Ronald Knox

Ar Svarbu, Ką ŽmogusTiki?

      Prelatas Knox yra Anglikonų vyskupo sūnus. 1917 metais jis priėmė katalikybę ir pagarsėjo, kaip gabus ir universalus rašytojas, Šv. Rašto vertėjas ir pamokslininkas. Buvo Oxfordo Universiteto katalikų studentų kapelionas 15 metų. Šiandien jis labai mėgstamas dėl savo gilių ir aktualių konferencijų.

      Jaunasis Jokūbas skaitė laišką, kuriame teta jam siūlė vieną mergaitę, kaip puikią žmoną. Išvardindama mergaitės gerąsias puses, ji pridėjo: “Galų gale, ji yra tiek religinga, kiek tau patinka.”

      Tokios religijos sąvokos neužtenka. Religija nėra socijalinė dovana, kaip, pavyzdžiui, įtakingų žmonių pažintis. Religija yra tai, kam mes priklausome, bet ne tai, kas mums priklauso. Religija yra tai, kas mus pavergia, o ne tai, ką mes pavergiame. Religija yra jėga ir mąstysena, kuri diktuoja mūsų nusistatymą gyvenimui ir žmonėms. Jei religija yra tik frontas, tik iškamša, tik etiketas — geriau jos visiškai neturėti.

      Žodis “religija” yra paimtas iš lotyniškojo “religare” — pririšti, įpareigoti. Senovės Romėnams religija reiškė, kad jei prisiekei, tai turi laikytis priesaikos, nes priesaika riša, įpareigoja. Šita žodžio prasmė nepasikeitė ir mūsų laikuose. Kada mes kalbame apie vienuolius ir vienuoles, mes nesakome, kad jie yra už mus religingesni, nors jie dažnai yra, bet pabrėžiame, kad juos riša įžadai ir priesaika Dievui, o mūsų — ne.

      Kai kam gali rodytis, kad religija yra nemalonus dalykas, kad savo kilmės pradžioje religija nebus buvusi daug geresnė už magiką, kad religija yra kažkas neigiamo — gyvenimo stabdis, bet ne įkvėpimas.

 

“PAGALBOS RANKOS"

Visos šio numerio iliustracijos yra paimtos iš Los Angeles miesto, ypač iš Memorial Park kapinių, apie kurias yra rašoma straipsnyje “Pasižvalgius Kalifornijoje”, 240 puslapyje.

      Man atrodo, kad magika laikyti religijos pirmtaku būtų nevykusi antropologija. Manyčiau, kad būtų tiksliau sakyti, jog magika yra mokslo pirmtakas. Šių dienų medikas bus kilęs iš senovės burtininko — šundaktario. Kadangi amžiai, pasimokę iš klaidų, yra padarę žymią pažangą, mūsų dienų medikas savo amatą žino daug geriau. Mokslininko uždavinys, lygiai kaip senovės burtininko, yra atrasti dalykų priežastis ir išvengti nemalonių ar pavojingų pasekmių. Jis stengiasi panaudoti žmogaus aplinką žmogaus labui.

      Religija yra, kaip tik, dijametraliai priešingas dalykas. Jos objektas, išsireiškus labai grubiai, yra panaudoti žmogų aplinkos labui. Burtininkas žiūri, kiek jis gali laimėti iš Dievo žmogaus naudai. Kunigas svarsto, kiek jis gali išgauti iš žmogaus Dievo naudai. Žinoma, primityvioje žmonių bendruomenėje šie du dalykai dažnai yra susipynę, ir nelengva pasakyti, kur religija prasideda, ir kur baigiasi burtai arba magika. Vis dėlto, minties pasaulyje mes galime šiuos du dalyku svarstyti atskirai ir nepriklausomai.

      Šie du dalykai yra ne tik atskiri ir nepriklausomi minties pasaulyje, bet ir įvykių raidoje jie vystosi priešingomis kryptimis. Magika išsirutulioja į mokslinius eksperimentus. Tabuizmas gi — į asmeniško šventumo religiją. Mokslas koncentruojasi į išorę. Jis atsipalaiduoja nuo burtų, kerėjimų ir magiškų formulių ir griebiasi švirkšto, peilio ir vaistų. Religijos dėmesys krypsta į vidų, ir ji laiko dievo statulos ar paveikslo garbinimo aktą mažesnės svarbos negu tikinčiojo nusistatymą dievybės atžvilgiu. Švęstas vanduo yra mažiau svarbus negu šventas ir skaistus gyvenimas.

      Iki šiol aš kalbėjau apie neapreikštąsias religijas ir todėl klaidingas. Bet tie iš jūsų, kurie šiek tiek pažįsta Senąjį Testamentą, sutiks, kad kas iki šiol mano pasakyta, tinka ir daliniam apreiškimui, kurį Dievas davė Žydams. Pagrindinė Žydų pranašų misija ir pagrindinė sunkenybė buvo įtikinti savo krašto piliečius, kad maža bus naudos, stengiantis permaldauti Dievą bulių ir ožių krauju, jei jie tuo pačiu laiku kreivai prisiekinės ir išnaudos vargšus ir mažiau turinčius. Juk religijos tikslas nebuvo įpareigoti žmogų neliesti lavono ar suteptos mėsos, bet įpareigoti žmogų gyventi dorai ir teisingai, mylint Dievą ir artimą.

      Dabar pasvarstykime kitą priekaištą, būtent, kad religija esanti grynai neigiamas dalykas, visada sakąs jums, ko nedaryti, ir niekada nenurodanti, ką daryti. Visi tie tabu, kuriuos jūs randate Romos religijoje ir daugumoje kitų primityvių religijų, vis dėlto, nėra tie patys dalykai, iš kurių jie yra padaryti. Kai kas galėtų manyti, kad tabu yra tas pats dalykas, kaip pavyzdžiui, kojos nekišimas į skylėto ir sudilusio šaligatvio tarpus. Bet, iš tikrųjų, taip nėra. Visa religijos esmė yra tikėjime į kokią nors jėgą ar jėgas, kurios gyvena pasislėpusios už žemės ar dangaus uždangos, stengiantis būti jų pusėje. Kadangi šios jėgos gyvena kurioje nors ypatingoje vietoje, žmogaus pareiga yra vengti tos vietos. Juk būtų kvaila sueiti į konfliktą su jėgomis, kurios yra didesnės už žmogų. Jūs vengtumėt tokio konflikto lygiai, kaip nemėgintumėt kišti kojos į sutrūnijusio šaligatvio skylę, jei žinotumėt, kad ten gyvenąs kažkoks dievukas. Todėl mėnesio bėgyje skiriama diena vienai iš dievybių pagerbti. Gal būt, jūs tą dieną minėsite negatyviu būdu, sakykime, neidami į karą. Bet net toks uždraudimas ar įsakymas (neiti į karą) turi kažką pozityvaus. Juk sunku įsivaizduoti, kad jūs pirmiausia paklustumėt dievybės įsakymui, o tik paskui išrastumet dievybę paklusnumui pateisinti. Ne. Jūs jaučiate aukštesnės jėgos buvimą, priklausančios kitam pasauliui. Kuo arčiau jūs susiduriate su aukštesne jėga, tuo jūs labiau stengiatės paklusti jos reikalavimams. Jei jūs turite prisiartinti prie vietos, kur, jūsų supratimu, gyvena dievybė ar aukštesnė jėga, jūs nusimaunate batus. Batų nusimovimas yra kažkas negatyvaus. Jūs manote kad ir jūsų nusistatymas yra negatyvus, kad tai yra religija, kuri jus riša, įpareigoja. Bet jūsų pasielgimo priežastis nėra negatyvi. Priešingai, yra pozityvi. Jūs jaučiate, kad jūs nesate vieni, kad štai toje šventoje vietoje, už to medžio stovi kažkokia jėga.

      Kiek šis paslapties ar paslaptingumo jausmas įrodo religijos tiesą, aš nežinau. Atrodo, šiandien priimta tvirtinti, kad šis paslaptingumo pajautimas būtų neišaiškinamas dalykas, jei nebūtų paslapties ir paslaptingos jėgos. Šios rūšies argumentas man niekada nėra labai patikęs. Bet aš būčiau linkęs štai ką pasakyti: jei žmonija per tūkstančius metų buvo įpratusi ne tik pripažinti nematomo dvasinio pasaulio buvimą, bet ir gyventi pagal to pasaulio reikalavimus, tai galima sutikti, kad šitoks žmonijos nusistatymas yra žmogaus prigimties dalis. Žmogus yra vienintelis gyvulys, kuris jaučiasi gana patogiai ir klūpodamas. Jei mes esame sutvėrimo viešpačiai, tai tik kaip galingesnio viešpaties vasalai. Jei taip nebūtų, kaip mes galėtume būti tokie riboti, nerimti ir nepatenkinti?

      Galimas dalykas, kad šitas jausmas žmoguje yra sąmoningas ar nesąmoningas ribotumo pajautimas, kad tai yra instinktas, nei neturįs nei nereikalaująs paaiškinimo, išskyrus savaime suprantamą aiškinimą, kad antgamtinis pasaulis tikrai yra ir kad šis pasaulis slepia jėgas, vertas žmogaus garbinimo. Vienas dalykas yra tikrai aiškus, kad mes esame sutverti, kaip vidurkelis tarp gamtinio ir antgamtinio pasaulio, kad mums yra įgimta ką nors garbinti. Jei mes bandome pakilti virš mums priklausomo lygio, mes nusmunkame žemiau mums priklausomo lygio, nes mes nebetenkame mums priklausomos vietos sutvėrimų pasaulyje.

      Šitas faktas nėra pats svarbiausias, bet pats įdomiausias atsakymas į klausimą: kokia nauda turėti religiją?

      Galėtume duoti daug atsakymų. Jūs galėtumėt sakyti, kad turėti religiją yra laimė. Jūs galėtumėt pridėti, kad to žmogaus gyvenimas yra pilnesnis, kuris turi apčiuopiamą tikslą ir misiją ir stengiasi juos pasiekti ir išpildyti, lydimas Kūrėjo apvaizdinių akių, žinodamas, kad visos jo pastangos susilauks atlyginimo ateinančiame pasaulyje. Jūs galėtumėt sakyti, kad turėti religiją reiškia protinį pasitenkinimą, kada daugelis mūsų problemų gauna protingus atsakymus, kada žmogus gali ramiai miegoti žinodamas, kad Dieviškasis Protas turi visus atsakymus į visus, net paslaptingiausius klausimus. Jūs taip pat galėtumėt sakyti, kad turėti religiją reiškia dvasinį gerbūvį. Juk mes greitai išsivaduotume iš visų dorovinių varžtų, jei mes netikėtume, kad už mūsų gėrio ir blogio sąvokų stovi antgamtinės sankcijos.

      Tiesa, mes visi pažįstame gerų ateistų. Bet mums visiems atrodo, kad jie tebekramto ir tebesimaitina tos krikščionybės likučiais, kurią jų tėvai ir protėviai tikėjo ir praktikavo. Jie laikosi tam tikro įstatymų kodekso, kuris yra ne kas kitas, kaip krikščioniškoji dorovė ir principai, nors jie to ir nepripažįsta. Sukurkite bedieviškąją civilizaciją ir jūs greit pamatysite, ar jos išauginti vaikai turi gerus papročius ar ne. Reikia pripažinti, kad mūsų pasaulis būtų žymiai mizernesnis, jei jame nebūtų religijos raugo.

      Sakykime, kad religija yra visi tie dalykai, kuriuos mes ką tik aprašėme, kad ji žmones daro laimingesnius, doresnius, geresnius ir labiau sugyvenamus. Bet argi galėtų būti svarbu, kad religija, kurią žmogus turi, būtinai turėtų būti tikroji religija?

      Iki šiol mes svarstėme religiją, kaip žmogaus nusistatymą gyvenimo atžvilgiu. Juk toks religijos supratimas būtų lygiai naudingas, jei religija nereprezentuotų jokių antgamtinių jėgų. Europos taika tol galima, kol vienas kraštas tiki, kad kitas turi slaptą ginklą, kuris galėtų baigti karą per 45 minutes. Ginklo turėjimo faktas tol nesvarbus, kol priešas tiki, kad toks ginklas egzistuoja.

      Mūsų klausimas niekada nekeliamas tokioje formoje, bet jį dažnai girdime panašiame formulavime: “Argi svarbu, ką žmogus tiki ir kiek, kol jo tikėjimas jam duoda religinį nusistatymą gyvenimo atžvilgiu, kuris, kaip visi sutinka, yra toks naudingas ir vertingas?” Tokį abejojimui jūs girdite labai dažnai. Jums sako, kad viena krikščionybės rūšis yra lygiai naudinga, kaip ir kita tol, kol žmonės yra geri ir laimingi. Kad mes katalikai neturėtume būti tokie nesukalbami. Daugelis valstybininkų nesigėdi pripažinti, kad mūsų ateitis bus beviltiška, jei mūsų jaunimas neturės religijos, nesakydami, kokios religijos. Žmonės, kaip Aldous Huxley, sako, kad misticizmas yra vienintelis geras dalykas žemėje. Bet ar jis yra krikščioniškas ar budistiškas, tai jau antraeilės svarbos dalykas. Jo brolis siūlo sintetinę religiją, kurią Viktorinio perijodo gyventojai Anglijoje vadino “emocija nudažyta dorove”, pagrįsta ne tikėjimu į antgamtinį pasaulį, bet pretekstu ir reikalu elgtis taip, lyg antgamtinis pasaulis būtų.

      Štai kokie dalykai gimsta tą valandą, kai jūs pradedate sakyti, kad religija yra geras ir naudingas dalykas. Argi religija yra tik tiek, ir ne daugiau? O kur gi tikėjimas?

      Reikia pripažinti, kad Krikščionybė pakeitė religijos sąvoką. Krikščioniškasis religijos supratimas sako, kad religija nėra tik religinis žmogaus nusistatymas, bet greičiau religinė transakcija, kuria žmogus moka savo skolas Dievui.

      Todėl religija yra visiškas ir viso žmogaus pasiaukojimas Dievui. Mes krikščionys aukojame Dievui Jėzų Kristų — tobulą auką ir save pačius, susijungę su Kristumi — Auka. Religija yra Dievo garbinimas, kurio metu mes stengiamės sunaikinti savo žmogiškąją buitį, kad visa garbė priklausytų Dievui. Religija yra Dievo reikalavimas, nukreiptas į mus, kad mes garbintume Dievą tuo būdu, kurį Jis mums diktuoja, kad mes mokėtume savo skolas Jam tik ta valiuta, kurią Jis pripažįsta.

      Senojo Testamento Žydai neklydo, kai jie Dievui aukojo bulius ir avinus, nesvarbu, kaip primityviška, mechaniška ir nešvari ta auka mums atrodo. Jie darė tai, ką jiems Dievas buvo įsakęs, pripažindami, kad Jis yra jų Viešpats, ir kad gyvulių gyvybė ir kraujas yra simbolis, vaizduojąs jų norą pasiaukoti Dievui tokioje formoje, kokios Jis reikalauja.

      Dievas mus pagerbia daugiau negu S. Testamento Žydus. Jis nori, kad mes Jam patys pasiaukotume, su kūnu ir siela. Tai yra žmogaus, bet ne gyvulio auka.

      Krikščionybė reikalauja, kad mes gyventume, sekdami Kristų ir Jo dvasią. Toks reikalavimas laukia, kad žmogaus kūnas ir siela gyventų harmonijoje, kad žmogaus protas valdytų jo asmenį; protas, kuris pasiduoda Dievui ir Jo valiai.

      Nemanykime, kad mūsų gero pasielgimo kodeksas, su visa žmogaus disciplina, yra jau krikščioniškas dalykas savyje. Tai yra tik gėlė, kuri užaugino šaknis. O ta šaknis yra žmogaus nusižeminimas, pasiaukojimas, susinaikinimas visagalio Dievo akivaizdoje.

(Sutraukta iš Ronald Knox knygos, vardu “The Hidden Stream” — “Paslėptoji Versmė”).