoja. Kas sekmadienis juodu eina į bažnyčią, o kartais ir prie sakramentų. Ji sako, kad jos vyras gal jau miręs, o kadangi vaikas taip pat miręs, tai su buvusiu vyru jokia giminystė jos neriša. O dabartinis vaikas yra reikalingas tiek tėvo, tiek motinos, tai negi skirsiesi?

      Aš esu praktikuojantis katalikas ir to negaliu pakęsti. Kiek vertas jų ėjimas į bažnyčią ir prie sakramentų? Juk jie viešai paleistuvauja. Ar jie gali taip ir toliau elgtis? Jie man sako, kad ir daugiau lietuvių dabar taip gyvena. Nurodo net tokių, kurie susituokę Katalikų bažnyčioje, bet vėliau paaiškėję, kad kurio nors iš jų vyras arba žmona gyvena Lietuvoje. Kaip šį klausimą aiškinti?

Susirūpinęs tėvas

Gerbiamasis,

      Jūsų klausimas yra tikrai labai painus praktikoje, bet visai aiškus teorijoje. Arba, kitaip sakant, jis yra savaime suprantamas, jei žmogus nori gyventi pagal Katalikų Bažnyčios dėsnius, bet labai komplikuotas ir neaiškus, jei žmogus ieško tik savo patogumų ir kūniškų palinkimų patenkinimo, norėdamas pasilikti kataliku. Katalikas turi mokėti kartais daug ko atsižadėti ir pasiaukoti.

      Katalikų Bažnyčia Kristaus vardu moko, kad Moterystės Sakramentas yra nenutraukiamas iki mirties. Taigi, jeigu du katalikai teisėtai susituokė bažnyčioje ir jau gyveno kaip vyras su žmona, niekas šiame pasaulyje negali moterystės ryšio nutraukti ir juodu išskirti. To negali padaryti nei kunigas, nei vyskupas, nei pats Popiežius. Tik mirtis gali tą ryšį nutraukti. Taigi, tik mirus vyrui, moteriškė gali tekėti už kito, nes tada ji yra visiškai laisva. Vaikai čia jokios įtakos neturi. Jeigu jų ir nebus, vis tiek ryšys tarp vyro ir moters pasilieka iki mirties.

      Civilinės metrikacijos Bažnyčia nepripažįsta, taigi, grynai civilinė santuoka jokio sakramentinio ryšio neužmezga. Tokius žmones Bažnyčia laiko neteisėtai, tik susidėjus, gyvenančiais, todėl jie ne tik gali, bet ir turėtų kaip galima greičiau atsiskirti arba priimti Moterystės sakramentą bažnyčioje. Jeigu civiliniai susituokusi moteris ir turėtų vaikų, tai čia vis tiek niekas nepasikeistų: tuos vaikus Bažnyčia laiko neteisėtai gimusiais, mergautiniais.

      Civilinėje moterystėje gyvenantiems, jeigu jie neprižada nei atsiskirti nei bažnyčioje moterystės reikalus sutvarkyti, kunigas negali duoti išrišimo. Juk tokių žmonių gyvenimas yra nuodėmingas ir jie nepriža-da jo pataisyti, taigi, apie nuodėmių atleidimą čia negali būti jokios kalbos. Tą patį reikia pasakyti ir apie grynai susidėjusius. Jeigu jie eina išpažinties ir kunigui nieko apie savo netvarkingą gyvenimą nesako, žinoma, jis duos jiems išrišimą, bet toks išrišimas nieko nereiškia. Išrišimą kunigas duoda ne savo, bet Dievo vardu. Dievas mato jų sąžines ir žino, kad jie už savo nuodėmes tikrai nesigaili ir nesiryžta taisytis, taigi, tų nuodėmių Jis nė neatleidžia. Į bažnyčią jie eiti gali, ir tai daryti labai patartina. Jie gali ir turi taip pat melstis, kad Dievas jiems padėtų sutvarkyti savo nuodėmingą gyvenimą. Kiekvienas nusidėjėlis turi eiti ir į bažnyčią, ir melstis, ir gerus darbus daryti. Tačiau jis negali vertai priimti nei Komunijos, nei kurio nors kito gyvųjų sakramento, neatlikęs geros išpažinties.

      Skaudančia širdimi reikia pripažinti, kad bolševikų okupacija, ne tik daugelį lietuvių atskyrė nuo Tėvynės, bet ir daugelį žmonų nuo vyrų ir vyrų nuo žmonų. Nesvarbu, kokiame krašte mes dabar gyventume, nesvarbu kiek tūkstančių mylių mus skirtų nuo Lietuvos, vis tiek ji yra mūsų Tėvynė. Taip pat yra visai nesvarbu, kaip toli būtų pasilikęs tavo vyras, kiek metų jau neturi žinių apie savo žmoną. Jeigu jie yra gyvi, moterystės ryšys nėra nutrauktas.

      Jeigu Bažnyčia šiuo atžvilgiu nebūtų tokia griežta ir leistų vesti bei tekėti, nors tikrai ir nežinai apie kitos pusės mirtį, įvairiausios komplikacijos tik padidėtų. Ką darytum, jeigu dabar ištekėtum, manydama, kad vyras Lietuvoje yra miręs, o už kelių metų su juo susitiktum? Ši tavo antroji moterystė, nors tu ją ir bažnyčioj imtum, visai negaliotų, jeigu tavo vyras yra gyvas. Todėl, atsiradus pirmajam ir tikrajam vyrui, turėtum su šiuo antruoju skirtis, nors su juo jau ir keletą vaikų turėtum. Be abejo, tai būtų labai sunkus ir nemalonus dalykas.

      Dažniausiai visokios žmonių kalbos, kad ten ar ten kunigas sutuokė moterį, kurios vyras vėliau atsirado, arba vyrą, kurio moteris nebuvo mirusi, yra tik tušti prasimanymai. Bet kartais galėtų taip atsitikti, kad norintieji tuoktis, pasinaudodami net neteisingais liudininkais, suklaidina kleboną ir klasta jį įtikina, kad jokių kliūčių moterystei nėra. Jis juos sutuokia. Bet jeigu vieno iš susituokiančiųjų kita pusė dar yra gyva, tokia santuoka nieko nereiškia, nors ji būtų atlikta ir pas patį Popiežių. Žmogų gali apgauti, bet Dievo neapgausi. Čia yra lygiai taip, kaip su išrišimu išpažintyje. Tu gali kunigą apgauti ir jam nepasakyti visų sunkių nuodėmių. Jis, manydamas, kad tavo išpažintis yra gera, pakėlęs ranką, ištars išrišimo žodžius, bet tie žodžiai tau nuodėmių neatleis. Dievas mato, kad tu geros išpažinties neatlikai, ir tau nuodėmių neatleidžia.

      Kai kurių teisinimasis, kad dabar daugelis panašiai elgiasi, visai nieko nereiškia. Tai yra tuščias ir labai neišmintingas galvojimas. Jeigu tu žinai, kad yra šimtai žmogžudžių ar plėšikų, tai dar nereiškia, kad jau ir tu gali be jokios nuodėmės kitus plėšti ar žudyti. Kaip jau kelis kartus “Laiškuose Lietuviams” buvo minėta, mūsų tikėjimas yra herojų tikėjimas. Kartais jis reikalauja iš žmogaus didelių aukų ir tikro heroizmo. Bet žinant, kad Kristus už mus padarė didžiausią auką, mirdamas ant kryžiaus, mums jokios aukos neturėtų būti sunkios ir baisios, jeigu norime būti verti Kristaus sekėjai.

Juozas Vaišnys, S. J.